GYVENIMO RETROSPEKTYVOS. „…kad visų širdyse būtų nors po truputį gerumo kitam“

Diana ir Vaidas Kupstai ne vienam prieniečiui žinomi kaip šeima, kuri bičiuliaujasi su Afrikoje gyvenančiu misionieriumi kunigu Hermanu Šulcu. Šeima, globojanti du Ruandos valstybės vaikus. Vaidas vadovauja Prienų rajono savivaldybės bendruomenių asociacijai ir Žemaitkiemio krašto bendruomenei, Diana dirba kirpėja modeliuotoja grožio salone „Sruogelė“.

Pasikalbėjus su šia šeima neabejoji, kad jų gyvenimo pamatas – ne materialinis turtas, o krikščioniškos vertybės, paprastumas, nuoširdumas. Su Diana ir Vaidu kalbėjomės apie daugelį dalykų: šeimą, artimo meilę, vertybes, kurios padėjo atrasti savo laimės kelią ir kelią į žmonių širdis.

Nuo Žemaitkiemio iki kaimelio, kuriame užaugo Diana, vos pusantro kilometro, tačiau tai, kad gyvena čia, daugiau yra Vaido nuopelnas. 1996 m. Vaidas baigė Lietuvos veterinarijos akademiją, o Naujosios Ūtos seniūnijoje buvo reikalingas veterinarijos gydytojas. Jaunas gydytojas iš Dzūkijos, dar studijų metais paviliotas meilės aukštai, žaviai šviesiaplaukei, nusprendė dirbti kaime. Tuo metu Diana jau keleri metai dirbo Prienuose, o po kurio laiko jauna šeima įsigijo namelį Žemaitkiemyje, kur ir apsigyveno.

Diana užaugo šiame krašte, o Vaidas – Alytaus rajone, šeimoje, kur buvo puoselėjamos krikščioniškos vertybės. Abiejų jo tėvų gyvenimas nebuvo lengvas.

– Ypač sunki dalia teko tėtei. Būdamas dar visai jaunas, neteko rankos. Vėliau buvo ištremtas į Sibirą, kur 8 metus išbuvo kalėjime tikrai sunkiomis sąlygomis. Tačiau prižiūrėtojams, iš kurių patyrė daug skriaudų, niekada nejautė neapykantos. Jis sakydavo: „Aš galiu su jais valgyti iš vienos lėkštės“. Man, vaikui, šie pasakojimai buvo didelė pamoka apie artimo meilę, atlaidumą. Mano tėvai paprasti ir sąžiningi žmonės, to mokė ir mus, vaikus. Jei mūsų vaikai užaugtų dori, Dievą mylintys žmonės, mes su žmona jaustumės labai laimingi… – nuoširdžiai sako šeimos galva.

Kupstų šeima, auginanti tris savo vaikus krikščioniškų vertybių pagrindu, gali būti vadinama daugiavaike ir pavyzdžiu daugeliui, nors su tokiu palyginimu nenori sutikti.

– Nėra mūsų šeima nei labai gausi, nei kažkuo ypatinga, – kuklinasi tėvai.

Vyriausioji Kupstų dukra Kornelija – „Žiburio“ gimnazijos antrokė. Kornelija – labai aktyvi gimnazistė ir gera mokinė: dalyvauja įvairiuose konkursuose, olimpiadose, priklauso gimnazijos seimui, Prienų jaunimo organizacijai, lanko Meno mokyklą (ne kartą mergaitės pasiekimai buvo paminėti laikraštyje – aut.). Mamos manymu, dukra užsiima šiek tiek per daug veiklos, visur suspėt tiesiog pritrūksta laiko. Sūnums, penktokui ir septintokui, labiausiai patinka sportas. Abu lanko stalo teniso treniruotes. Jaunėlis dar susidomėjęs kvadratu ir lauko tenisu. Nuo mažens vaikai įpratę daug kur važinėti, visur dalyvauti kartu su tėvais. Anot Dianos, dabar visų toks amžius, kad stiprėja asmeniniai poreikiai, kiekvienas randa sau mielą užsiėmimą, todėl labai smagu, kai pavyksta visiems kartu kažką nuveikti.

