home Vertybių užuovėja „TALENTŲ SAMBŪRIS“. Atrodo, kad visada dainavau

„TALENTŲ SAMBŪRIS“. Atrodo, kad visada dainavau

Didžiausias visų laikų muzikinis televizijos projektas „Lietuvos balsas“, nuo perklausų pradžios sulaukęs daugiau nei 700 dalyvių, dovanojusių tik gyvai atliekamas dainas, baigėsi maždaug prieš du mėnesius. Visą projekto laiką „Lietuvos balso“ dalyvių konkursinius pasirodymus atidžiai sekė ir Prienų krašto žmonės, palaikydami talentingą jaunąją atlikėją Giedrę Smolskaitę, projekte iškovojusią antrąją vietą. Sausio 29 dieną LNK eteryje startavusio ir keturis mėnesius trukusio projekto antrosios vietos laimėtoja, buvusi Prienų „Žiburio“ gimnazijos mokinė Giedrė Smolskaitė birželio 20-ąją prie garbingo muzikinio apdovanojimo pridėjo ir Vilniaus Universiteto lietuvių filologijos ir reklamos bakalauro diplomą. Atslūgus karščiausioms emocijų bangoms paprašėme Giedrės pasidalinti įspūdžiais, kaip sekėsi projekte, kokiais džiaugsmais ir ateities planais ji gyvena šiandien.   – Nuo kada dainuoji ir kodėl tik dabar ryžaisi dalyvauti televiziniame projekte? Atrodo, kad visada dainavau. Namuose dažniausiai paimdavau į rankas plaukų lako flakoną (įsivaizduojamą mikrofoną) ir žiūrėdama kaip dainuoja per televiziją atlikėjai dainuodavau pati. Nesiryžau dalyvauti televiziniame projekte (nors jų daug buvo), nes nejaučiau, kad jie man skirti. Jei nenori, sakoma, nedalyvauk. O kai pamačiau per televiziją reklamą apie projektą „Lietuvos balsas“, aš žinojau, kad čia mano projektas. Ir mama tą patį kalbėjo: „Štai čia tavo projektas.“ Mums nebuvo svarbu, ar aš pateksiu, ar nepateksiu, vėliau - ar pirma iškrisiu, ar neiškrisiu. Dalyvauti nusprendžiau, nes žinojau, kur einu, kur esu, ką darau ir kad man tai patinka. – Kas pirmasis gyvenime pastebėjo, kad tu turi gražų balsą ir esi talentinga? Man atrodo, kad aš savęs ieškojau nuo mažų dienų. Pradžioje mane turint gražų balsą pastebėjo pradinių klasių mokytoja Alma Liutkienė, dainuodavau su skautais. Vėliau buvo Meno mokykla, į kurią mama nuvedė dar gerokai prieš pradinę mokyklą. Čia muzikinius gabumus pastebėjo mokytoja Danguolė Kolpakovienė, pasiūliusi mamai leisti mane mokytis smuiko klasėje, vėliau dainuoti pakvietė Reda Černiauskienė. Taip baigiau ir smuiko, ir dainavimo klases. Turbūt labiausiai manimi patikėjo „Žiburio“ gimnazijos muzikos mokytoja Roma Ruočkienė. Kai būdama penkiolikos mokytojos paskatinta padainavau savo pirmąją dainą viešai, ji skatino ir toliau dainuoti, neabejodama, kad mano gyvenimas bus susijęs su dainavimu. Man patinka, kad mokytoja Ruočkienė tiki savo mokiniu, leidžia atsiskleisti jam taip, kaip jis nori, nenurodinėja, kaip dainuoti, ką dainuoti. Kartais pykdavau ant mokytojos, kad man jokių pastabų nesako, bet dabar galiu tik padėkoti. Ačiū Dievui, galėjau dainuoti ką norėjau ir kaip norėjau. Apskritai džiaugiuosi, kad manimi visada tikėjo tėvai, tikėjo draugai, palaikė mokytojai. Aš nesijaučiau nematoma, nežinoma. Mane palaikė didelis būrys žmonių, skatino dainuoti, kvietė pasirodyti įvairiuose renginiuose. Tai suteikė labai daug jėgų, pasitikėjimo savimi ir projekto metu. – Projektas baigėsi. Kaip dabar jautiesi? – Jaučiuosi gerai. Džiaugiuosi ir manau, kad labai laiku projektas baigėsi, nes jau ir pavargusi buvau. Džiaugiuosi rezultatu (šypsosi – aut.past). Emocijos atslūgo, tačiau aš per daug nesureikšminu to, kas įvyko. - Kodėl? Juk laimėta antroji vieta. Turėtų būti puikus jausmas? – Taip, bet daugiausiai džiaugsmo man buvo po pusfinalio, kai patekau į superfinalą, nors atėjau ne laimėti, o dainuoti. Bet, žinoma, dainuoti norisi kuo ilgiau: juo daugiau dainuoji, tuo daugiau patirties įgyji. Savaitė po pusfinalių buvo ypač sunki: reikėjo išmokti tris dainas, o visą savaitę aš tik džiugiomis emocijomis gyvenau. Paskutinis sekmadienis ir paskutinis