PATIRTIES PAMOKOS. Daug keliauta, dalyvauta, pažinta…
Birželio viduryje Šilavoto seniūnijoje vyko Prienų meno mokyklos mokinių kūrybinė–meninė stovykla „Keliauk, pažink, dalyvauk“. Meno mokyklai projektą įgyvendinti padėjo Prienų rajono savivaldybės administracija, Šilavoto seniūnija, Ingavangio kaimo bendruomenė, Šilavoto pagrindinė mokykla. Tris dienas nuo ryto iki vakaro vaikai neturėjo laiko nuobodžiauti – repetavo, koncertavo, keliavo ir dalyvavo įvairiose veiklose netradicinėse erdvėse, susipažino su Šilavoto krašto papročiais ir architektūra, bet svarbiausia – turėjo laimės pažinti nuoširdžius ir įdomius to krašto žmones, patirti jų nepaprastą svetingumą ir širdies gerumą. Apie projektą šnekučiuojamės su jo sumanytoja Prienų meno mokyklos mokytoja Reda Černiauskiene.
Atrodo, dar nespėjo užsimiršti vienas projektas, o štai ir antrasis prabėgo… Kaip gimė šių metų projektas?
Šis Prienų meno mokyklos projektas vykdomas jau antrus metus. Prieš metus stovyklavome Ingavangio kaime su nuostabiais šio kaimo žmonėmis, kurie ir paskatino toliau tęsti projektą. Buvo planuota plėsti projektą – visose Šilavoto seniūnijos kaimo bendruomenėse (Ingavangio, Klebiškio, Šilavoto, Piliakalnio ir Jiestrakio) apgyvendinti mūsų mokyklos meno kolektyvus, kiekvienoje kaimo bendruomenėje paruošti po vakaronę ir t.t…. Kadangi šiemet daugelis kaimų bendruomenių patalpų yra renovuojamos, buvo nuspręsta, kad visi stovyklautojai apsigyvens Šilavoto pagrindinėje mokykloje.
Kuo ši stovykla skyrėsi nuo praėjusių metų stovyklos?
Praėjusiais metais dalyvavo tik jaunių choro mokiniai (virš 30), o šiemet – jaunių choras, smuikininkų ir akordeonistų ansambliai bei dizaino klasės mokiniai. Iš viso 63 mokiniai. Ši kūrybinė – meninė stovykla prisijungė prie Šilavoto 110-ųjų metinių paminėjimo: mokiniai klausėsi ir šifravo 1909 m. Šilavoto krašte užrašytų ir šiuolaikine technika atkurtų unikalių dainų įrašus, mokėsi jas dainuoti. Tai nelengva užduotis ne tik vaikams, bet ir mokytojams, nes šio krašto dainavimo maniera neįprasta. Prienų krašte dainuodavo paprastai – vedantis balsas ir turavojimas, o čia – tribalsis (kaip harmonizuotas) dainavimas su burdonu. Matyt, šilavotiškiams buvo priimtiniausia bažnytinio giedojimo maniera – labai graži ir, žinoma, savita. Visą medžiagą mums atsiuntė Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Dainyno skyriaus vyresnysis mokslinis darbuotojas, humanitarinių mokslų daktaras Kostas Algirdas Aleksynas, su kuriuo mes susipažinome pirmoje stovykloje.
Papasakokite šiek tiek apie stovyklos pradžią.
Visi stovyklautojai susirinkome į Šilavoto pagrindinę mokyklą: Ramunės Liutvynskienės, Daivos Radzevičienės ir mano vadovaujami choristai, mokytojos Danguolės Kolpakovienės smuikininkų ansamblis, akordeonistų ansamblis su savo mokytoja Lina Bendoraitiene, dizaino studijos mokiniai bei jų mokytoja Vilma Krasauskienė ir visų choristų numylėta, jau antrą kartą sutikusi kartu stovyklauti – Jiezno muzikos mokyklos mokytoja Jevgenija Žukauskienė. Įsikūrę pasiskirstėme į penkias veiklos grupes, išsirinkome grupių seniūnus, aptarėme, kokius darbus reikės nuveikti ir kaip efektyviai galėtumėm pasiektirezultatų. Kiekvienai grupei buvo priskirtas mokytojas, kuris koregavo muzikinius numerius, juos vaikai rinkosi ir ruošėsi patys. Kitą dieną, po pusryčių, kibome visi į darbus: reikėjo repetuoti laisvai pasirinktas, iššifruoti ir išmokti Šilavoto krašto dainas, smuikininkams ir akordeonistams paruošti savo numerius. Į pagalbą pusdieniui atvyko Prienų meno mokyklos gitaros mokytojas Justas Paliušis, kuris padėjo vaikams atrinkti norimų atlikti dainų akordus. Teko išgirsti iš aplinkinių: „Einu pro mokyklą, o ten muzika – net sustojau…“ Prieš pietus smuikininkai ir viena iš choristų grupių dalyvavo Šilavoto daugiafunkcinio centro atidaryme. Po pietų visi – edukacinėse veiklose. Šias veiklas finansavo Savivaldybės administracija – direktorius Algis Marcinkevičius suderino su Šilavoto mokyklos direktore, kad duotų autobusiuką, ir apmokėjo kurą.