Diana dirba pusdieniais, iki pietų arba po pietų, todėl ji turi daugiau laiko pabūti su vaikais. Tai ir privalumas, ir, tam tikra prasme, sunkumas. Mamai keltis  tenka apie šeštą ryto, paruošti pusryčius, pažadinti vaikus. Ji žino, kiek kuriam reikia laiko išsiruošti. Kadangi dirba Prienuose, sykiu ir vaikus nuveža. Kai rytinė darbo pamaina baigiasi panašiu laiku kaip vaikams pamokos, nuveža juos į treniruotes, kitus užsiėmimus, kartais pasportuoja ir pati. Apie pusę penkių visus susirenka. Pavakarė būna jau šeimos, veikia kas ką pagal tos dienos poreikius…

– Tai eilinė mano diena, ir tokia ji man labai patinka. Turiu galimybę nemažai laiko praleist su vaikais, jų draugais, bendraamžiais, ką ne visada gali Vaidas. Vadovauti bendruomenėms yra sunku, ir vyras suspėja toli gražu ne visur. Jaučiuosi laiminga savo šeimoje. Man patinka mano darbas, džiaugiuosi savo bendradarbėmis, jaučiu jų palaikymą, esu dėkinga, kad galiu darbo grafiką derinti su gyvenimo būdu. Iš viso kolektyvo (dirbame aštuonios) turbūt man prireikia daugiausia laisvadienių. Gyvename paprastuose namuose, ir jie mums visai patinka. Veiklos turime tikrai daug, – atvirai, su šypsena savo jausmais ir išgyvenimais dalinasi Diana.

Daug sudėtingiau savo dienotvarkę suplanuoti Vaidui. Be to, kad jis turi tiesiogines pareigas darbe, yra ir rajono bendruomenių asociacijos pirmininkas, jam taip pat tenka rūpintis savo krašto bendruomenių reikalais. Paprašytas papasakoti apie savo profesinę veiklą ir kaip ta veikla atrodo savaitės kontekste, Vaidas susimąsto:

– Labai geras pamąstymas man pačiam. Kalbant apie savaitę, deja, tokių jau nebūna, kad galėčiau dirbti tik savo tiesioginį darbą. Esu veterinarijos gydytojas, dirbu daugiausia pagal iškvietimus, dalinai galiu reguliuot savo darbo valandas. Daug kam atrodo, kad tai didelis privalumas. Kurie taip mano, pamiršta, kad iškvietimų būna ir savaitgaliais, ir po aštuonioliktos valandos, ir naktį…

Pasak V. Kupsto, bendruomeniniai reikalai yra nemažas krūvis. Darbo dienos daug priklauso nuo to, kas vyksta bendruomenės gyvenime.

