TALENTŲ SAMBŪRIS. „Prienų jaunimui“ – vieneri!
Prienuose ilgą laiką nebuvo jokios jaunimą vienijančios organizacijos. Popamokiniai būreliai, meno, sporto mokyklų užsiėmimai – tuo moksleiviško amžiaus jaunimo veikla ir pasibaigdavo. Tiesa, daugelyje rajono mokyklų ir tada veikė pavienės mokinių savivaldos organizacijos, kurių bendradarbiavimą turėjo inicijuoti Prienų rajono mokinių klubas. Deja, šis rajono mokyklų aktyviausių mokinių sambūris nepateisino jaunimo lūkesčių.
2012-uosius, ko gero, galime vadinti „naujos eros pradžia“. Pavasarį miestelyje susibūrė ir buvo įkurta veiklaus jaunimo asociacija, pavadinta paprastai – „Prienų jaunimas“. Praėjus metams nuo organizacijos įkūrimo, apie „Prienų jaunimo“ veiklą kalbuosi su prezidente Ieva Makštutyte.
Asociacijos prezidente esi nuo oficialaus jos įkūrimo. Ar nesigaili savo sprendimo tapti organizacijos vadove?
Iš esmės tai nebuvo vien mano sprendimas. Kaip dažnai gyvenime atsitinka, veiksmus padiktavo susiklosčiusios aplinkybės. Kadangi norėjome įkurti absoliučiai jaunuolišką organizaciją, o Lietuvoje pagal įstatymus asociaciją steigti gali tik pilnametis žmogus, teko rinktis iš trijų tuo metu mūsų grupelėje buvusių aštuoniolikmečių. Vienas pabijojo didelės atsakomybės, kitas – darbo, likau aš. Žinoma, tai nebuvo man primestos pareigos – sąmoningai prisiėmiau visus darbus ir pavedimus. Jeigu tada tik nuspėti galėjau, kiek darbo, pastangų, atsakomybės pareikalaus asociacijos steigėjos, valdybos narės ir prezidentės pareigos, tai dabar, praėjus metams po įkūrimo, apie tai jau galiu kalbėti tvirtai. Buvimas asociacijos vadove neabejotinai yra patirtis, kurios nekeisčiau į nieką, tačiau kartu tai ir neįtikėtinų valios pastangų, emocinio tvirtumo, drąsos ir ryžto reikalaujantis darbas. Ar nesigailiu? Šiandien sakau: tikrai ne! Rytoj gal išgirstumėte: pavargau, atsibodo, patraukit kas nors nuo manęs visus tuos reikalus. Kadangi darbas yra nesibaigiantis bendravimas su žmonėmis, atsitinka visko: kyla barnių, įvyksta konfrontacijų, skirtingų nuomonių ar požiūrių susidūrimų, ypač emociškai sekina kartais pasitaikantis asociacijos narių tingumas, pasyvumas ar apatiškumas žmonių, kurių pagalbos prašome. Vis tik jaučiu, kad visos su jaunimo patirtos sėkmės mane ugdo kaip organizatorę ir vadovę, o sunkumai grūdina kaip žmogų.
Nors „Prienų jaunimas“ įsikūrė tik pernai, jau spėjote suorganizuoti nemažai renginių. Kuriuos iš jų išskirtum kaip sėkmingiausius ir reikšmingiausius?
Artėjant vienerių metų sukakčiai, kalbėjomės, kuris mūsų renginys buvo sėkmingiausias. Daugelis mano, kad tai pats pirmasis, pernykštės miesto šventės metu (2012- 05- 26). organizuotas renginys. Tuomet vyko mišrių komandų tinklinio turnyras, žaidimo „Alias“ turnyras, piešėme spalvotomis kreidelėmis, dalijome originalius PJ („Prienų jaunimo“) saldainius, o vakare spontaniškai sugalvojome po atviru dangumi ant „Žiburio“ gimnazijos sienos transliuoti „Eurovizijos“ finalą. Vasarą kultūros ir laisvalaikio centre transliuodavome Europos futbolo čempionato rungtynes. Ši idėja irgi sulaukė pasisekimo. Rugsėjo mėnesį ypač džiugi buvo akcija „Nuotaikos keltuvas“, kurios metu ryte prie miesto mokyklų dalijome geltonus, jaunimo apipieštus ir aprašinėtus balionus. Ankstyvą pavasarį organizavome daugiau kaip mėnesį vykusią „PJ penkiakovę“, kuri irgi sudomino nemažai žmonių.
