TALENTŲ SAMBŪRIS. Lietuvaitė Toma iš Norvegijos

Toma aplinkinius patraukia savo šypsena, maloniu ir nuoširdžiu bendravimu. Ji moka ne tik suprasti, jausti, bet visa tai labai gražiai pasakyti. Tokį įspūdį susidariau iš pirmojo susitikimo.

Toma pasakojo, kad parvyko atostogų į Birštoną iš Norvegijos ir dabar vieši pas močiutę. Tą šeštadienio vakarą renginio viešojoje bibliotekoje metu Toma skaitė savo kūrybos eilėraščius ir prasitarė, kad yra parašiusi knygą. Be to, mergaitė laisvai kalba penkiomis kalbomis: lietuvių, latvių, rusų, anglų ir norvegų. Iš Lietuvos Tomos šeima išvyko maždaug prieš penkerius metus, kai jai buvo 12 metų. Tada ji buvo įpusėjusi 6-ąją klasę, o šiemet, rugpjūčio 19-ąją prasidėjus naujiems mokslo metams, jau bus vienuoliktokė.

Daugiau apie Tomą Mačiulytę sužinosime iš jos pasakojimo.

 

Pažintis su Norvegija

Žinau, kad daug ką tai labai nustebino, tad paaiškinsiu: atvykusi aš buvau perkelta iš šeštos į septintą klasę, o mano tuomet dar šešiametis brolis iš darželinuko viduryje metų tapo pirmoku ir ilgai to nesuprato.

Apie prigijimą svetimoje šalyje kalbėti sudėtinga, kadangi prieš patekdama į norvegišką mokyklą apie pusantrų metų praleidau pirmo ir antro lygio integracinėse klasėse, skirtose mokytis kalbai ir sužinoti apie norvegų kultūrą, kad po to norvegiškoje mokykloje nebūtų taip sunku.

Tik atvykusi buvau apimta begalinės euforijos pagaliau pasprukusi nuo nuolatinių pašaipų, patirtų Lietuvoje, ir jaučiausi gerai, nes visa klasė, kaip sakoma, ,,sėdėjo vienoje valtyje“. Vieninteliai du nesmagūs dalykai buvo tai, kad prastai sutariau su bendraklasiais lietuviais, kurių buvo du, ir niekas klasėje nemokėjo angliškai, taigi kalbėti galėjau tik su mokytoja.

Bet paskui viskas kažkaip pasikeitė. Vienas iš tų lietuvių, jau amžiną atilsį, pradėjo daugiau bendrauti, ir netrukus ėmėm labai gerai sutarti, o su bendraklase iš Brazilijos pavyko susikalbėti ispaniškai, nors jos gimtoji buvo portugalų kalba.

Antro lygio integracinėje klasėje irgi buvo smagu, nes ten buvo ir tas lietuvis, o mokslai ėjos gana lengvai, kiekvieną semestrą baigdavau geriausiais įmanomais įvertinimais. Tačiau čia išgaravo visa euforija, nes dažnai  jausdavausi taip, tarsi man mėgintų išplauti smegenis ir paversti norvege, ko aš visai nenorėjau. Ir tada mane pradėjo sekioti toks niekad nepažintas jausmas, išsiliedavęs patriotiniais eilėraščiais, ašarom ir sriūbavimais, kaip aš noriu namo.

Bet laikui bėgant supratau, kad ten finansine prasme gyvename geriau, kad net ir taupydami galime daugiau sau leisti nei Lietuvoje, o svarbiausia, kad per tuos pusantrų metų aš beveik nepavejamai atsilikau nuo bendraklasių Lietuvoje. Taigi apsiraminau, nors giliai vis tiek kaip košė puode virė ilgesys, kuris kartais pasipildavo tekstais.

 

Naujoji mokykla nesužavėjo

O pats tikrasis vargas prasidėjo norvegiškoje mokykloje, kai pačią pirmą dieną buvau priblokšta savo bendraamžių norvegų menka kultūra ir pasibaisėtinu bendravimu su mokytojais. Pavyzdžiui, į mokytoją prašant pagalbos kreipiamasi: „Ei, tu, Frederikai, ateik čia, man pagalbos reikia“. Gali pamatyti ir tokių, kurie sėdi kojas ant stalo užsikėlę. Tai mane labiausiai ir pribloškė.

Kadangi man būnant aštuntoje klasėje mokykloje be manęs nebuvo jokio lietuvio, o rusas iš mano klasės jau buvo spėjęs kaip mes sakoma ,,sunorvegėti”, t. y. pasikelti į padebesius ir pasidaryti baisiausiai ,,naglas” (kitoks žodis, vargu, ar tiktų), bendravau su dvejais metais vyresnėmis dvynukėmis iš Čečėnijos, su kuriom praeidavo didelė dalis mano norvegų kalbos gilinimo pamokų, skirtų neseniai atvykusiems užsieniečiams.

