home Vertybių užuovėja SAKRALIOJI MATERIJA. Nykstančiose kapinėse dar gyva istorija

SAKRALIOJI MATERIJA. Nykstančiose kapinėse dar gyva istorija

Kiekvienas miestelis turi savo istoriją. Apie ją minima archyvuose, analuose, net legendose. Mes galime paskaityti, pažiūrėti nuotraukų, sužinoti, koks tas miestelis buvo, kokie verslai jame gerai sekėsi, kokie garbingi žmonės gyveno. Tačiau beveik kiekvienas miestelis turi ir kitokį istorijos šaltinį. Kiekvieną rytą, brėkštant aušrai, paukščiai pragysta visame Prienų mieste. Gieda ir vietoje, kurioje istorija ir laikas jau sustoję. Drėgnais rytais tirštu rūku pasidabinančios, o vakarais solidžiais medžiais gaudydamos saulės spindulius, netoli miesto centro ramybe alsuoja senosios Prienų miesto kapinaitės. Jose ilsisi senieji gyventojai, kurių pavardės vis dar prisimenamos vyresniųjų prieniečių. Kapinės yra vieta, kur sustoja laikas. Tačiau kol gyvos kapinės, gyva ir istorija. Nereikia ieškoti retų, o gal ir neegzistuojančių rašytinių šaltinių norint sužinoti, kaip ir kokiu laiku gyveno miestas ir jo žmonės. Užtenka pasivaikščioti ir paskaityti užrašus ant paminklų. Kapinės panašios į didelę telefonų knygą su pavardėmis. Tik šitoje knygoje vietoje telefonų numerių – metai. Metai, kuriuos kiekvienas jau savo gimimu iškalame ant akmens šioje „telefonų“ knygoje. Mirtis iškala antrąjį įrašą ir padeda tašką kiekvieno iš mūsų istorijoje. Savo gerus ir blogus darbus mes baigiame tą akimirką, kuomet metalinis kaltas pradeda stuksenti į akmeninį luitą, ilgiems amžiams atgulsiantį virš mūsų galvų. Tą akimirką sustoja laikas, ir visi nespėti padaryti darbai, svajonės pavirsta į rūką, pakimbantį virš tos „lengvos“ žemelės. Tačiau šie įrašai, anksčiau taip populiarūs gedulingi palinkėjimai, trumpi gyvenimo baigties apibūdinimai, kaip „tragiškai žuvęs“, sukuria istoriją. Istoriją, kupiną garbingo amžiaus damų ir džentelmenų bei šioje žemėje neilgai apsistojusiųjų. Nesunku atskirti, kokiame laikmetyje dominavo ilgesnis gyvenimas ir kuomet žmonės išeidavo anksčiau. Iš paminklų, kryžių nesunku atskirti, kokie buvę finansiniai ištekliai atskiru laikotarpiu. Pavardės? Jos gali papasakoti visą istoriją. Anksčiau populiarūs šeimyniniai kapai išduoda, kiek asmenų šeimoje buvo. O sugretinę kapavietėje esančiųjų persipynusias pavardes, galima atkurti dalį tos giminės istorijos. Nėra ko stebėtis, kad senyvi žmonės anksčiau žinodavo tiek daug. Jie tiesiog mokėjo skaityti šią paprastą  „telefonų“ knygą. Tačiau visada yra taškas, kuriame sustojęs laikas ne tik sustabdo istoriją, bet ir pradeda ją naikinti. Senosios Prienų kapinės uždarytos 1961 m. Paskutinis prienietis palaidotas irgi tais metais. Nauji „rašytiniai šaltiniai“ nuo 1961 m. šios knygos jau nebepapildo. Negana to, lietuviai su technikos amžiumi, karu, sovietine okupacija ir tremtimi savo sėslų gyvenimą perkėlė į kitas pasaulio vietas. Kasdieną vartoma knyga tapo nebe saugi. Jos niekas neslepia nuo lietaus, sniego. Niekas