PATIRTIES PAMOKOS. Pokalbis su Balbieriškio parapijos klebonu Remigijumi Veprausku

Dažnai mums kyla įvairių klausimų, susijusių su Tikėjimu. Vienus bandome aiškintis patys, pasitelkdami loginį mąstymą ir žinias, kiti ieškome atsakymų Šventajame Rašte. Tik ne visada juos pavyksta rasti. Tokiu atveju gali padėti dvasininkas, susipažinęs su filosofija ir teologijos mokslais.

Balbieriškio parapijos klebonas Remigijus Veprauskas kunigauja jau 20 metų. Savo ganytojišką veiklą pradėjo vikaru Prienuose, vėliau gyveno ir mokėsi Romoje, kur įgijo filosofijos licenciato laipsnį, turi teologijos bakalauro laipsnį. Dirbo Marijampolės kolegijoje, Gižų parapijoje, o dabar jau greitai bus treji metai kai tarnauja Dievui Balbieriškio bažnyčioje. Jis mielai sutiko atsakyti į klausimus ir suprantamai paaiškinti kai kuriuos dalykus.

Pagarba mirusiajam

Daugelis turbūt girdėjo kalbų, kad 30-40 dienų po palaidojimo nereikia judinti kapo, jo tvarkyti. Kaip yra iš tikrųjų?

Tai keistas ir nelogiškas požiūris. Juk kai gėlės nužydi, mes jas išmetame. Tai kam laikyti jas ant kapo? Prietarai pas mus gajūs. Juk esmė yra žmogaus Tikėjimas, o ne gėlės. Pas mus pagarba mirusiam žmogui išreiškiama per gėles. Eidami į šermenis nešame didžiausias puokštes ir vainikus. Kuo daugiau gėlių, tuo didesnę pagarbą išreiškiame, kad ir kiti matytų. O paskui, kai vyksta laidotuvės, ne visi gali ateiti ir vienam lydinčiajam tenka nešti 2-3 krepšelius ar vainikus. Aš ir savo parapijiečiams sakau, kad gėlių visada parūpina artimieji, o kitiems vertėtų prisidėti kukliu gėlės žiedeliu ar paprasčiausia auka, įmesta į dėžutę.

Kai kurie vyresnio amžiaus žmonės kalba, kad mirusįjį būtinai reikia laikyti pašarvotą 3 dienas. Ar yra koks pagrindas tokioms kalboms?

Kristus iš numirusiųjų kėlėsi trečią dieną, tai ir laikoma pagrindu. Anksčiau, kai žmogų šarvodavo kaime, kol padarydavo karstą, pasirūpindavo laidotuvėmis, pranešdavo visiems artimiesiems, gal ir reikėdavo tų trijų dienų. Žmonės tada giedodavo ir melsdavosi, o dabar tam nėra sąlygų, o tuo labiau prievolės laikyti 3 dienas.

Reikia būti laisviems ir daryti tai, ką reikia ir norite, o ne dėl kitų nuomonės. Mirusio žmogaus jau nėra tarp mūsų, o gyviesiems reikia gyventi toliau. Reikia melstis, reikia tvarkyti kapus. Reikia aplankyti kapus, bet nereikia ten būti dažnai. Žinoma, žiūrint kokia intencija ten lankomasi. Jei dėl žmonių akių – tai tuščias reikalas. O jeigu eini ten nusiraminti, pabūti ir pasimelsti, tai nėra blogai. Jeigu artimieji eina ir verkia, tai nekrikščioniška. Jeigu žmogus jau mirė – jis gyveno tiek, kiek jam buvo skirta. Reikia tikėti, kad Dievas jį pasiėmė. Raudoti ir graužtis nereikia, širdyje turi būti giedra.

Kodėl pasikeitė bažnyčios pozicija dėl savo noru palikusiųjų šį pasaulį?

Visi žmonės yra nuodėmingi, silpni ir trapūs. Valstybė rūpinasi piliečiais, o bažnyčia – tikinčiaisiais. Po II Vatikano susirinkimo šiek tiek pasikeitė bažnyčios pozicija. Tai, be abejo, priklauso ir nuo laikmečio. Gyvybė – yra didžiausia Dievo dovana, tačiau jeigu žmogus pats nenori ir negali toliau gyventi, nesugeba adekvačiai mąstyti, jis jau negali kontroliuoti savęs ir savo veiksmų. Mes gerbiame žmogų ir negalime jo smerkti, nes jis nesuprato, ką daro. Mes laidojame tą žmogų su visomis apeigomis, jeigu jis buvo tikintis.

Laidoti reikia žemėje

Ne paslaptis, kad kapinėse labai greitai mažėja vietos. Žmonės priversti galvoti, kaip išspręsti šią problemą. Nuo senų laikų lietuviai laidojo mirusiuosius  žemėje. Tačiau dabar jau ir pas mus pradedama deginti, o urnos laidojamos ar pastatomos į kolumbariumą. Kitose šalyse yra bendri ir privatūs parkeliai, kur išbarstomi mirusiojo pelenai. Kokia bažnyčios nuostata dėl šio laidojimo būdo?

Mirusiojo deginimas nėra blogis, tai priimtina, tačiau yra keletas sąlygų. Jeigu žmogaus pelenai kažkur išbarstomi, tai nekrikščioniška, ir kunigai tokioje akcijoje nedalyvauja. Jeigu palaikai (urna su pelenais) užkasami į žemę ar įmūrijami kolombariume – viskas gerai. Žmogaus kūnas buvo garbingas, jame gyveno Dievas, jis buvo išskirtinis Dievo kūrinys. Nepagarba mirusiajam yra laikyti urną su pelenais namuose. Ji turi būti palaidota.