Klasėje neturėjau draugų, nes buvau keista, ne tokia kaip kiti: norėjau kažko iš gyvenimo, klausiau tėvų, stengiausi gerai mokytis, buvau pakankamai pareiginga. Tokių kaip aš norvegų klasėje buvo trys, ir jie ilgainiui tapo vieninteliais bendraklasiais, su kuriais bendravau savo noru, o ne dėl grupinių projektų ar kažko panašaus. Mes, būdami gabesni, jiems nepatinkame. Nepatinkame ne tik bendraklasiams, bet ir kai kuriems mokytojams, kurie dažnai nusispjauna į visas tavo pastangas ir pažangą, kurią, kaip patys sako, darai nuolat, ir rašo tau trejetus šešiabalėje sistemoje vien todėl, kad esi gerai besimokantis lietuvis (mūsų ir broliukų latvių jie, kaip supratau, nemėgsta labiausiai iš visų imigrantų, nors esame tikrai darbštūs – ir vaikai, ir suaugusieji).

 

Rašyti pradėjau labai anksti

Eilėraščius skaitau nuo pirmos klasės, esu dalyvavusi beveik visuose gimnazijos jaunųjų skaitovų konkursuose. Išimtis buvo trečioje klasėje, kai nelaimėjau klasės atrankos, bet paskui visai nesigraužiau, nes kitais metais užėmiau pirmąją vietą mokykloje.

Rašymo pradžios net neprisimenu. Mama pasakojo, kad pirmus eilėraščius jai sudiktavau būdama trejų metų. Ji juos užrašė. Sakė, kad aiškiai ir rišliai kalbėti pradėjau vienerių, nors nelabai tikiu. O mano pačios pirmi eilėraščiai gimė trečioje klasėje, kaip ir pirmos, niekada nebaigtos knygos griaučiai, toli gražu neprilygstantys tai, kurią pradėjau būdama keturiolikos ar penkiolikos metų. Ją baigiau prieš pusę metų.

 

Knyga apie Laurą

Ją parašyti paskatino labai nemaloniai pasibaigęs bendravimas su buvusiu bendraklasiu iš Čečėnijos (šios šalies žmonių Norvegijoje pažinojau gana daug, todėl apie kai kuriuos susidariau nuomonę).

Kadangi anksčiau apie juos težinojau, kad jie amžiais kariauja, man jį pamačius pasidarė įdomu sužinoti apie jo kultūrą, kalbą ir pan. Taigi ėmiau naršyti internete, mėginau išmokti kokius nors žodžius jo gimtąja kalba. Radau stulbinamų britų žurnalistės straipsnių apie tai, kaip tuose kraštuose pagrobiamos ir prieš savo valią ištekinamos merginos. Apie tai yra netgi tos pačios žurnalistės trijų dalių videoreportažas, kurį pamačius ir pakankamai prisiskaičius kilo daug minčių.

Iš pradžių bandžiau pati sau tai mintyse papasakoti kaip žmogus, viską matęs iš šalies, kad žinočiau, ar išvis verta rašyti. Po to prasidėjo darbas, trukęs kokius 5 mėnesius, po dvi tris valandas paprastomis dienomis ir vos ne ištisai savaitgaliais.

Turėdama jau trečią skyrių pasiūliau dviem draugėms paskaityti, ir buvau baisiausiai išliaupsinta.

O mama gavo paskaityti du kartus – kai turėjau šešis skyrius, ir paskutinį variantą. Tai tada man atrodė, kad girdėjau porą kartų traukant nosį, lyg ji ašarotų.

O knyga yra apie lietuvę Laurą Jankauskaitę (visi veikėjai ir įvykiai yra absoliučiai išgalvoti), kurią, šešiolikmetę, naktį per langą pagrobia bendramokslis ingušas ir nusigabena į pabėgėlių centrą, kur gyvena su savo tėvu. Ten su ja elgiamasi baisiai. Po dvejų metų ji pabando pabėgti, bet ją suranda ir dar labiau kankina, o paskui tas vaikinas užsimano ją vesti. Savaime suprantama, jos niekas neklausia, ir ji  kokius pusę metų naktimis slapčia vaikino motinos retkarčiais pavalgydinama pietų likučiais, paliegusi sutuokiama su juo ir tą pačią naktį išprievartaujama. Tada vaikino motina ir kita moteris, maistą anksčiau atnešdavusi ir Laurą ,,likimo seseria” laikanti čečėnė Madina neapsikentę rizikuoja savo gyvybėmis (gali būti abi parsiųstos atgal ir gimtose šalyse nužudytos už pabėgimą) ir įduoda vaikiną ir jo tėvą policijai.