nesuklijuoja jos suplyšusių puslapių. Vėjo vėtoma ir plėšoma, ji nyksta. Dabar didesnę kapinių teritoriją užima vešli pieva. Nyksta užrašai, nyksta ir paminklai. Mokslo metų laiku  čia pilna jaunimo. Nemaža jų dalis susirenka neigiamų įpročių genami. Trikdoma ne tik kapinių ramybė, teršiama ir aplinka. Per pavasarį organizuojamas valymo talkas kapinių teritorijos nebesugeba išvalyti ir 700 mokinių. Kapinių istorija baigėsi. Ji grimzta į užmarštį. O viskas prasidėjo 1664 m., kuomet Prienų parapijoje buvo pradėti pildyti metrikai. 1744 m. Prienų parapijos kunigai savo dvasinę pagalbą teikė 38 kaimams, praėjus trisdešimtmečiui, 1775 m., – jau 126 kaimams. 1783 m. Vilniaus vyskupas Ignacijus Masalskis Prienų parapiją, plytėjusią iki pat Šešupės, perskėlė į dvi parapijas – Marijampolės ir Prienų. Šių įvykių dėka ir parapijos gyventojų jėgomis, Prienų bažnyčios šventorius pasipuošė akmenine tvora. Tais pačiais metais pasireiškė ir lietuvių katalikiškojo tikėjimo meninės sampratos neatitikimas kitataučiams vyskupams. Seinų vyskupas Viežbovskis pareiškė, kad nuo lietuviškų kryžių privalo būti nuimti spinduliai, figūrėlės ir kančios. Šalia šventoriaus buvo ir senkapiai, ant kurių 1920 m. buvo pastatytas, o 1955 m. sudegęs (manoma dėl netvarkingų elektros laidų) medinis „Žiburio“ gimnazijos pastatas. Dabartinė, jau mūrinė gimnazija pastatyta ant vokiečių liuteronų kapų. Gimnazijos pastato statybas gaubia ir prietarai. Anot Prienų krašto muziejaus archyvų, esant dideliam nepasitenkinimui, kad „Žiburio“ gimnazija pastatyta ant senkapių, 1950-1952 m. pradėjo plisti gandai apie stebuklingus kryžių ir paveikslų atsinaujinimus. Prienų bažnyčios paveikslų atsinaujinimas, kaip lemties ženklas, buvo susietas su gimnazijos pastato pražūtimi ir gaisras buvo vadinamas „Dievo pirštu“. Deja, moterys, skleidžiančios pasakojimus apie atsinaujinusius bažnyčios paveikslus, nežinojo, kad kelioms dienoms buvo nusamdytos moterys, kurios nuplovė visus bažnyčios paveikslus bei lubas. Ne ką geresnė lemtis buvo žadama ir naujajam gimnazijos pastatui. Jį pastačius pasigirdo gandų, kad ant sienų, Prienų senųjų kapinių pusėje, pasirodo žmogaus galva, o jos plaukai keičiasi – tai pasišiaušę, tai kabo žemyn. Netikintiesiems šiuo stebuklu, jį reginčiosios atsakydavo, kad „ne visiems Dievas parodo stebuklus“. Ir šis  stebuklas neilgai buvo neįmenamas. Paaiškėjo, kad nei vokiečių, nei prieniečių kapinės su tuo neturi nieko bendro. Veidas pasirodydavo toje vietoje, kur ant sienos išbėgdavo vanduo iš perpildyto bako. Nepaisant šitų komiškų istorijų, Prienų senosios kapinės ir toliau priiminėjo prieniečius, baigusius eiti savo gyvenimo keliu, kol 1961 m. jos nepasidarė ankštos ir jau nebesutalpino išeinančiųjų į amžinybę. Birštonui taip pat perpildžius savo kapines, buvo atvertos naujosios – už Paprienės. Iki 1960 m. senosios kapinės irgi kuo puikiausiai atliko užmiesčio kapinių funkcijas. Aplink jas ir tolyn, Kauno link, plytėjo