pasirodymas tiek man, tiek Merūnui Vitulskiui buvo pasidžiaugimas ir mūsų darbo vainikavimas. Antroji vieta dar geriau nei pirma: mažiau spaudimo, gali laisviau jaustis. – Prisiminkime pačią pradžią. Kaip viskas vyko? Pradžia buvo gruodžio mėnesį. Sužinojusi apie tokį projektą, siunčiau anketą. Važiavome į trumpą atranką, kurioje komisija atrinko šimtą penkiasdešimt dalyvių. Jie pateko į akląsias perklausas, kuriose jau mokytojai rinkosi dalyvius. Prieš akląsias perklausas buvau nusiteikusi labai ramiai: maniau - neatsisuks niekas, tai neatsisuks, atsisuks - bus labai gerai. Mano šeima - mama, sesė (kuri irgi yra muzikė, pianistė) - stengėsi nuteikti realistiškai ir žvelgti į šį iššūkį filosofiškai. Jų nuomone, svarbu yra išbandyti save ir nenusiminti, jeigu ir būtų nepasisekę. Mes visos sutariame dėl to, kad svarbiausia yra parodyti tai, ką nori, ką sugebi, o ne siekti kuo aukštesnio rezultato. Realus laimėjimas yra malonus jausmas, bet ne jis svarbiausias.  – Kodėl mokytoju pasirinkai Merūną Vitulskį? Juk į tave atsisuko net trys mokytojai? Aš nuo pat pradžių norėjau patekti pas Merūną. Buvau spaudoje skaičiusi straipsnių, kuriuose jis kalbėjo apie tai, kad ieško išskirtinių balsų. Galvoju, kad mano balsas nėra klasikinis, pamaniau, gal jam tiks. Be to, jis man atrodė iš visų mokytojų profesionaliausias, atkreipiantis dėmesį į kvėpavimą (kas ypatingai svarbu atlikėjui), psichologinį ir emocinį pasirengimą. Psichologinis pasiruošimas yra labai svarbus, nes po pasirodymų internete pasipila įvairiausi komentarai. Reikia būti pasirengusiai juos priimti, pasirinkti – skaityti ar ne, kaip vertinti. Dar sapnavau, kad mes su Merūnu koncertuojame Barselonoje. Pagalvojus apie Merūną kaip savo galimą mokytoją, apimdavo kažkoks geras jausmas. Tai ir nulėmė pasirinkimą. – Kartais atrodydavo, kad šalia Merūno nuolat būdavęs Česlovas Gabalis tave labiau girdavo nei kitus? Ar jautei išskirtinį šio vokalo mokytojo ir savo mokytojo Merūno dėmesį? – Merūnas nuo pat pradžių visus savo komandos dalyvius stengėsi palaikyti, skatinti. Išskirtinio dėmesio tik sau nejaučiau. Č. Gabalis taip pat visiems gražius žodžius sakydavo. Iš šalies galėjo atrodyti, kad jis laiko mane savo favorite tik todėl, jog kartą viešai pasakė jaučiantis simpatiją kaip dainininkei. Nereikia to sureikšminti, nes, kaip minėjau, pagyrimų Česlovas negailėjo ir kitiems dalyviams. O su Merūnu mes gal sutikome todėl, kad mūsų humoro jausmas labai panašus: galime rimtais veidais kalbėti apie juokingus dalykus ir suprantame, kad juokaujame, nors kiti juoktis pradeda vėliau. – Kaip sekėsi bendrauti projekto dalyviams tarpusavyje. Ar jautėsi konkurencija? – Buvo visko. Aš turėjau savo draugus ir dabar su jais tebebendrauju, o su tais, su kuriais neužsimezgė kontaktas (gal kas neatitiko), ryšio ir nepalaikome. Susidraugavome su Gabrieliumi – didžiausiu konkurentu, nors jam tik šešiolika, palaikom ryšius su Mantvydu, Indre. Superfinalininkės Berta, Ieva, nors konkurentės, bet yra puikios merginos, bendraujame draugiškai iki šiol, kartu koncertuojame. – Esi abejojanti, kritiška ar visada ir tvirtai savimi pasitikinti? Tikėjai sėkme? – Aš savęs niekada labai gerai nevertinau. Visada atrodė, jog kažko trūksta, ne viskas gerai atlikta. Peržiūrėdavau savo dainavimo įrašus, ieškojau, ką galėčiau kitaip padaryti. Tačiau superfinale atlikta daina man buvo mano geriausias pasirodymas, ją dainuodama aš dariau viską, ką norėjau. – Kaip sekėsi valdyti susijaudinimą, ašaras, kurių kai kurios dalyvės net nesistengė slėpti? Vieną kartą verkiau, išsiveržė susikaupę emocijos. Tada labai sirgau, pasirodymo metu nesuveikė muzikos aparatūra (negirdėjau savęs, „bekų“). Žinojau, kaip už mane serga mano tėvai, atrodė, jie mato, ką aš jaučiu. Juk tą pačią dieną reikėjo pakeisti dainos muziką, nebuvo aukštų natų. Dainuodama