GYVENIMO RETROSPEKTYVOS. Keliautojas upėmis nenurimsta
Vasara – atostogų ir kelionių metas, kiekvienas jį stengiasi išnaudoti taip, kad poilsis teiktų malonumą, atsipalaidavimą ir jėgų naujiems darbams. Vieni vyksta prie jūros, kiti keliauja į tolimas šalis, treti poilsiauja kaime, sodyboje užmiestyje ar tiesiog paima į rankas seniai skaitytą knygą. Pakuoniškis, buvęs sportininkas Eugenijus Kamarūnas, nepriklauso nė vienai iš poilsiautojų kategorijų – jis mėgsta ekstremalų, adrenalino suteikiantį poilsį, ir laukia vasaros, kad iš plastikinių butelių susikonstruotu plaustu įveiktų dar vieną Lietuvos upę. Šiemet tai buvo jau penktasis Eugenijaus žygis upėmis.
Pirmasis Eugenijaus Kamarūno žygis plaustu ir šio išbandymas vyko Nemunu nuo Druskininkų iki Prienų. Kitais metais jis jau plaukė Nerimi, po to Žeimena, Merkiu ir šiemet, birželio viduryje, pasileido Šventąja. Šventoji – upė Rytų Lietuvoje, didžiausias Neries intakas (Nemuno baseinas). Ši upė taip pat yra ilgiausia, kuri teka vien tik per Lietuvos teritoriją. „Mano vizija – nuo Nemuno aukštupio žemyn perplaukti visais didesniais intakais“, – idėjomis dalinosi nerimstantis žygeivis upėmis ir čia pat pridūrė apie ateities planus. „Kitas žygis turėtų būti Nevėžiu. Nebent kas nors pasiūlytų kitokį variantą, tuomet maršrutas pasikeistų“, – juokavo jis.
Pakuoniškis plaustu keliauja dažniausiai su vienu iš dviejų brolių, tačiau šiemet vienas, su kuriuo plaukė Merkiu, anot nuolat šmaikštaujančio Eugenijaus, pabėgo į Daniją, kitas negalėjo dėl darbo, todėl teko kelionės sunkumus ir malonumus patirti vienam. Nors vienišas jis nesijautė ir paaiškino, kad Šventoji, yra pagoniška upė, paskutinis pagonių vyriausiasis žynys buvo Gintautas, todėl ir laivą pavadino „Krivis Gintautas“. Negana to, trečiasis, jau miręs Eugenijaus brolis, taip pat buvo Gintautas, todėl Eugenijus sako ir šį kartą plaukęs su broliu, kuris buvo nuolat mintyse.
Pasakodamas, kuo ši kelionė išsiskyrė iš kitų, pakuoniškis sakė, kad daugiau buvo išlipęs į krantą pasidairyti. Aukštaitiški miesteliai, gyvenvietės jam mažai pažįstami, todėl norėjosi labiau su jais susipažinti. Kelionė prasidėjo Kavarske, iki kurio padėjo nukakti rėmėjai. Vienas iš jų, pagelbėjęs transportu, buvęs Eugenijaus kolega, treneris Saulius Žaliauskas. Finansiškai parėmė ir Tarybos nariai Vytautas Kamblevičius bei Arvydas Bijaminas. Jiems keliautojas labai dėkingas, nes paramos lėšomis savo laisvą restauravo: perdažė, pakeitė trūnyti pradėjusias lenteles.
Pradėti plaukti pakuoniškis buvo numatęs nuo Anykščių, tačiau Anykščiuose yra užtvanka, kurios su plaustu, jo neišardęs, neįveiksi. „Su kokia baidare būčiau pasitampęs šiek tiek ir persinešęs per užtvanką, o su plaustu sudėtingiau, be to, sugaištum daug laiko. Nuo Anykščių iki Kavarsko labai gražios vietos, o aš jų negalėjau pamatyti“, – pasakojo buvęs sportininkas, įveikęs Šventąja iki žiočių79 kilometrus. Tarp Jonavos ir Kauno jau Neris, prieš Jonavą Šventoji įteka į Nerį, todėl dar ir Nerimi gabalėlį plaukė. „Jau esu plaukęs tarp Jonavos ir Kauno – labai lėta tėkmė, plati upė, nelabai įdomi urbanizuota vietovė. Nei išlipsi, nei ką pamatysi, labai monotoniškas plaukimas“, – pasakojimą tęsė jis.
Paklausus, kokį įspūdį paliko Šventoji, Eugenijus atsakė: „Žymiai didesnė nei aš maniau. Plačiausioje vietoje (už Upninkų) plauki ir galvoji: ar čia Neris, ar Nemunas… Labai daug salų. Šventoji turi daugiausiai salų – 79. Salos ilgos, kokio kilometro ilgio, kartais tekdavo greitai apsispręsti, į kurią pusę pasukti, kad ant kokios seklumos neužplaukčiau. Keletoje vietų buvo pavojingų kliūčių. Kitos upės žymiai sraunesnės, o šiaip Šventoji labai rami, tikra Lietuvos lygumų upė. Laiko meditacijai, apmąstymams, grožėjimuisi gamta užteko per akis. Be to, labai gera diena buvo sekmadienis, pakrantėse daug žmonių. Dažniausiai visiems kildavo klausimas, kas yra tas Pakuonis, kas per miestas, nes plausto priekyje užrašyta Pakuonis. Daug žvejų, poilsiautojų, visi geranoriški, daug pasikalbėjome. Kadangi upė rami, plauki lėtai, buvo laiko pasišnekučiuoti“, – kelionės įspūdžiais dalijosi pašnekovas.
