„PATIRTIES PAMOKOS“. ,,Norėjome ir norim to, kas draudžiama“
Pasigirsta ne vienas telefono skambutis: ,,Sakyk esmę greičiau, dar perskambinsiu, nes dabar duodu interviu – mergaitė bando išklausti, ką mes 80-taisiais veikėme,“ – kalba Zigmas Vileikis – Birštono kultūros centro direktorius.
80-taisiais jis jau dirbo Birštone. Prieš tai, 1972–77-aisais studijavo Klaipėdoje literatūrą ir režisūrą kartu su daugeliu šiuo metu populiarių atlikėjų. Bendrakursiai vesdavo džiazo orkestro koncertus, taip susipažino, bendravo su muzikantais. Aišku, 80-taisiais jie negalėjo daryti, ką panorėję – vis dėlto gyveno SSRS.
– Muzika, sakote, buvo draudžiama, lengva nebuvo, bet visgi festivalį ruošti pradėjote. Nuo ko?
– Visa ko pradžia – idėja. Ją turėjom, ėjome pas miesto valdžią, supažindinome su džiazu. Pirmiausiai, aišku, pamokėme tarti šį žodį, vėliau, jiems paklausus, kas tai, prapliupdavome: tokia tyli muzika, beveik tamsoje grojama. Reikėjo taip kalbėti, juk žodžiai džiazas, rokas keldavo alergiją. Vėliau nutarta, kad džiazas, tai galbūt ne rokas – gavom leidimą, prasidėjo darbas.
– Kokie jausmai tai prisiminus?
– Padarėme pradžių pradžią – džiaugiuosi. Šiandien Lietuvoje visi džiazo festivaliai yra kilę iš Birštono, mes esam ištakos. Džiazas – improvizacija, jausminga muzika. Louis Amstrong su cigaru scenoje, novatorius, modernus džiazo muzikantų kartų augintojas Miles Davis, džiazo kosmonautas Sun Ra, maištininkas John Coltrane ir kiti – iš pirmo žvilgsnio – laisvi atlikėjai, nerūpestinga muzika, pažvelgus giliau – sudėtinga, profesionalu. „Tai, pirmiausiai – laisvės pojūtis. Nepastovu, visada šiek tiek netikėta,“ – kalbėjo pašnekovas.
– „Birštonas jazz“ – pelnęs džiazo Mekos vardą. Kaip tokiame mažame miestelyje vykstančiam renginiui pavyko susilaukti masinio susidomėjimo?
– Gal kalta pati gimimo idėja – atsirado tada, kada negalėjo. Mes visada žavimės draudžiamais dalykais. Tik gimęs festivalis buvo kaip oro gurkšnis, į jį žmonės sunkiai gaudavo bilietus. Visi norėjo būti laisvi – paklausyti to, ko negalėjo, nebent tik per Liuksemburgo radiją.
– Ar nuolatinių žiūrovų yra?
Yra tokių, kurie daug metų sėdi tose pačiose vietose. Kodėl? Jie brangina tai, čia – jų pradžia, čia jie susipažino, nuo čia pradėjo kurti šeimas, net vaikai gal čia buvo pradėti. Džiazas turi bohemiško atspalvio, ypač naktinio koncerto metu, kai muzika nutyla tik ryte.
– Kaip džiazas pasikeitė nuo 80-ųjų?
– Atėjo įdomi, išsimokslinusi jaunoji karta ir įnešė naujo gyvumo. Turiu nuotrauką, kur vienas šiuo metu vedančių Lietuvos muzikantų Liudas Mockūnas 82-ais metais sėdi tėvui ant kelių, stebi džiazo koncertą Birštono kultūros centre, o štai prieš dvejus metus festivalyje aš jam įteikiau ,,Grand prix“. Dabar gyvuojančios jaunosios kartos muzikantai pastudijavę Vilniuje, žinių semiasi ir kitose pasaulio šalyse, ten įgauna visiškai kitą patyrimą, tampa laisvesni pasaulio piliečiai, grįžę pradeda dirbti dėstytojais, lektoriais, buria kolektyvus Lietuvoje – tai mane džiugina. Žinoma, ne visi grįžta, bet dauguma – taip. Puiku, kad tokių žmonių atsiranda vis daugiau ir pagaliau ,,džiazo bacila“ pasklido po Lietuvą.