smėlingas, reta ir šiurkščia žole apaugęs plotas. Būtent 1960 m. šalia jų pradėjo dygti vienas pirmųjų jos kaimynų – mokykla-internatas. O plote šalia jo buvo įrengtas miesto stadionas, kuris buvo mažai naudojamas, tad praėjus 15 metų buvo užstatytas daugiabučiais. Šis kvartalas ir buvo pavadintas Stadiono mikrorajonu. Prieš šimtmetį kapinės turėjo dvejus pagrindinius geležinius vartus – iš dabartinės Kęstučio gatvės, pro kur ir dabar moksleiviai patenka į kapinių teritoriją, bei dar vienus netoli dabartinės bibliotekos – į dabartinę Kauno g. Tačiau pastarieji okupavus Lietuvą buvo užmūryti, o jų vietą žymi tik kapinėse liepomis apsodintas jau išnykęs takelis. Tretieji vartai buvo nekrikštytųjų. Pro naujausius vartelius dabar daugelis prieniečių po darbų arba iš mokyklos patenka į Stadiono daugiabučių kvartalą. Tačiau tai tik tvoroje pramušta skylė. Nors juose įmūryti vyriai, varteliai ant jų niekada nekabėjo. Pagrindiniai vartai buvę iš Kauno g. pusės. Tai buvo trijų dalių viduryje suveriami aukšti vartai. Šonuose už cementinių stulpelių buvo mažesni žmonėms praeiti. Vartai buvo kaltiniai. Kai kurie mena, kad tarp virbų buvę ir angeliukai. Viršaus sujungimas buvęs apvalus, mūrytas. Prieš karą aikštelėje prieš kapus vykdavo arklių turgūs. Vartai nuo Kęstučio gatvės, nors ir padaryti tiesiai nuo bažnyčios, buvo lyg atsarginiai, mažai naudojami. Turtingieji į savo amžinojo poilsio vietas atkeliaudavo pagrindine gatve, tiesiai į pagrindinius vartus, neturtingieji – tuomet purvina Gorkio (Kęstučio) gatve. Iš šios puses vartai buvo prastesni, bet irgi kaltiniai, su smaigaliais viršuje. Nekrikštytųjų vartai buvę mediniai, žaliai dažyti. 1962-1963 m. pietiniame kapinių pakraštyje nuo gimnazijos pusės kapinių tvora buvo nuardyta. Čia buvo tiesiamas platus asfalto kelias į Birštoną. Kelias išplatėjo kapinių sąskaita, prieš tai visus perspėjus persivežti palaikus į naująsias kapines. Tačiau palaikus persivežė nedaugelis. Likusieji, atkasti bevažiuojančiam buldozeriui, buvo surinkti ir palaidoti naujose kapinėse bendroje kapavietėje. Nors tai sukėlė  pasipiktinimą, gatvė ne tik praplatėjo, bet šalia jos atsirado nemažas žalios vejos plotas bei asfaltuotas pėsčiųjų takelis. Kapinės buvo aptvertos šachmatine tvarka sumūrytų plytų tvora, derinant su kitapus gatvės esančia „Žiburio“ tvora, tačiau 1978-1980 m. padažnėjus tvoros ardymo ir gadinimo atvejams, ji buvo nugriauta ir palikta tokia, kokia yra dabar – iš dviejų sumūrytų metalinių vamzdžių. Sienoje iš Kauno g. pusės atsiradę pragriovimai siejami su tais laikais atsiradusiu turgumi, į kurį žmonės pamėgo vaikščioti nukirsdami kampą per kapines, bei vaikų įsirengta futbolo aikštele. Pastariesiems dažnai tekdavo bėgti iš kapinių atsinešti per aukštai nuskriejusį kamuolį. Šiaurinėje pusėje, nuo Stadiono kvartalo, prie kapinių tvoros buvo paklota šiluminė trasa, kurios įleidimo į iškastus griovius darbai suardė kapinių tvorą. Pati kapinių ploto figūra nėra