Grąžinta namo Laura vos nelieka išmesta už durų, nes per ketverius pragariškomis sąlygomis nugyventus metus kone neatpažįstamai pasikeitė. Vis dėlto pripažinta savo tėvų, ji išgyvena naują dramą: pasirodo, jos mama visus tuos metus sirgo leukemija. Prasideda kova už jos gyvybę…

 

Tikėkimės, kad su šia gabia ir talentinga birštoniete dar teks pabendrauti, ir mūsų skaitytojai sužinos, kaip jai toliau seksis mokslai ir veikla užsienyje.

 

Stasė Asipavičienė

Šiek tiek kūrybos:

Jūros žmonės

 

Bangos daužos, marios šėlsta,

Rauda jūra mėlyna.

Šaukia dukteris ir sūnus,

Auksu nusėtan krantan.

Kopų smiltis vėjas neša,

Saulė skęsta vakaruos,

Motinos šauksmus išgirdę,

Atsišaukia vaikai krantuos.

Mergelių kasos vėjy plaikstos,

O sūnų daina skambi lekia užjūrin su debesim.

Marelių bangos nuramintos,

Džiaugias savo dukterim.

Nulenkę galvas ligi žemei,

Tiesia jie savas rankas.

Pailsę jos nuo vargo, darbo,

Bet jūrą visad apkabins.

Palengvins josios sunkią naštą,

Ir auksą nuo krantų surinks.

O paskui tuo jūros auksu,

Jos brangiausia dovana,

Pasitikdami rytinę aušrą

Broliai seseris dabins.

Ankstų rytą į saulelę

Tiesia moterys rankas,

Vėl išlydi jūron vyrus,

Lai atgal ji juos parves.

Laivės ant bangelių supas,

Sunkesni kassyk tinklai,

O danguj žuvėdra krykščia,

Visur aidi jos riksmai.

Kyla akys į mėlynę,

Skamba lūpose malda –

Už motulę, už tėvynę,

Už vaikus ir už žmonas.

Už tą protėvių žemelę,

Kur jūra verkia gintarais,

Ir už savąją trobelę,

Ir berželį po langais.

Jūra, būki maloninga,

Mūsų tu pasigailėk.

Mes tave lyg močią mylim,

Lenkiamės po kojom tau.

Tavo nubausti mes tylim,

Bet nebauski mūs daugiau.

Pažaboki savo vėjus,

Ir griaustinio tu nekviesk.

Tik mėnuliui patekėjus

Saugiai mus namo parvesk.

Bet jūra, regis, nebegirdi,

Tūžta ji kaskart baisiau,

Veria baimė žvejo širdį.

Ką aš tokio padariau?

Nusidėjai, kaukia vėjas,

Nusidėjot jūs visi.

Ir jis skrieja išprotėjęs,

Griausmas rieda dangumi.

O dangus paklaikęs, juodas,

Nei žvaigždės, nei debesies,

Į pakrantę bangos duodas,

Neša aidą nevilties.

Ankstų rytą, dar prieš saulei,

Kyla smėlio debesis,

Žvejų vaikai vieni pasauly

Į pakrantę vėl sugrįš.

Ir negali jokios eilės,

Aprašyti tos raudos,

Kur šiandien pajūry girdis,

Saulei tekant vėl rytuos.

 

 

Kaip mes žadinom tėvynę

 

Šitiek metų mus kankino,

Laikė pančiais surakinę,

Netgi nužudyt grasino,

Jei išgirs apie tėvynę.

Trypė, su purvais voliojo,

Lyg padugnes paskutines,

Viena tesuvokt valiojo,

Kad ilgai tylėsim mes.

Kiek brolių, seserų paliko,

Šiaurėj po pilku dangum,

Bet vis tiek jiems nepavyko,

Padaryti galo mums.

Nors jie draudė mums kalbėti,

Protėvių brangia kalba,

Nesiliovėm mes tikėti,

Kad tai baigsis kažkada.

Ir vis uždraustąjį Dievą,

mes tik meldėm naktimis,

Kad mums leistų žvelgt į dieną,

Savo laimės akimis.

Ir kai ta diena atėjo,

Kai Dievas davė mus jėgų,

Nepabūgę jokio vėjo,

Mes sustojome kartu.

Susikibome už rankų,

Broliai, seserys trijų tautų,

Nebijojom nei patrankų,

Nei kareivių prakeiktų.

Ir pradėjome giedoti,

Žadinti daina tėvynę,

Kiekgi galima miegoti,

Kęsti kančią begalinę?

Ak, šalele mūs gimtoji,

Mums vienintelė esi,

Nė viena nebus antroji,

Tave mylime visi.

Ir todėl mes tau dainuojam,

Tave šaukiam širdimi,

Tau visą meilę dovanojam,

Atsiliepki, jei girdi.

Nebijoki tu plėšrūno,

Kraujo suteptais nagais.

Te per amžius tyliai tūno,

Po savo supiltais purvais.