– Kas kelia rūpesčių dirbant?
– Nepriteklius, lėšų stoka. Dirbdamas esi priklausomas nuo kitų, jie ne visada pateisina lūkesčius. Pavyzdžiui, aš esu už discipliną, už tai, kad viskas būtų padaryta laiku – taip, kaip susitarta, kiti – ,,poetiškesni“, tai ir kyla sunkumų kartais.
– Ar tik sunkiai dirbant pasiekiami tikslai? Ar yra kitų būdų?
– Be abejo, reikia dirbti ir turėti ,,storą sprandą“, kad atlaikytum sunkumus kelyje į tikslą. Pašnekovo kolega, folkloro ansamblio ,,Raskila“ vadovas Algirdas Seniūnas atsiliepia: ,,Zigmas – vadovas, pastarasis žodis daug pasako. Jis darboholikas, viską suplanavęs, atsidavęs kultūrai.“
– Ką nors šmaikštaus, galima?
– Kad pats Zigmas šmaikštus. Jei rimtai, jis gerbia kolektyvą, bet kartais pajuokauja. ,,Kalbėtis galima ir dirbant,“ – sako. Dar buvo istorija, besiginčijant panašias pareigas užimantiems asmenims: „Dvi lakštingalos ant vienos šakos negieda,“ – byloja kandžioji Zigmo išmintis.
– Kokie žmonės patinka?
– Iš jaunųjų lyderių man imponuoja Artūras Zuokas. Tokio tipo žmones ir mėgstu: drąsius, turinčius sveikos avantiūros, galinčius bet kada ,,iššaut“, kupinus naujų idėjų. Tik tokio mąstymo žmogus galėjo Gedimino prospektą paversti tokiu, kokį turime šiandien. Ir apskritai norėčiau pridurti, kad pats laikas į valdžią įleisti daugiau jaunų žmonių.
Iš esmės vertinu kompetenciją, profesionalumą, tikslumą. Esu už tai, kad pas kiekvieną būtų profesinė ambicija – reikia būti kariu.
– Kokios žmonių savybės erzina?
– Nepunktualumas, savo darbo neišmanymas, pataikavimas, „visko išmanymas“.
– Minėjote, jog turite du sūnus ir jais didžiuojatės. Kas lemia sėkmingą vaiko ateitį?
– Tikriausiai tėvai. Nuo mažens kasdien reikia kreipti vaiką jam tinkama linkme, o svarbiausia – būti su vaiku, nepalikti jo, nes vienišas žmogus – vilkas, iš prigimties mes visi sutverti bendrauti, mums reikia partnerio, draugo, mamos, bičiulio. Taip ir vaikai – palikti jie retai kada turi sėkmingą ateitį.
– Į Birštoną atvykote prieš 80-uosius, Jūsų gimtasis miestas – ne Birštonas. Kodėl stengiatės dėl šio miesto?
– Gyvenimo esmė – ne kokiam name gyveni ar kokią mašiną vairuoji, o ką palieki po savęs.
– Jūsų gyvenimo prioritetai?
– Gyvenant svarbu dirbti mėgstamą darbą, turėti namus ir, žinoma – draugus. Pastarajame žodyje telpa daug kas: artimas žmogus, vaikai, giminaičiai, bičiuliai.
– Ar pavadintumėte save laimingu žmogumi?
– Taip skambiai nesakyčiau. Manau, šį tą nuveikiau dirbdamas čia trisdešimt dvejus metus. Ši pragyventa gyvenimo dalis buvo įdomi: įvairios santvarkos, aš juokaudamas sakau, jog mūsų džiazas prasidėjo prie Brežnevo, tęsiasi drauge su Grybauskaite, pasikeitė trys valiutos, daugybė kitų pokyčių… Pagalvokit, 1990-ųjų kovo 11-ąją Lietuva atkuria nepriklausomybę, o po poros savaičių mes jau džiazuojame!
– Ačiū už pokalbį.
Milda Noreikaitė