Kaip vieną reikšmingiausių mūsų veiklų išskirčiau neseniai praūžusią akciją „Darom“, prie kurios mes prisidėjome tvarkydami buvusios „Nemuno“ pradinės mokyklos aplinką. Kadangi daugelis narių savo mokyklinį kelią pradėjo būtent čia, teritorijos tvarkymas sukėlė prieštaringus jausmus: tai mūsų brangi pradinė mokyklėlė, kurią valdžia savo sprendimais pavertė šiukšlynu, išgertuvių vieta. Gaila ir skaudu matyti nenaudojamą pastatą, kuris galybei prieniečių buvo vaikystės oazė. Grėbdama lapus susimąsčiau: mokyklos ar paminklo teritoriją tvarkome? Darėme tai ne vien todėl, kad būtų švaru ir tvarkinga, bet ir todėl, jog jaučiame įsipareigojimą dabar jau buvusiai „Nemuno“ pradinei mokyklai.
Mums patiems asmeniškai daug reiškia ir pagaliau įgyvendinta svajonė – pasigaminome firminius marškinukus, kurie yra originalūs, atspindintys mūsų polėkį, kūrybiškumą, šviesius darbus ir jaunatviškumą.
Ar turi „Prienų jaunimas“ partnerių, rėmėjų, pagalbininkų?
Turime, nes puikiai suprantame, jog vieniems būtų labai sunku. Iš tiesų, už mūsų egzistavimo palaikymą esame dėkingi daugeliui žmonių. Tikriausiai net įsikūrę nebūtumėm, jeigu nejaustumėm Prienų rajono savivaldybės kultūros, sporto ir jaunimo skyriaus vyr. specialisto Adomo Kubiliaus paramos. Jis visada skatina veikti, padeda organizuoti renginius. Nuo pat įsikūrimo visuose sportiniuose renginiuose mums talkina Prienų Visuomenės sveikatos biuras (įsteigia prizus) ir „Žiburio“ gimnazijos kūno kultūros mokytoja Dalia Šklėriūtė (duoda įrangą, teisėjauja). Gražius diplomus ir plakatus visada sutinka atspausdinti VŠĮ „Krašto vitrina“, saldainiais šelpia UAB „Osmedas“ (PJ turi savo firminius saldainius). Tokioms organizacijoms, kaip mes, labai svarbu yra turėti erdvę, kur galėtumėm rinktis, kalbėtis, bendrauti. Čia iš pradžių susidūrėme su sunkumais, tačiau pagelbėjo Prienų Socialinis biuras, laikinai suteikdamas patalpas. Vėliau, po reformų, mūsų buvo paprašyta išsikelti ir kelis mėnesius neturėjome jokių patalpų. Rudenį „Žiburio“ gimnazijos direktorė Irma Šneiderienė pasiūlė mums kambarį mokyklos bendrabutyje.
Kaip vertini prieniškių reakciją į naują organizaciją? Ar mūsų krašto jauni žmonės aktyviai dalyvauja veikloje, renginiuose?
Jeigu kalbėtumėm apie vyresnio amžiaus žmones, manau, jog daugelis jų dar net nežino, jog egzistuoja tokia organizacija. Tai natūralu, nes mums rūpi jaunimas – tokia mūsų paskirtis. Vis tik manau, kad sveiko proto prieniečiai suvokia, jog tokių organizacijų tikrai reikia sprendžiant jaunimo užimtumo klausimus, norint išugdyti sąmoningą visuomenę, o tokių, kuriems amžinai kažkas netinka, visada buvo ir, deja, bus. Toks yra posovietinių lietuvių mentalitetas. Jaunimo susidomėjimas priklauso nuo renginio: jeigu įdomus, gerai organizuotas ir smagus – susirenka gausiai, jeigu ne toks aktualus – mažiau.
