GYVENIMO RETROSPEKTYVOS. Svarbiausia – norėti
Gyvenimas yra nenuspėjamas. Jame pilna staigmenų, ir bent įsivaizduoti, kas mūsų laukia ateityje, kartais neįmanoma. Galime tikėtis, turėti viltį, tačiau dauguma svajones nešiojasi širdyje visą savo gyvenimą ir išeina, jų taip ir neįgyvendinę. Dažnai susimąstome, kodėl taip nutinka. Ar neužtenka laiko, ar neužtenka noro, o gal mus lydi koks nors prakeiksmas ir mums tiesiog nelemta įgyvendinti savo svajonių? O gal reikia tik norėti mažiau? Gal reikia būti paprastesniems? Kalbant su Gintaru Skrieliumi , pasirodė, kad nereikia svajoti, reikia tik norėti ir norėti nedaug. Ir tuomet kiekvienas noras taps lengviau pasiekiamas. Ir kiekvienas noras, kuriuo mes pasieksime daugiau negu įsivaizdavome, taps dvigubu džiaugsmu ir kiekvienąkart – stebuklu, kurį mums suteikė mūsų gyvenimas.
Gintaras – prienietis. Prieš trejus metus, būdamas dešimtokas, pabaigė Prienų specialiąją mokyklą. Jo norai ir siekiai jį nuvedė netoli nuo namų – iki Kauno. Kauno socialinių paslaugų ir statybos verslo darbuotojų profesinio rengimo centre jis mokėsi virėjo darbo paslapčių. Šioje ugdymo įstaigoje yra Reabilitacinis profesinio rengimo skyrius, kuriame mokosi sutrikusio intelekto mokiniai. Gintarui nėra lengva vaikščioti. Kalbėti taip pat sekasi sunkiau, jo klausytis tenka labai atidžiai. Bet tai nesukėlė jam sunkumų dar prieš kelis metus atrodžiusiame svetimame mieste. Nesukėlė sunkumų mokytis, nesukėlė sunkumų ir dirbti.
Šiemet Gintaras baigs mokslus ir taps diplomuotu virėju. Jis nesuka galvos, kur ir kaip rasti darbą. Jau metai Gintaras atlieka praktiką kavinėje „Kregždutė“. Kavinės vadovai yra patenkinti jo darbu, o jis žino, kad baigęs mokslus jis ir toliau gali likti ten dirbti. Daugeliui atrodytų, kad gyvenimas jau beveik ir susidėliojęs, bet tai dar ne visi jo norai.
Reabilitaciniame profesinio rengimo skyriuje jaunimas rengiamas gyvenimui. Čia besimokantieji turi galimybę gyventi šalia esančiame bendrabutyje, 4 kartus per dieną pavalgyti. Besimokantieji gauna ir kuratorę-vadovę, kuri net nebūdama šalia žino, kas kur vyksta. Kai negali būti šalia, telefonu pagiria, o kartais ir pirštu pagrūmoja. Vaikinas džiaugiasi savo vadove Giedre, ji ne tik Gintarui padeda mokytis, bet surado ir kavinę, kurioje jis atlieka praktiką. Gintaras, reikia tikėtis, ne vienas toks, kuriam patinka mokytis. Jis džiaugiasi ne tik įdomiais mokslais, bet ir gerais mokytojais, kurie moka gražiai bendrauti ir pyksta tik tada, kai kuris nors iš jo 23 grupės draugų trukdo visiems likusiems. Patinka jam ir gyvenimas bendrabutyje. Šiuo metu kambaryje gyvena trise. Jo kambariokai – alytiškiai, kuriais labai džiaugiasi. Šie draugiški ir linksmi. Vaikinas juokiasi, kad jam patinka ir tai, kad viskas nemokama: ir mokslai, ir bendrabutis, ir maitinimas.