taisyklinga – šiaurinės tvoros ilgis siekė 202 m, vakarinės – 318 m, pietinės 226 m, o rytinės – 172 m. Kapinėse laidota iš pietų šiaurės kryptimi, paminklai statyti galvūgalyje – šiauriniame gale. Prie pietinės tvoros yra supiltų ir vakarų bei rytų linkme. Kryžiai statyti tik rytiname gale, tačiau tokių nedaug. Pietvakariniame kapinių kampe, netoli buvusių pagrindinių vartų, palaidoti turtingesni ir garbingesni žmonės. Dauguma tokių kapų yra aukščiau iškelti, nes po jais yra rūsiai. Kai kapinės buvo uždarytos, blogos valios žmonės ėmė griauti rūsius. Dabar apie dešimt jų yra su pramuštomis angomis. Vieni žmonės kalbėjo, kad čia vagys turtų ieškoję, kiti – kad pastarieji lobius slėpę. Rūsių yra ir erdvių, ir siaurų. Kapinėse palaidoti keli medikai: dr. Piotr Kimontt, miręs 1899 m., įžymusis dr. Juozas Brundza (1870-1954), provizorius Pranciškus Girdenis (1874-1952). Rudolfoni Brasnickiemy (1803-1894) – Prienų krašto muzikas. Visų didžiųjų pastatų inžinierius Juozas Baranauskas. Keletas kunigų: Franciškus Marma (1835-1876), ilgametis Prienų parapijos klebonas prelatas Jonas Valaitis (1876-1946), „Žiburio“ gimnazijos steigėjas ir direktorius kanauninkas Feliksas Martišius (1879-1955), kunigai Antanas Šilingas (1900-1960) ir Jonas Staniulis (1907-1941). Nekrikštytųjų  kapinėse, rytiniame krašte, dažniausiai atguldavo naujagimiai. Tačiau jose, pasak  liudytojų, yra ir nusinuodijusios merginos bei nusišovusio kariškio kapai. Čia buvę palaidota keletas rusų palaikų – jau perkelti kitur. Sklaidant Prienų krašto muziejaus archyvus už akių užkliūna papročių kaita. Senais laikais į laidotuves ateinantieji atsinešdavo tik žvakių, vėliau šį paprotį pakeitė jūra vainikų, gėlių krepšelių, dabar gėles išstumia vokeliai su finansine parama artimiesiems. Senąjį paprotį į laidotuves atsinešti maisto iš savo ūkio pakeitė gausūs gedulingi pietūs, o šiuos pamažu išstumia mandagus pietų atsisakymas. Keičiasi laikai, ir papročiai keičiasi. Palaidojus paskutinįjį senosiose kapinėse, buvo planuojama, kad jau po 20 metų toje vietoje bus gražus parkas. Deja, praėjus 52 metams, kapinės toliau išlieka vieta, kur sustojęs laikas keliauja į užmarštį. Amžinosios ramybės atgulę prieniečiai dar ko gero negreitai atsikratys atėjusiųjų parūkyti jaunuolių draugija... Mantvydas Prekevičius

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai. Toliau naršydami svetainėje sutinkate, kad slapukai atsirastų Jūsų įrenginyje. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti ištrindami įrašytus slapukus. Daugiau informacijos.

Slapukas yra nedidelė teksto rinkmena, kuri, apsilankius svetainėje, išsaugoma Jūsų kompiuteryje arba greitojo ryšio įrenginyje. Dėl jo interneto svetainė tam tikrą laiką gali „atsiminti“ Jūsų veiksmus ir parinktis (pvz., registracijos vardą, kalbą, šrifto dydį ir kitas rodymo parinktis), dėl to Jums nereikia kaskart jų iš naujo įvedinėti, lankantis svetainėje ar naršant įvairiuose jos puslapiuose.

Close