home Vertybių užuovėja „PILNATVĖS DĖMENYS“. „Noriu būti arčiausiai žmonių…“

„PILNATVĖS DĖMENYS“. „Noriu būti arčiausiai žmonių…“

Interviu su prieniškiu, Alytaus Šventųjų Angelų bažnyčios vikaru Vytautu Mazirsku – Baigęs „Žiburio“ gimnaziją pasukote kunigystės keliu. Kada tai buvo ir kaip toliau klostėsi jūsų gyvenimas? – „Žiburio“ gimnaziją baigiau 1997 m. ir iš karto įstojau  į Kauno kunigų seminariją. Po dvejų metų Vilkaviškio vyskupijos vyskupui Juozapui  Žemaičiui Marijampolėje atkūrus Vilkaviškio  vyskupijos kunigų seminariją, kurią pavadino palaimintojo Jurgio Matulaičio vardu, studijas tęsiau ten. Bebaigiant studijas iškilo tam tikrų neaiškumų, netikrumų, ar aš sugebėsiu būti kunigu, todėl metams išėjau akademinių atostogų. Tuos metus praleidau Kauno Aukštosios Panemunės parapijoje. Kaip tik  ten buvo atkeltas naujas klebonas kanauninkas Deimantas Brogys. Bebūnat toje parapijoje parašiau diplominį darbą tema „Kunigo misija Bažnyčioje pagal  Vatikano II-ąjį Susirinkimą ir vėlesnius Magisteriumo  (Bažnyčios mokymo) dokumentus“. Darbo vadovas buvo tuometinis kunigas, dabar kardinolo Audriaus Bačkio augziliaras (pagalbininkas) vyskupas Arūnas Poniškaitis. Gavęs diplomą, 2003 m. birželio 29 d. buvau pašventintas diakonu ir paskirtas tarnystei į Marijampolės Šv. Vincento Pauliečio parapiją. Po metų buvau pašventintas kunigu ir paskirtas vikaru į Kalvarijos Švč. Mergelės Marijos vardo parapiją. Ten išbuvau trejus metus, o šiuo metu penkti metai vikarauju Alytaus Šv. Angelų Sargų parapijoje. – Kodėl buvote suabejojęs kunigystės pasirinkimu ir kaip tas  abejones pavyko įveikti? – Daug dalykų susidėjo. Dar artėjo diplominio darbo rašymas. Buvau prisirinkęs galybę medžiagos, tik nesiryžau pradėt rašyti. Tuo metu buvo ir labai daug įdomių studijų. Visas norėjau susiimti į save, susivokti. Tada ir atsirado tas netikrumas. Pradėjau svarstyti, ar sugebėsiu būti kunigu, ar nebus man per sunku? Per tuos metus, praleistus Aukštosios Panemunės parapijoje, dirbau tikybos mokytoju Rokų vidurinėje ir tuometinėje Kauno Mato Šalčiaus (dabar Šv. Mato) vidurinėje mokykloje, ruošiau parapijos vaikus Pirmajai Komunijai, daug bendravimo ir veiklos su parapijos jaunimu buvo, teko ir nemažai laidoti, per tai patirti nemažai bendravimo su žmonėmis. Pajutau, kad be reikalo išsigandau, susigūžiau, abejojau. Viskas man sekėsi puikiai ir supratau, kad einu teisingu keliu. – Dirbote trijose parapijose, bendravote su įvairių regionų žmonėmis. Kur sekėsi geriausia? Kur žmonės geriausi? – Gal sakyčiau, geriausia, kur ilgiausia. Bet supratau paprastą dalyką – man su žmonėmis dirbti visur gerai. Nesvarbu, ar tai zanavykas, ar suvalkietis, ar dzūkas. Visų širdys plaka po tais pačiais šonkauliais. Visi žmonės trokšta būti mylimi, tik jie skirtingai tai parodo. Man visur gerai. Esmė ta, kad esu iš daugelio pašauktas būti kunigu ir tarnauti žmogui. Man tai didelis džiaugsmas. Visa kita – antraeiliai dalykai. Mano mama, kuri jau yra mirusi, man sakydavo: „Vaikeli būk nuoširdus su žmonėmis, tai ir su tavim žmonės bus nuoširdūs“. Taip ir yra. Stengiuosi tuo vadovautis. – Koks pirmasis santykis buvo su bažnyčia? Kas paskatino būti kunigu? – Kunigystės link Dievas vedė nuo mažų dienų. Man buvo dešimt metų, kai pradėjau ruoštis Pirmajai Komunijai. Pamokėlės vyko vasarą prieš vakarines Mišias. Tuometinis klebonas, monsinjoras Juozapas Užupis sakydavo: „Vaikučiai, gal norite Šv. Mišioms patarnauti?