aš negirdėjau muzikos ritmo, girdėjau tik, kaip salė ploja. Ištvėriau pasirodymą ir komentarus po jo, bet tik nusisukau ir ašaros savaime prasiveržė. – Po kiekvieno pasirodymo, laukiant sprendimų, tvyrojo įtampa? – Kai aš būdavau patenkinta savo pasirodymu, nebūdavo svarbu: iškrisiu - neiškrisiu. Tas kartas, kai labai sirgau, atrodė ne pats geriausias man. Tuomet būtų buvę gaila iškristi, nes dėl ligos būčiau neturėjusi galimybės parodyti viską, ką galiu. Po gero pasirodymo nėra taip sunku iškristi, nors tai skamba gal ir kvailai. – Ar turėjai savo favoritų tarp konkurentų? Buvo labai daug gražių balsų, kurie man patiko, buvau juos girdėjusi ir anksčiau, bet „Lietuvos balse“ jie nesuskambėjo. Aš laukiau, laukiau, kada gi (nes turėjau savo favoritų), bet taip ir nebuvo efekto. Julija puikiai dainavo kiekvieną kartą. Nepaisant to, daugiau ar mažiau už ją balsuodavo, ji pasirodydavo kiekvieną sekmadienį puikiai. Gal patirtis lėmė (Julija buvo vyriausia), gal nusiteikimas. – Ar po pasirodymų tekdavo paskaityti komentarus. Kokią nuomonę susidarei apie komentatorius? Anksčiau aš labai bijojau skaityti komentarus, šiandien nuomonė pasikeitė: na, ką daryti, jeigu tokia mano svajonės kaina, reikia susitaikyti su visokiomis nuomonėmis. Norėčiau, kad būtų daugiau pagarbos atlikėjui, nepaisant to, kad jis yra konkurentas tavo favoritui. – Kam labiausiai esi dėkinga už tai, kas nepaprasto nutiko tavo muzikiniame kelyje? – Visiems mane lydėjusiems ir tebelydintiems juo žmonėms. Dėkinga labai žiūrovams, kurie palaikė, draugams, tėvams. Man net nereikėdavo klausti, prašyti: atvažiuokite palaikyti į Vilnių – jų visada sulaukdavau. Dėkinga mokytojui Merūnui, kuris tikėjo manimi iki galo. Vienintelis dalykas, kurio jis iš manęs prašydavo: labiau pasitikėk savimi. Ir jo žmona Erika – nuostabus, šiltas žmogus. Dėkinga projekto organizatoriams, kurie norėjo gero Lietuvai – šiuo projektu dovanoti klausytojui ir žiūrovui kokybišką, profesionalų, gyvą pasirodymą. – Kaip gyvenimas teka po projekto? Gal sulaukei vertingų pasiūlymų tęsti muzikinę karjerą? – Nors projektas baigėsi, organizatoriai sumanė per vasarą rengti padėkos koncertus. Vienas koncertas Vilniuje, prie Baltojo tilto, jau vyko, dalyvavome keturios superfinalininkės. Dar bus koncertai Klaipėdoje, Palangoje, gali būti, kad prisijungs ir pusfinalio dalyviai. Vėliau, rudenį, manau tęsiu koncertinę karjerą toliau. Yra įvairių pasiūlymų, kuriuos reikia apsvarstyti. Manau, kad viskas susiklostys gerai. Noriu viską daryti profesionaliai. Kadangi  ateitį sieju su muzika, todėl turiu atkakliai dirbti, tobulinti dainavimo techniką. Projekte per pusę metų gavau praktinės patirties, pasitikėjimo savimi. Svajoju apie muzikinę pedagoginę veiklą. – Kokia didžiausia tavo svajonė? – Dainuoti, dainuoti, dainuoti. Norėčiau surengti savo koncertą (gali būti ir nedaug žiūrovų), kad visos dešimt dainų būtų man sukurtos (ne perdainuotos) ir kad tai išsipildytų po kokių dvejų metų. Labai noriu parašyti knygą. Aš žinau, kad taip ir bus. Svajoju išsinuomoti kokį nors namą pajūryje ir rašyti knygą. Šalia savęs turėti artimą žmogų (galbūt tai bus sesė)... 

Roma Sinkevičiūtė

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai. Toliau naršydami svetainėje sutinkate, kad slapukai atsirastų Jūsų įrenginyje. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti ištrindami įrašytus slapukus. Daugiau informacijos.

Slapukas yra nedidelė teksto rinkmena, kuri, apsilankius svetainėje, išsaugoma Jūsų kompiuteryje arba greitojo ryšio įrenginyje. Dėl jo interneto svetainė tam tikrą laiką gali „atsiminti“ Jūsų veiksmus ir parinktis (pvz., registracijos vardą, kalbą, šrifto dydį ir kitas rodymo parinktis), dėl to Jums nereikia kaskart jų iš naujo įvedinėti, lankantis svetainėje ar naršant įvairiuose jos puslapiuose.

Close