Besikalbant Gintaras visą laiką šypsosi, linksmai pasakoja, kaip jam sekasi. Gal šis linksmumas dar dėl to, kad tas nenuspėjamas gyvenimas suvedė mus susitikti būtent per jo gimtadienį. Vaikinas, savo gyvenimą perkėlęs į Kauną, nepraleidžia progos grįžti į gimtąsias vietas. Į, rodos, dabar mažytį miestelį, kuriame užaugo. Iki šiol jis dažnai bendrauja su savo buvusiu auklėtojo iš specialiosios mokyklos – Petru Kačiušiu. Šiuo metu P. Kačiušis dirba „Žiburio“ gimnazijoje, bet nepraleidžia progos susiskambinti su Gintaru. Ir būtent per jo gimtadienį jiems pavyko susitikti, prisiminti senus laikus. Gintarui P. Kačiušis buvo žmogus, į kurį galėjo atsiremti. Mamytės jis neteko būdamas 12 m. Nebeturi ir tėtės. Šeimos šilumą dabar jam dovanoja tik sesuo Ingrida.
Buvusius mokytojus vaikinas kartais sutinka ir neįtikėtinose vietose. Kovo mėnesį jis dalyvavo Lietuvos Specialiosios Olimpiados krepšinio rungčių čempionate, vykusiame Kaune. Čia susitiko su kūno kultūros mokytoja Vilma Glaveckiene, kuri dalyvavo su savo komanda. Gintaro didžiausias pomėgis – krepšinis. Jis ne tik stebi beveik visas krepšinio varžybas gyvai – sporto salėse, arenoje. Jis ir pats kamuolį pavarinėja ir pamėto. Specialiojoje olimpiadoje jis dalyvavo kamuolio varymo, kamuolio į sieną mušimo ir baudų mėtymo varžybose. Olimpiadoje jis iškovojo II vietą. Paklaustas kokia komanda jo favoritė, dar net nebaigus klausimo, užtikrintai sako: „Žalgiris“. Akis užkliūva ir už marškinėlių – vaikinas su „Žalgirio“ atributika puoštais marškinėliais nesiskiria ir per savo gimtadienį. Nepraleidžia progos ir šaškes pastumdyti arba kamuolį paspardyti.
Darbas kavinėje, atliekant praktiką, nėra labai sunkus. Jis yra atsakingas už daržovių valymą, pjaustymą. Kartais tenka ir pakepti duoną. Už dieną jis gauna 5 Lt. Virtuvėje jie dirba trise, tarp jų yra ir dar vienas buvęs Prienų specialiosios mokyklos auklėtinis, irgi Gintaras. Jis jau nuolatinis darbuotojas. Atlyginimo gauna žymiai daugiau. Tačiau G. Skrielius mąsto ne apie atlyginimą. Jo nuomone, reikia žiūrėti savo sveikatos. Dabar tenka dirbti po 8 val., tapus nuolatiniu darbuotojų tektų dirbti ir po 10, ir po 12 val. Jo negalia neleidžia jam ilgai stovėti, todėl jis nėra tikras, ar pajėgtų taip ilgai dirbti. Jo nuomone, daugelis labai mėgsta išnaudoti darbuotojus, tačiau, pasak jo, nereikia to leisti su savimi daryti.
Apie ateitį Gintaras kalba gan atvirai ir pamąstydamas. Dabar Gintaras turi du norus. Vienas iš jų – pakeliauti po užsienį, gal net šiek tiek užsidirbti. Tačiau apie emigraciją nekalba. Jam patinka Lietuvoje. Antrasis noras – dar mokytis. Šįkart pasirinktų siuvėjo specialybę. Vaikinas nori siūti, o tokių žmonių dabar reikia.
Paklaustas, ar norėtų grįžti mokytis į Prienus, jeigu būtų tokia galimybė, sako, kad norėtų, bet tik tada, jeigu galėtų kartu ir užsidirbti. Pripažįsta, kad Kaunas yra labai gražus miestas, bet Prienai jam nenusileidžia. Vaikino širdis vis dar Prienuose.
Mantvydas Prekevičius