Kelionėje nebuvo apsieita ir be nuotykių. Nors anoks čia nuotykis, sakys Eugenijus, tai veikiau viena iš nelaukiamų situacijų, iš kurios šiandien galima ir pasijuokti. „Pirmadienio rytą kaip dėjo lietus – visą rytą kokias dvi valandas pliaupė. Išplaukiau iš Ukmergės ir pasipylė lietus. Aplinkui laukai, jokio krūmo, jokio medžio – sėdžiu aš ant to plausto ir galvoju: na, už ką aš čia dabar. Jau pradėjau abejoti savo laisvalaikio praleidimo tikslingumu. Dabar tu juokiesi, ir aš šypsausi, bet tada sėdžiu, vanduo pila, pila ir galo nesimato. Irkluoti jau neirkluoju, šiek tiek pasuku, kad neužneštų ant kokios seklumos. Prasigiedrijo, nusimečiau drabužius, pradžiūvo, ir vėl užėjo lietus. Bet jau buvau pasiruošęs ir lengviau jį sutikau. Turėjau skėtį, pabandžiau jį išsiskleisti (jis tarnauja man nakvynei kaip palapinė, susitraukia, kad skliautas vos ne žemę liečia, susisuku į polietileną ir visai patogu po juo miegoti“, – atvirai ir emocingai pasakojo keliautojas. Pirmą naktį miegoti teko Ukmergėje, galima sakyti, pačiame miestelyje. Sekmadienio vakarą paupiais įprastai būna daug iškylautojų, todėl Eugenijus susirado nedidelę nuošalią salytę ir joje permiegojo. Sako, kelionėse jau pasimokęs, kad ypatingai jaunimas, pakaušęs, tampa įkyrus. Kol jų atsikratai… Juk tokie ir provokuoja neretai. Kol neišsiaiškina, kas tu toks, nepaleidžia.
Iškylautojas prisimena ne vieną atmintin įstigusią vietą, vaizdingus gamtovaizdžius, keliančius pasigėrėjimo ir nuostabos mintis – koks gražus Lietuvos kraštas. Labai patiko Veprių miestelis – pilnas skulptūrų, koplytstulpių. Ten, pasak pašnekovo, kaip gerame mieste buvo galima pusę dienos praleisti puikiai. „Miestelyje gyvena architektas, kuris jame eksponuoja savo paminklus, beveik prie kiekvieno namo kas nors stovi. Po to Upninkai – taip pat įdomus miestelis, gamta graži“, – prisimena pakuoniškis.
Anksčiau plaukdamas jis mėgino ir pažvejoti, bet, tai šiek tiek trukdo plaukimui, todėl šiemet žvejybai laiko neskyrė. „Turi jau žiūrėt, ar žuvys kimba, o plaukti nėra kada. Su valtimi gali žvejoti, užmetei ir velkiauji. Norint velkiauti, reikia greičiau už srovę plaukti, kad sparčiau kablys eitų“, – sakė Eugenijus.
Plaukiant, kaip jau minėta, buvo daug laiko apmąstymams. Apie tai šiandien jis kalba filosofiškai: „Daug apmąstai, daug ką išsprendi. Ir niekas netrukdo blaiviai galvai, ji laisva mintims. Kiekviena kelionė duoda poilsį protui ir dvasiai, fiziškai, be abejo, pavargsti. Bet tas nuovargis malonus, be to, jauti moralinį pasitenkinimą“, – tikina Eugenijus.
O kaip žmona reaguoja į tokias vyro keliones? „Žmona gal ir nelabai noriai išleidžia, bet žino, kad kitaip nebus. Plaukimas – tai dar nieko, bet kai paskraidžiau parasparniu, tai labiau pyko. Aš jaučiu didžiausią malonumą ekstremaliose situacijose, kai tenka priimti teisingą sprendimą. Taip atsitiko ir Šventojoje: plauki, šniokščia upė, ir šakos dar, staigiai turi apsispręsti, į kurią pusę pasukti, nes klaidą padarai ir gali verstis. O kai šis akimirkos sprendimas būna teisingas, jauti didžiulį pasitenkinimą“, – patirtais pojūčiais vis dar mėgaujasi pakuoniškis. „Dabar aš laukiu, kol anūkui bus kokie dešimt metų, gal mama leis, plaukti ir jam. Dar tebėra iššūkis ir pačiam sau – plaukti toliau, patirti įvairių potyrių, pažinti gamtos stichiją, pagaliau save. Taigi šis žygis upe dar ne paskutinis“, – patikino jis.
Keliautojo upėmis patirtis parodė, kad plaukti plaustu yra malonu, tačiau ne visada patogu, dažnose vietose jo nepakreipsi norima linkme taip greitai, kaip reikėtų ar norėtųsi. Eugenijus atskleidė ir savo svajones, kaip galėtų įdomiau keliauti: „Galvoju, gal kas suteiktų galimybę kokią seną baidarę pigiau nusipirkti. Plaustas yra labai nemanevringas, o kartais labai norisi staiga pasukti, priplaukti prie kranto. Tenka daug sugaišti arba atsisakyti tos minties. Su baidare kas kita, ją būčiau galėjęs ir per užtvanką Anykščiuose persinešti arba galėjau pradėti kelionę Gražutės parke, Zarasų rajone. Ten Šventoji prateka pro įvairius ežerus, vos ne per visą Zarasų rajoną. Su baidare gali visą Lietuvą perplaukti“.
Roma Sinkevičiūtė