– Bendruomenė įsikūrė lyg ir savaime, kai buvo uždaryta mokykla, – pradžią prisimena Vaidas. – Susirinkus kaimo aktyvui nutarėm, kad patalpos gali tarnauti  bendruomenės poreikiams. Išrinko pirmininku. Tada nelabai įsivaizdavom, ką darysim, kaip viskas seksis. Papasakosiu, kaip mano darbo dienos atrodydavo rudenį, kai bendruomenės patalpose vyko remonto darbai, kuriuos dirbo žmonės, atidirbantys valandas už socialines išmokas. Apie 9 valandą ryto į patalpas susirenka darbininkai, kuriems aš turiu parodyti tos dienos darbus. Kiek susirinks žmonių – niekada iš anksto neaišku. Darbus suplanuoti irgi reikia laiko. Tada ima ir pritrūksta kokios smulkmenos, be kurios darbai nevyktų (vinių, cemento – juk vyksta remonto darbai!). Važiuoju į miestą pirkti. Reta savaitė apsieina be kokio seminaro, susirinkimo ar pasitarimo. Ir tai – tik bendruomenės reikalai! Tokiomis dienomis pasitaiko ir ekstrinių iškvietimų, ir eilinių mano tiesioginio darbo reikalų. Tomis pačiomis dienomis rašomi projektai, įvairios ataskaitos. Vakare reikia apžiūrėti bendruomenės patalpas, jas užrakinti, numatyti tolimesnius darbus. Ne kartą tekę ir pradėtus darbus užbaigti, pavyzdžiui, plyteles suklijuoti, nes darbininko jau nėra, klijų likę, kitą dieną jie nebegalios. Žmona vis primena, kad dar ir namai yra, o jiems šiuo metu laiko mažiausiai lieka. Krašto ir rajono bendruomenėms vadovauti yra įdomu, yra daug galimybių, tačiau jas įgyvendint reikia daug jėgų ir visų žmonių geranoriškumo. Suspėt visur, kaip žmona minėjo, ne visada pavyksta, – tikina aktyvus vyras.

Negana to, kad darbas veja darbą, netrūksta visuomeninių reikalų, nenusilpo daugiau nei šešetą metų užsimezgusi šeimos draugystė su kun. Hermanu Šulcu. Priešingai – ji tapo tvirta ir užgrūdinta. Pradžioje Kupstai apsiėmė globoti (finansuoti mokymąsi) dvi afrikietes mergaites. Vėliau susitiko su kunigu ir jo globotiniais Lietuvoje, pasikvietė į svečius, organizavo susitikimus su bendruomene, rajono visuomene, padėjo rinkti aukas skurstančios tautos vaikams. Susitikimai dažnėjo, į kilnią veiklą šeima įtraukė ir daugiau savo draugų, pažįstamų šeimų, kuriose apgyvendinami Lietuvoje viešintys ruandiečiai. Prie Kupstų prisidėjo ir gydytojos Ritos Keturakienės šeima. Kai kunigas H. Šulcas su Ruandos jaunimu atvyksta į Lietuvą, Diana ir jos draugė Žaneta koordinuoja jaunimo veiklą mūsų šalyje.

Prieniečiai turbūt pastebėjo, kad mieste jau kuris laikas galima sutikti afrikiečių jaunimo. Tai būrelis ruandiečių (penki jaunuoliai), savaitę prieš Velykas apsigyvenę Kupstų bei kitose šeimose. Jie mažiausiai dar metus gyvens ir mokysis Lietuvoje. Didelė atsakomybė – priimti į savo tarpą, savo šeimą, rodos, svetimus žmones, rūpintis jais kaip savais vaikais. Ar tai neapsunkina? Kam toks pasiaukojimas?

– Visi ruandietiški reikalai jau tapo mūsų gyvenimo dalimi. Kunigas Hermanas Šulcas – labai paprasta ir visapusiškai stipri asmenybė, kuria negali nesižavėti. Ne taip paprasta būtų apibūdinti, ką iš viso to gauname – tai yra išgyvenama. Tai teikia būseną, kurią įvardintumėme laime, – lyg žinodama, ką vyras pasakys, už abu atsako Diana.

Į klausimą, apie ką susėdę svajoja, pagalvoję atsako:

– Svajonių turim visada. Svajojam, žiūrėdami į augančius vaikus, svajojam apie bendruomenės reikalus, apie atostogas, keliones, stovyklas. Turim daug svajonių. Smagiausia, kai pažvelgęs atgal pamatai, kiek jų ima ir išsipildo. Norim visiems palinkėti nepritrūkti svajonių, optimizmo ir tikėjimo. Ir kad visų širdyse būtų nors po truputį gerumo kitam…

Roma Sinkevičiūtė