“. Tai mes bėgtute ir bėgdavom kamžų rinktis. Įdomus  faktas – išsirinkau tą kamžą, kurią, mažas būdamas, tarnaudamas Mišioms brolis Arūnas vilkėdavo. Kai parsinešiau skalbti, močiutė, kuri buvo siuvėja, pasakė: „Ar žinai, kad parsinešei savo brolio kamžą, kurią jam pasiuvau“... Bebaigiant gimnaziją, daug minčių sukosi, kur stoti. Norėjau būti ir aktorius, ir vargonininkas. Net pats savarankiškai išmokau vargonuoti. Kunigystės pasirinkimui daug įtakos turėjo monsinjoras Juozapas Užupis, kuris buvo labai rūpestingas ir labai mus,  patarnautojus, globojo. Dideliu autoritetu paauglystėje tapo ir tuomet atėjęs vikarauti kunigas Remigijus Veprauskas, dabartinis Balbieriškio parapijos klebonas. Su juo bendraujant, bekalbant radau daug atsakymų į man rūpimus klausimus, net ir apie tą pačią kunigystę. Tuomet suvokiau, kad ir aš  norėčiau tuo keliu eit. – Kuo patraukė šis kunigas? – Iš išorės jis atrodė gal net išdidus, bet pradėjus bendrauti, ta siena ištirpo. Mane traukė didžiulė jo inteligencija ir sykiu paprasti, aiškūs atsakymai į visus man tuo metu rūpėjusius klausimus. – Kaip bendraklasiai žiūrėjo į jūsų tarnystę bažnyčiai?  – Aš visada buvau apkūnus, į šokius neidavau, nes gal kažkiek kompleksavau. Bet išsidūkdavau per kitas veiklas – dalyvaudavau įvairiuose renginiuose, karnavaluose, lankiau dramos būrelį. Atsimenu, kad šimtadieniui ir scenarijų rašiau. Paskutiniais mokslo metais dar ir bažnyčioje vargonuodavau – buvau vakarinis vargonininkas. Bendraklasiai nors ir žinojo, bet manęs iš savo tarpo neišskirdavo, nebuvo jokių patyčių. Gal kažkiek pradžioje... Pastebėjau, kad jaunuoliai dažnai nustoja kilniai elgtis, kai iš to kilnumo pasišaipo, pasijuokia. Jie staiga kažko išsigąsta. Aš neišsigandau, mokėjau atsikirsti. Sakiau, kad man tai patinka, jūs nepakeisite mano įsitikinimų ir būkite ramūs. Mokytojai taip pat elgėsi tolerantiškai. – Kaip tėvai reagavo į jūsų pasirinkimą?. – Mama sakydavo: „Gerai pagalvok, vaikeli, tai tavo žingsnis. Kad ir kas benutiktų, aš palaikysiu tave“. – Tikriausia dabar šeima didžiuojasi, turėdama kunigą? – Kai mane šventino kunigu, tėvams sakiau: „Nesididžiuokite, bet džiaukitės ir melskitės“. Manau, jie džiaugiasi. Šeimoje juk niekas nepasikeitė, nesvarbu, kad aš kunigas. Tėvams likau sūnus, broliui ir sesei – brolis. – Iš kur ta tikėjimo stiprybė? – Tiesiog bažnyčioje atradau save, galiu save pilnai realizuoti jaučiuosi reikalingas ir laimingas. – Kunigui reikia atsisakyti daug žemiškų dalykų. Kaip jums pavyksta?  – Menu, kaip kartą besikalbant su man  brangia, vyresnio amžiaus moterimi pasakiau, kad Dievui gal nemoku, nesugebu nuoširdžiai padėkoti, pabendrauti su juo... Ji atsakė: „Vytuk, juk tu jau pačius gražiausius jaunystės metus Jėzui atidavei. Kiti eina kitais pašaukimais, net nusirita gyvenime – prasigeria, vartoja narkotikus, paleistuvauja...“ Labai su ja sutinku. Aš visą savo jaunystės energiją nukreipiau dėl žmonių, dėl jų laimės, jų vilties. Pastaruoju metu lietuvių tauta neviltį sėja apie save. Mano, kaip kunigo, vienas iš uždavinių pasakyti žmonėms: „Nepasiduokit nevilčiai, nepasiduokit pesimizmui.