Ką išdalijo žmonėms, grįžo su kaupu
Dažnas tikime likimu: tikime, kad gyvenime sutinkame tuos žmones, kurių mums reikia, kad padėtų suprasti paprastas tiesas, pažinti ir įvertinti save. Mūsų gyvenimo kelyje atsiranda tokie žmonės, kurių dėka praturtėjame, tampame tolerantiškesni, geresni. Ir kuo daugiau tokių žmonių atsiranda greta, tuo mūsų gyvenimas tampa prasmingesnis. Laimingi žmonės, kurie bendravo, pažinojo ar ir dabar pažįsta nepaprastą moterį, buvusią mokytoją, Prienų krašto muziejaus įkūrėją, aktyvią įvairių renginių organizatorę ir dalyvę Antaniną Aleknavičienę. Ji visada buvo tas žiburėlis, kuris traukė žmones, skleidė šilumą ir šviesą.
Dažniausiai, kalbant apie moterį, nesinori sakyti jos metų. Tačiau tada, kai tenka stebėtis, gėrėtis žmogumi, norisi priminti kitiems jos amžių ir rodyti jį pavyzdžiu kitiems. Iš kur toks noras būti su žmonėmis, visus mylėti, visiems padėti ir turėti tiek gerumo?
Į tokį klausimą Antanina atsako: ,,Visa, kas gera, atsinešiau iš savo šeimos, iš vaikystės, kuri prabėgo Sarginės kaime. Su širdies virpuliu visada mintimis sugrįžtu į šį kaimą, kur dulkėtas vieškelis, kur žydėjo sodai, kur kilo pavasario rūkas, rasota žolė – tai mūsų dvasios namai.“ Ne tik sava šeima, bet ir savas kaimas išugdė žmogų, gerbiantį tradicijas, papročius, moralę, bendravimą, pagarbą tėvams ir vyresniesiems. Tai vėliau atsiskleidė, išbujojo ir davė savus vaisius.
Antanina gimė ir augo gana gausioje 5 vaikus auginančioje ūkininkų šeimoje.
„Buvau antras vaikas. Namuose viešpatavo drausmė, susiklausymas, pagarba, tikėjimą, šviesios viltys ir malda. Anksti likome našlaičiai, ir tik mamos didelės meilės bei rūpestingumo dėka nejautėme sunkios našlaičių dalios. Svarbiausia, užaugome mylėdami vienas kitą, linksmi, draugiški, artimi, dirbome pagal jėgas visus ūkio darbus, kuriuos reikėjo. Man atrodo, kad buvau sunkiausias vaikas šeimoje, buvau ambicinga, ieškojau tiesos, mėgau daug skaityti ir be galo troškau mokytis“, – pasakoja moteris.
Sėkmingai baigusi pradinę mokyklą Šilavote, Antanina toliau rimtesnius mokslus tęsė Prienų „Žiburio“ gimnazijoje, iš karto įstojusi į II klasę. Jaunystę drumstė prasidėjęs karas, okupacija, neramūs pokario metai, palikę neišdildomus slogius įspūdžius ir prisiminimus, išblaškytą šeimą. Nors ir gerai baigusi gimnaziją, kaip „buožės duktė“ apie medicinos mokslus galėjo tik pasvajoti. Bet gal tai ir buvo likimo pirštas, parodęs, kad jos vieta kitur – ne gydyti žmogaus kūną, bet dvasią…
Einame toliau Antaninos gyvenimo taku, kuris veda jau į sudėtingesnį gyvenimą, neapsaugotą savos šeimos, kur pačiai reikia ištiesti pagalbos ranką, padrąsinti ir paguosti šalia esantį. Tik gerų žmonių dėka pokario metais pavyko gauti mokytojos darbą Stakliškėse. Tiesa, čia išdirbo tik vienerius metus, vėliau buvo perkelta į Kašonių septynmetę mokyklą. O po kelių metų ji tapo ir jos direktore. Neakivaizdiniu būdu baigė Vilniaus pedagoginį institutą ir įgijo lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos specialybę.
Su didele meile ir šiluma Antanina prisimena mokinius ir jų tėvelius, paprastus ir nuoširdžius kaimo žmones.
„Sunku ir neįmanoma išvardinti tų gerų žmonių, atskleisti jų parodytą nuoširdumą, jų gerus, klusnius ir žingeidžius vaikus. Gyvenome, bendravome, mokėmės be konfliktų ir nesusipratimų. Koks darnus, darbštus buvo mokytojų kolektyvas!.. Su ilgesiu ir džiaugsmu prisimenu buvusius mokytojus: Birutę Grižienę, Genutę Butkevičiūtę-Aleknevičienę ir jos vyra Joną, Angelę Bajoraitę-Šviežauskienę, Liudą Bylaitę-Jalinskienę, Onutę Andriulevičiūtę-Šaulinskienę, Marytę Petkevičiūtę-Kurienę, Onutę Kimbirauskaitę-Bajorienę, šviesios atminties Antaną Kuncevičių, labai dorą, teisingą, gabų žmogų, dėkodama jam už profesionaliai režisuotus spektaklius (B. Dauguviečio „Žaldokynę“, Golsvorti „Giliosios šaknys“, A. Vienuolio „Prieblandoje“, J. Baltušio „Gieda gaideliai“ ir kt., muziką, dainas…“ . (ištrauka iš A. Aleknevičienės knygos „Suvalkijos ūkininkų genties medis“). Gražų ir turiningą gyvenimą gyveno Antanina su savo mokiniais ir mokytojų kolektyvu bei kaimo jaunimu, vaidindami, dainuodami ir šokdami, parodydami gražiąją gyvenimo ir bendravimo pusę. O 1955 metais jos vadovaujami šokėjai jau dalyvavo pirmojoje respublikinėje dainų šventėje.