Kokiose veiklose teko dalyvauti?
Vieni mūsų lankėsi Piliakalnio kaimo bendruomenėje, dalyvavo edukacinėje programoje „Medaus kelias“ pas Gintautą Dabrišių, kiti – Klebiškio kaimo bendruomenėje „Klevas“ pas Juodaraistyje gyvenančią Snieguolę Arlauskienę mokėsi pažinti įvairius žolynus. Keletas grupių pasiskirstė dalyvauti veiklose Ingavangio kaimo bendruomenėje: viena didelė grupė kartu su Rita Kišoniene keliavo „Sūrio keliu“, mažesnė su audėja Onute Urabanavičiene – „Audėjos keliu“. Vaikai liko labai patenkinti, nes ant vakarienės stalo buvo pačių išsuktas medus, gamintas sūris, įvairių žolelių arbata, kuri buvo pačių skinta ir pagaminta bei užplikyta taip, kaip mokė žolininkė Snieguolė. Labai daug sužinojome iš šių nuostabių žmonių.
Taigi, daug dirbote. O kaip ilsėjotės?
Jau pirmąjį vakarą mokyklos kieme skambėjo dainos. Po bendros vakarienės visi ėjome žaisti: kas futbolą, kas „Bulvę“, o mažesni stalo žaidimą „Alias“. Antrosios dienos vakarą organizavome diskoteką. Labai džiugu, kad vaikai nepriklausomai nuo skirtingo amžiaus moka linksmintis. Šoko ir mokytojos. Rytą po diskotekos visi pabudo žvalūs, linksmi, dėkojo Jevgenijai Žukauskienei, atsakingai už maitinimą, už karštus sumuštiniu, kuriuos ruošė su veiklos grupės mokiniais.
Kokius prisiminimus paliko vakaronė su Šilavoto krašto bendruomenėmis. Kuo ji buvo ypatinga?
Pačius šilčiausius ir šviesiausius prisiminimus. Vakaronėje sulaukėme svečių ne tik iš kaimo bendruomenių, bet ir Šilavoto seniūnijos, atvyko mokinių tėveliai, mūsų mokyklos mokytojai. Kiekviena veiklos grupė koncerte turėjo pasirodyti su ta kaimo bendruomene, kurioje matė edukacinę veiklą. Labai šaunios Šilavoto seniūnijos kaimų bendruomenės, jos paruošė įspūdingus pasirodymus. Ingavangio ir Klebiškio „Klevas“ bendruomenės dainavo romansus, apsirengę retro stiliaus drabužiais (vaikai galėjo susipažinti su šiuo stiliumi). Smagu buvo žiūrėti į močiučių išsaugotas šio stiliaus sukneles, na, o vyrai neatsiliko su įspūdingomis skrybėlėmis. Bendroje stovyklautojų, jų tėvelių ir Šilavoto seniūnijos kaimo bendruomenių vakaronėje mokiniai dainavo išmoktas stovykloje dainuojamosios poezijos dainas, parodydami, kaip pavyko „perkąsti“ senovines dainas. O jų atliekamą dainavimą buvo galima palyginti su originaliomis dainomis, žymaus lietuvių kalbos, istorijos ir tautosakos tyrinėtojo Sankt Peterburgo docento Eduardo Volterio prieš šimtmetį užrašytomis Šilavote. Kiek pasakojo pats Aleksynas, šie įrašai1906 m. (radau tai knygelėse) nukeliavo į Sankt Peterburgą (dar yra ir Berlyne) pas kažkokį profesorių, kuris domėjosi lietuvių kalba. Šį darbą atliko studentas, kuris ten mokėsi, tačiau jo pavardė nežinoma, manoma, kad jis buvo iš Šilavoto. Sankt Peterburgo archyvo filiale aptikta iš šilavotiškių užrašytos 28 dainos, tačiau, kaip sakė Aleksynas, daugelio kokybė prasta, iššifruotos tik šešios. Pirmiausiai norėjau klausytoją supažindinti su tais įrašais, kuriuos gavome iš Aleksyno – tai buvo puiki proga nusikelti į1909 m. birželio 22 dieną ir paklausyti kaimo dainininkų dainų, išgirsti jų dainavimo manieras. Idėja buvo, kad išklausę įrašus vaikai dainas atliktų dabartine dainavimo maniera. Mačiau, kaip džiaugėsi ponas Aleksynas, jis net klausė, ar negalėtų įrašyti vaikų dainuojamų dainų.