“ – Iš kur pats  semiatės tos stiprybės? – Malda, kunigai, draugai. Tarp jų yra ir pasauliečių. – Kaip sekasi jaunimą pritraukt prie bažnyčios? – Jaunimo galėtų būt daugiau. Gal  per mažai tų siekių jaunimui sugebam pasiūlyt, gal per daug jis sumaterialėjęs. Esmė ta, kad jaunimas pašėlęs ir apie rimtus dalykus ilgiau sunku kalbėtis. Bet negalime nusileist iki jų lygio. Reikia būti atviram ir labai nuoširdžiai kalbėti. Kitaip jis gali numoti ranka ir pasakyti: „Ačiū, daugiau  jūsų klausytis nenoriu“. – Ar daug teko pakeliauti svetur? – Teko truputį. Yra Prancūzijoje tokia Taize bendruomenė. Pačiam Taize  kaimelyje nebuvau, buvau tik jų organizuojamuose jaunimo susitikimuose. Jie vyksta įvairiuose Europos miestuose. Romoje, Jeruzalėje dar nebuvau... – Kokie tolimesni jūsų siekiai? – Noriu būti paprastu kunigu. Tobulumui ribų nėra. Jo siekiant galima mokytis iš knygų, iš gyvenimo... Aš noriu būti arčiausiai žmonių. Man patinka būti už juos atsakingu. Tai nėra lengva ir paprasta. Kol esu vikaras (klebono padėjėjas), tos atsakomybės už tą bendruomenę ne tiek daug. Bet vis tiek kažkas ateina pasikalbėti, kažkas suklumpa prie klausyklos... Aukoji šv. Mišias, pamokslauji, kažkieno vaikus krikštiji... Tai irgi atsakomybė. – Bažnyčios tradicijos pamažu keičiasi, kunigai ir groja, ir dainuoja. Koks tas santykis tarp Bažnyčios ir tikinčiojo? Gal svarbiau ne kiek dažnai eiti į bažnyčią, o Dievą turėti širdyje? – Kartais tikrai atrodo, kad kunigas tik stengiasi kuo daugiau žmonių pritraukti, kad jie daugiau paaukotų, o mes gerai gyventume... Pagrindinis tikslas – padėti atrasti patį Dievą. Vieni jį atranda per maldą, kiti gal per netektį, ligą... Dar kiti blaškosi po tikėjimus... Tai budistu pabūna, tai protestantu, musulmonu... Kol pagaliau nusėda. Aš laimingas krikščionis – katalikas. Malda – tai pokalbis su Dievu. Reikia melstis ir nepaliauti. Tai Jėzaus žodžiai. Apie bažnyčią, kaip Dievo namus, dar tokią mintį noriu išsakyti. Visi turime savo namus, juos turiu ir aš. Vieni – pas tėtį, kai grįžtu į Prienus, kiti ten, kur dirbu. Ir man namuos jauku. Tai ta vieta, kur gali pabūti su savimi, priimti draugus, bendrauti. Mes – Dievo vaikai, o bažnyčia – Dievo namai ir mes čia esame laukiami. Mišių laikas – tai tas laikas, kai  Dievas su žmonėmis susėda prie bendro stalo – altoriaus. Tai labai stipru, tikra ir reikia mokėti tą atrasti. Neišmoksi rašyt, nesimokydamas rašyt. Neišmoksi melstis, jei nesimelsi. Netaps Mišios mielos, jei  nelankysime Mišių.   Onutė Valkauskienė  

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai. Toliau naršydami svetainėje sutinkate, kad slapukai atsirastų Jūsų įrenginyje. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti ištrindami įrašytus slapukus. Daugiau informacijos.

Slapukas yra nedidelė teksto rinkmena, kuri, apsilankius svetainėje, išsaugoma Jūsų kompiuteryje arba greitojo ryšio įrenginyje. Dėl jo interneto svetainė tam tikrą laiką gali „atsiminti“ Jūsų veiksmus ir parinktis (pvz., registracijos vardą, kalbą, šrifto dydį ir kitas rodymo parinktis), dėl to Jums nereikia kaskart jų iš naujo įvedinėti, lankantis svetainėje ar naršant įvairiuose jos puslapiuose.

Close