Ilgiausiai A. Aleknavičienei teko dirbti Prienų švietimo skyriuje, kuriam buvo atskaičiuoti 24 gyvenimo metai. Čia besidarbuodama jaunoji moteris irgi aktyviai bendravo su žmonėmis, organizavo įvairius renginius. Jos nenuilstamo darbo dėka buvo vykdomas kraštotyrinis darbas rajone, suburtas mokytojų choras „Rytas“, kuris dainavo iki to laiko, kol Antanina dirbo Švietimo skyriuje. Taip pat buvo įsteigtas ir mokytojų–senjorų šokių ratelis. Nereikia pamiršti, kad Antanina taip pat turėjo šeimą, augino du sūnus, kuriems motina taip pat buvo reikalinga.
Kalbant apie gerbiamos Antaninos nuveiktus darbus, reikia paminėti, kad tik jos iniciatyva buvo suorganizuotos Kalbos dienos 1984 ir 1989 metais, kuriose dalyvavo daug žymių kalbininkų ir mokslininkų. Tuo pačiu gana drąsiai tuo metu buvo pagertas žuvusio mūsų kraštiečio profesoriaus Jono Kazlausko atminimas. Ypač reikšmingas, daug darbo ir sveikatos pareikalavęs darbas buvo „Žiburio“ gimnazijos septyniasdešimtmečio minėjimo organizavimas.
Turėdama kraštotyrinio darbo patirties, A. Aleknavičienė sugalvojo, kad Prienuose reikia įkurti muziejų. Juk tiek daug buvo garsių ir nusipelniusių žmonių, tiek daug turtingos praeities įvykių reikėjo išsaugoti ir įamžinti, kad nenueitų praeitin be pėdsakų! Tačiau niekas iš valdžios atstovų nedegė tokiu entuziazmu. Nepadėjo, bet per daug ir netrukdė, neegzistuojančio muziejaus direktore paskyrė. Gal tikėjosi, kad noras kažką daryti, neturint sąlygų, vietos ir lėšų, praeis. Tai buvo bene sunkiausi Antaninos gyvenimo metai, kada reikėjo viską po šapelį kaip tai skruzdėlytei rinkti, nešti ant savo nugaros ir lipdyti, lipdyti…Pradžia buvo vadinamojoje Popierinėje, vėliau – dabartiniuose Šaulių namuose, iš jų – į meno dirbtuves stomatologijos poliklinikos kieme. Tik po trejų metų kraustymosi valdžia neapsikentė ir užsispyrusiai direktorei muziejaus reikmėms perdavė Pšemeneckio namą – apleistą, varganą, reikalingą remonto. Tačiau tai energingos ir ambicingos moters neatbaidė, o paskatino dar aktyvesnei veiklai, bendravimui su kolegomis ir tikrai dideliems bei svarbiems darbams. Visi puikiai prisimena, kad tik A. Aleknavičienės iniciatyva buvo pradėta atgaivinti kalbininko Jono Kazlausko tėviškė Matiešionyse, pradėta tvarkyti rašytojo Vinco Mykolaičio-Putino tėviškė – muziejus, įkurtas ir Mato Šalčiaus muziejus. O kiek surinkta vertingos medžiagos apie žinomus ir garsius Šilavoto krašto žmones, poetus, vargu ar apie juos tiek žinotume, jeigu ne Antaninos nenuilstanti veikla.
Nesibaigiančių darbų sūkuryje bėgo metai. Atėjo šiek tiek geresni laikai ir muziejui. Tačiau tada, kai daug buvo padaryta, teko vadovavimą perleisti jaunesniems. Tai buvo prasmingas gyvenimo etapas, tik dabar įvertintas ir vertinamas.
Didžiausias apdovanojimas Antaninai Aleknavičienei yra Lietuvos Respublikos Prezidento 2002 metais įteiktas už nuopelnus Lietuvai Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino I laipsnio medalis. Tačiau nepalyginamai didesnis įvertinimas ir turtas yra ją supusių, kartu dirbusių žmonių meilė ir pagarba.
Antanina visada turėjo begalę kitų širdžiai mielų ir malonių darbų – tai daina ir šokis, kurių negali atsisakyti ir dabar.
A. Aleknavičienė jau peržengusi 80-mečio slenkstį, tačiau negalima pasakyti, kad ji pasitraukė iš aktyvaus gyvenimo. Ji dalyvauja renginiuose, dainuoja „Marginio“ ansamblyje, renka medžiagą apie įvairius, įdomius ir nusipelniusius mūsų krašto žmones, rašo jų gyvenimo istorijas. Ir dabar ji yra aplink verdančio gyvenimo verpete. Sėdi prie kompiuterio (pati savarankiškai išmoko juo naudotis) ir renka po žodį, sakinį tai, ką randa vertingo ir įdomaus, ką žino pati ar iš savo bendražygių. Visą savo prasmingą ir turiningą gyvenimą paskyrė žmonėms, juos mylėjo, gerbė ir vertino. Ką išdalijo kitiems, nenuėjo veltui, grįžta su dideliu kaupu – jos dėka daugelio žmonių atminimas tapo gyvas. Taip sužinome apie juos, jų gyvenimą ir atliktus darbus iš jos parengtų ir išleistų knygų „Gyvenimo mokykla“, „Žmonės ir darbai“.
Antanina jau surinkusi ir išspausdinusi per šimtą naujų biografijų būsimai trečiajai knygai apie Prienų ir Birštono krašto šviesuolius.
Begalinio darbštumo, atsakingumo, pasiaukojimo ir meilės žmonėms iš Antaninos mokėmės ir tebesimokome. Linkime Jai kuo geriausios sveikatos, energijos ir dvasinės šviesos!
Stasė Asipavičienė