Po vakaronės vaikai su svečiais dar ilgokai šnekučiavosi, dainavo, buvo kas norėjo pasisakyti…
Paskutinę stovyklos dieną dalyvavote Švč. Jėzaus širdies atlaiduose Šilavoto parapijos bažnyčioje. Kokią misiją šv. Mišiose atliko Meno mokyklos mokiniai ir koks liko įspūdis?
Buvo įspūdingos mišios! Norėčiau paminėti „Pulkim ant kelių“ giesmę, apie kurią žinau tiek: tai A. Strazdo (gyv. 18 a.) giesmė, kuri vadinosi „Giesmė prieš mišią“. Iki šių dienų ši giesmė buvo tvarkoma įvairių muzikos veikėjų ir taip nutolo nuo autentiško kūrinio. Kiekviename Lietuvos krašte, kaime ji buvo giedama savitai, neįprastais žodžiais, tarmiškai ar kitaip vingiuojama melodija. Giesmių, kaip liaudies dainų, niekas neužrašinėjo, tad Šilavote ši užrašyta giesmė, įgiedota senąja melodija, ryškus istorinis reiškinys. Jau 1907 m. J. Naujalis inicijavo bažnytinės muzikos reformą, tvarkė giesmių melodijas ir suharmonizavo „Pulkim ant kelių“ melodiją ir patvarkė jos „kantičkinį“ tekstą. Tačiau Šilavote ši giesmė užrašyta 1909 m. dar senąja melodija. Meno mokyklos choras šią giesmę atliko senąja gaida neįprastais žodžiais šv. Mišių pradžioje. Mišių metu klebonas parapijiečiams daug kalbėjo ir aiškino apie šios giesmės atsiradimą bei užrašymą. Mišių apeigose choras giedojo Š. Guno „Vaikiškas mišias“. Klebonas pagyrė, kad gražiai giedame ir stengiamės nepamiršti lotyniško giedojimo. Smuikininkų ir akordeonistų ansambliai atliko savąjį repertuarą. Visiems mums vargonavo Šilavoto bažnyčios ir Prienų meno mokyklos mokytoja Vitalija Aukštakalnienė bei mokytoja Daiva Radzevičienė. Pastebėjau, kad šv. Mišios virto koncertu, kai žmonės pradėjo ploti, o kunigas neskubėjo eiti į zakristiją ir prašė pakartoti. Aplodismentai,kuriuos girdėjo vaikai, yra pats didžiausias muzikanto įvertinimas…
Naudodamasi proga, viso Prienų meno mokyklos kolektyvo bei stovyklautojų vardu už sėkmingai įgyvendintą projektą, prasmingai praleistas dienas norėčiau padėkoti Ingavangio kaimo bendruomenei (nuo šių moterėlių iniciatyvos projektas išsiplėtė), Piliakalnio, Šilavoto, Klebiškio km. bendruomenei „Klevas“, Šilavoto seniūnei Aušrai Kazlauskienei, Šilavoto pagrindinės mokyklos direktorei Valentinai Radzevičienei, Prienų rajono savivaldybės administracijai, Jiezno muzikos mokyklos mokytojai Jevgenijai Žukauskienei, studentei Virginijai Tulevičiūtei, J. Palionio paramos ir labdaros fondui, policijos darbuotojams.
Ačiū už pokalbį. Linkime naujų kūrybinių minčių ir jų įgyvendinimo.
Kalbino Roma Sinkevičiūtė
