SAKRALIOJI MATERIJA. Gedulo ir vilties dieną – lietuviškosios Lenkijos keliais

Gedulo ir vilties dieną Birštono ir Prienų muziejininkai su grupele ansamblio „Marginys“ dainininkų, kurorto bendrijos „Bočiai“ ir Lietuvai pagražinti draugijos atstovais paminėjo netradiciškai – keliavo po Lenkijoje, Seinų apskrityje, Lietuvą menančias vietoves ir pagerbė jose amžiams atgulusius mūsų šalies didvyrius. Kelionę vainikavo viešnagė pas Punsko lietuvius, stulbinančius savo stiprybe, tautiškumu ir meile Lietuvai.

Birželo 12 d. rytą iš kurorto pajudėjęs modernus Caritas autobusas, stabtelėjęs Prienuose, pravažiavęs dzūkų sostinę, Seirijų miestelį, Lazdijus netrukus riedėjo Lenkijos keliais. Pirmas sustojimas – Berznyko kapinaitėse. Čia 1920 m. palaidoti Lietuvos ir Lenkijos kariuomenių kautynės žuvę lietuvių kariai: leitenantas Petras Saldukas iš Kalvarijos, švėkšniškis Tadas Geležinis, vilkijietis Kazys Liutinskas, klovainiškis Silvestras Petkevičius, Abraomas Zibermanas ir kt. Paminklas didvyriams iškilo tik 2005 m., nes kalbos su Lenkijos institucijomis dėl lietuvių savanorių kapų Berznyke sutvarkymo buvo ilgos ir sudėtingos. Lenkijos šalis kėlė įvairiausių reikalavimų. Buvo siūlomas net palaikų ekshumavimas, esą nėra įrodymų, kad ten palaidoti lietuviai. Dar siūlyta perkelti lietuvių karių kapus į kitą pusę, nes esą tuomet jie geriau „derės“ prie kapinių centre pastatyto „Nemuno“ operacijos paminklo.

Uždegę žvakeles, pagiedoję, pasukome į Seinus.

Iš tolo žvilgsnį traukė Švenčiausiosios Mergelės Marijos bazilika. Įspūdingas ir šalimais prisišliejęs buvęs domininkonų vienuolynas su garsiąja Seinų kunigų seminarija. Ją yra baigęs ir Vincas Mykolaitis-Putinas. Dabar šiuose pastatuose įsikūręs muziejus.

Seinų bazilika ypač garsi stebuklinga figūra – spintos tipo Madona. Uždaryta vaizduoja Mariją su Kūdikėliu, atidaryta – Mariją su Šventąja Trejybe. Stebuklingoji statula yra šoninėje bažnyčios koplyčioje, dešinėje pusėje. Kriptoje palaidotas ir Antanas Baranauskas (1835 -1902), Lietuvos poetas, kalbininkas, Seinų vyskupas.

Besilankant  bazilikoje Seinų lietuviai amžinojon kelionėn lydėjo 92 metų Oną Bukauskienę. Šv. Mišios už mirusiąją buvo aukojamos lietuvių kalba ir senoviniu papročiu – įnešus karstą į bažnyčią, dalyvaujant gausiam giesmininkų pulkui. Didžiuliu gėlių glėbiu buvo pagerbtas ir A. Baranauskas. Jam nusilenkėme ir mes. Seinų kapinėse uždegę žvakeles ant 1920 m. žuvusių Lietuvos karių kapų, vingiuotu keliuku nuriedėjome į lietuvybės centrą Lenkijoje –Punską.

Mus pasitikusi kultūros rūmų direktorė Asta Pečiulienė papasakojo ne tik apie savo valdas, kasdienybę, kultūrinį gyvenimą, bet ir apie Lenkijos lietuvių pastangas nenutautėti. Puikus kultūros namų pastatas nuo pat slenksčio dvelkė lietuviškumu. Štai fojė centrinis akcentas – Vinco Kudirkos portretas ir didžiulėmis raidėmis išrašytas Lietuvos himnas. Šalimais stogastulpis, skirtas transatlantiniams lakūnams Dariui ir Girėnui. Jis atvežtas iš Soldino, lakūnų žūties vietos. Punsko ir kultūros namų pasididžiavimas – mokytojo pensininko Juozo Vainos įsteigtas etnografinis muziejus. Ekspoziciją sudaro keletas skyrių. Viename eksponuojami krašto žemdirbystės padargai, įrankiai, namų apyvokos reikmenys. Kitame sukaupti kaimo moterų rankdarbiai, pačių siūti rūbai, audimo staklės. Gausi senovinių pinigų kolekcija, draudžiamų lietuviškų knygų lotyniškais rašmenimis rinkinys. Atskiras stendas skirtas lakūnų S. Dariaus ir S. Girėno atminimui. Tai laikraščių iškarpos su informacija apie didvyrius, medaliai, ženkliukai, gairelės. Yra ir „Lituanikos” lėktuvo maketas. Visa tai surinkta iš Lenkijoje gyvenančių lietuvių.