Žmonių santykis su bažnyčia

Turite pakankamai patirties ir pažįstate žmones. Balbieriškyje, kaip ir daugumoje miestelių, tikrų tikinčiųjų nėra daug. Ypač trūksta jaunimo. Nuo ko tai priklauso?

Geriausiai pažįstu Vilkaviškio vyskupiją ir galiu pasakyti, kad ryšys su bažnyčia labiausiai priklauso nuo pačių žmonių, jų auklėjimo. Jeigu tėvai nelanko bažnyčios ir nesimeldžia, savaime aišku, kad ir vaikai neis. Yra praktikuojančių  katalikų, kurie tik retkarčiais dėl svarbios priežasties praleidžia Šv. Mišias. Tačiau dauguma, deja, yra atšalę ir nuo bažnyčios, ir nuo Dievo. Yra pakrikštyti, sutvirtinti, tačiau tik kartais apsilanko bažnyčioje, atlikdami pareigą. Tačiau yra abejingų ir priešgynų.

Nėra netikinčių žmonių. Juk žmogus – tai dvasia kūne, o atėjus bėdai parbunda tikėjimo pradas, ir žmogus šaukiasi Dievo.

Kalėdojant kai kurie atsisako, kad būtų užsukta į jų namus. Nors ir nelanko bažnyčios, nesimeldžia, tačiau artimųjų pageidavimu nori būti palaidoti su katalikiškom apeigom. Tai daugiau dėl žmonių akių, dėl to, kad negražu, kaip čia kaip kokį gyvulį laidos…

Pažinti savo tikėjimą būtina

Nemažai priskaičiuojama įvairių tikėjimų, grupių ir sektų, užsiimančių  įvairia veikla, skleidžiančių idėjas, prieštaraujančias krikščionybei. Kaip nepasiklysti?

Kiekvienam krikščioniui reikia pažinti savo tikėjimą, žinoti svarbiausias doktrinas ir nesižavėti kitomis tikėjimo kryptimis. Tikėjimas turi būti protingas, juk tam ir duotas žmogui protas.

Aš, kaip dvasininkas, turiu parodyti parapijiečiams, kad tikėti yra protinga, tai nėra dogma, nuleista iš kažkur. Žmogui visada reikia mąstyti ir stengtis būti geresniam, mylėti save ir savo artimą. Mes valgom, miegam, galvojam apie geresnį gyvenimą. Tai gerai, nes žmogus turi gyventi oriai. O dvasinis gyvenimas yra kova su pačiu savimi ir savo ydomis. Tai reikalauja didelių pastangų. Ir rogutėmis lengviau važiuoti nuo kalno, negu tempti jas į viršukalnę. Mano, kaip kunigo, pareiga pamokyti žmones, kaip reikia gyventi teisingai ir su Dievu.

Malda turi būti iš širdies

Malda – tai aksioma. Kas tiki Dievą, tas meldžiasi, arba kas meldžiasi, tiki Dievu. Per maldą žmogus kalbasi su Dievu. Bet sakoma, kad galima kalbėtis su Dievu ir savo žodžiais.

Kai ruošiame vaikus pirmajai komunijai, jie turi išmokti ir žinoti, kas yra malda, kaip ja naudotis. Nieko nėra tobuliau už „Tėve mūsų“. Kai meldiesi namuose  ar bažnyčioje per Šv. Mišias, svarbu nesiblaškyti. Per asmeninę maldą geriau pažįsti Dievą, su juo vienijiesi. Paprastai per maldą žmogus kažko prašo iš Dievo. Tačiau reikėtų pirmiausia jam dėkoti, šlovinti, tada prašyti kažko gero kitiems ir tik paskiausiai sau. Be maldos neišliksi žmogumi.

Jei tiki Dievą, tai juo ir pasitiki. Reikia stengtis atskirti žmogų nuo blogų jo savybių. Žmogus iš prigimties geras, bet pakliūva blogio įtakon, padaro nuodėmę. Tyčia ar netyčia.

Baisiausia dvasinė mirtis, kai žmogus nejaučia, kad daro nuodėmę ir nesijaučia, kad turi nuodėmių… O eiti išpažinties reikia kiekvienam, kai pajunta, jog jam to reikia.

Kunigystė – brangiausias turtas

Kas Jums yra kunigystė?

Kunigystė – pats brangiausias turtas, kurį gavau iš Dievo ir gyvenimo. Savo pašaukimu niekada nesuabejojau ir esu dėkingas Dievui, kad mane pašaukė.

Esu įsitikinęs trimis dalykais: Dievo valia buvau pašauktas, tėvų buvau katalikiškai išauklėtas ir žmonių maldomis (tikintieji meldžiasi už kunigus) dabar palaikomas.

Didžiausias noras – matyti kuo daugiau jaunų žmonių bažnyčioje, matyti, kad tikėjimas ir Dievo garbinimas plaukia iš širdies. Juk dabar yra krikščioniškų jaunimo grupių, kurios gieda ne tik tradicines giesmes, bet kuria ir naujas. Reikia tik norėti, ir jaunimas ras kelią pas Dievą.

Stasė Asipavičienė