Pakilę į kultūros namų antrąjį aukštą apžiūrėjome kartu su mumis važiavusio vilniečio Jono Paršeliūno fotoparodą, kurioje užfiksuotos Lietuvos didvyrių įamžinimo vietos. Tai kapinės, kryžiai, skulptūros, paminklai ir kt. Visos nuotraukos su užrašais, kurie ne tik papildo turinį, bet ir suteikia istorinę vertę.

Atmintinas susitikimas ir su energinguoju Punsko valsčiaus viršaičio pavaduotoju Jonu Vaičiuliu. Tai tikras savo krašto patriotas, nepaprastai mylintis Lietuvą, puoselėjantis tautiškumą. Kaip valstybę gerbia ir Lenkiją. Anot jo, Lietuvą, kaip valstybę, privalo gerbti ir Lietuvos lenkai, todėl kokia kalba moksleiviams laikyti egzaminus, net diskusijų neturėtų kilti. Štai Punske lietuviukai puikiai kalba ne tik gimtąja kalba, bet ir lenkiškai. Skaudu tik tai, kad besimokydami lietuviškose mokyklose priversti mokytis iš lenkiškų vadovėlių. Atsakinėja lietuviškai, į sąsiuvinius rašo taip pat lietuviškai.

Punsko valsčiuje apie 80 proc. lietuvių, tad lietuvybės klausimas labai aštrus, nors su vietiniais lenkais sutaria. Valsčiaus taryboje tarp 15 tarybos narių – 14 lietuvių. Miestelyje iš 33 gatvių 30 yra su lietuviškais ir lenkiškais užrašais. Prievartos nebuvo, taip susitarė su vietos gyventojais. Punske yra lietuviška „Žiburio“ mokykla, „Kovo 11-osios“ licėjus, vaikų lopšelis-darželis, biblioteka, buities muziejus ir kt. Policijos viršininkas – lietuvis, prokuroras taip pat. Taigi čia lietuviai, anot pono Jono, tvirti kaip šluota, gyvena taikiai, nors rūpesčių nestinga. Vienas iš jų – dėl lėšų trūkumo valsčiuje uždarinėjamos lietuviškos mokyklos.

Susipažinę su Punsku, jo apylinkėmis, neaplenkėme ir Šlynakiemio pušynėlio – Dainavos apygardos štabo ryšių ir informacijos skyriaus viršininko, partizanų kapitono Jurgio Krikščiūno-Rimvydo bei jo adjutanto Vytauto Prabulio-Žaibo žūties vietos. Apsupti komunistinės Lenkijos pasienio kariuomenės šie vyrai žuvo bunkeryje 1949 m. gruodžio 15 d.

Paskutinė mūsų kelionės maršruto stotelė – Šilainės kaime 2001 m. Petro Lukoševičiaus įkurta Jotvingių ir prūsų gyvenvietė.

– Tai nepaprasta vieta. Istorikai neabejoja, kad šiose žemėse gyventa jotvingių genčių. Sūduva kažkada taip pat buvo Jotvos dalis. Mano tikslas – sudominti ir parodyti mūsų didingą praeitį, – sakė gyvenvietės šeimininkas.

Ir tai jam pavyksta. Čia plūsta žmonės ne tik iš Lenkijos, Lietuvos, bet ir iš kitų šalių. Atvyksta ne tik į ekskursijas, renginius, konferencijas, bet tiesiog ramiai pagyventi gamtos prieglobstyje.

Štai toks buvo mūsų Gedulo ir vilties dienos paminėjimas. Įdomus, patriotinis, su Lietuvos vardu lūpose ir giliai įstrigęs atmintin.

Onutė Valkauskienė

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai. Toliau naršydami svetainėje sutinkate, kad slapukai atsirastų Jūsų įrenginyje. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti ištrindami įrašytus slapukus. Daugiau informacijos.

Slapukas yra nedidelė teksto rinkmena, kuri, apsilankius svetainėje, išsaugoma Jūsų kompiuteryje arba greitojo ryšio įrenginyje. Dėl jo interneto svetainė tam tikrą laiką gali „atsiminti“ Jūsų veiksmus ir parinktis (pvz., registracijos vardą, kalbą, šrifto dydį ir kitas rodymo parinktis), dėl to Jums nereikia kaskart jų iš naujo įvedinėti, lankantis svetainėje ar naršant įvairiuose jos puslapiuose.

Close