Kokie asociacijos ateities planai?
Gyvuoti, aktyviai veikti, rodyti pavyzdį kitiems ir nuolat skleisti geros nuotaikos virusą. Organizuosime renginius atsižvelgdami į prieniečių norus ir poreikius, įgyvendinsime spontaniškas idėjas. Organizacija greitai rinks naują prezidentą, nes mano kadencija baigiasi. Tikiuosi, kad jis ar ji įneš naujų spalvų į mūsų veiklą. Žodžiu, apie „Prienų jaunimą“ viena ar kita forma dar tikrai girdėsite.
Asociacijai priklauso dvidešimt jaunuolių. Ar nesudėtinga juos visus suvaldyti, atsižvelgti į kiekvieno siūlymus? Ar dažnai pasitaiko barnių? Kaip juos sprendžiate?
Džiugu, kad neseniai asociaciją papildė 7 nauji nariai. Visi jie yra protingi ir sumanūs jaunuoliai, kurie, tikiu, greitu laiku pasijus pilnateisiais „Prienų jaunimo“ nariais. 20 – nemažas skaičius, tačiau dar niekada nebuvo taip, kad susirinkime dalyvautų absoliučiai visi, tad „suvaldyti“ dažniausiai turiu apie 10-12 žmonių. Neslėpsiu, kartais įvyksta barnių, ypač tada, kai vieni yra nusiteikę rimtai dirbti, o kiti – pajuokauti. Tačiau stengiamės būti tolerantiški, nes suvokiame, kad kiekvienas iš mūsų yra individuali asmenybė su savo charakteriu, gyvenimo būdu ir pasirinkimais. Jeigu tie pasirinkimai nepažeidžia kito žmogaus laisvių – šaunu, o jeigu kažkas jaučiasi nemaloniai – kyla barniai. Juos sprendžiu paprastai: užtenka nutilti minutėlei, reikšmingai žvilgtelėti į vienybės „drumstėją“, kartais pasakyti ką nors, kas, mano manymu, turėtų atvesti į protą. To dažniausiai pakanka. Manau, tai rodo, jog gerbiame vienas kitą. Apskritai jaučiu, kad „šlifavimosi“ periodas, nors ir truko ilgokai, tikrai davė naudos: pažinome vienas kitą, žinome, ko iš kiekvieno galime tikėtis, kur kuris gali būti naudingas ir t.t. Matau ir tikiu, kad jaunuoliams tikrai patinka būti asociacijos „Prienų jaunimas“ dalimi, nes tai savaime suteikia daug žinių apie jaunimo politiką, turiningą laisvalaikį bei tą neįtikėtiną jausmą, kai darai gerus darbus.
Ką norėtų pasakyti kiti asociacijos nariai? Štai kelių jų įstojimo istorijos ir pastebėjimai.
Gintarė Krilavičiūtė: „Prienų jaunime“ esu beveik nuo pat įsikūrimo pradžios. Pagrindinė priežastis, kodėl prisijungiau prie asociacijos, tai noras produktyviau leisti laisvalaikį, užimti kitus jaunuolius, vis besiskundžiančius, jog Prienuose nėra, ką veikti. Mūsų asociacija – išties linksma ir draugiška kompanija, todėl manau, jog naujokams nekyla sunkumų prisijungti prie mūsų, senbuvių. „Prienų jaunimas“ yra itin jauna, dar neilgai gyvuojanti organizacija, gal todėl kartais ir pritrūksta iniciatyvos, aktyvumo, bet esu tikra, kad viskas dar prieš akis.“
Simona Andriukevičiūtė: „Prie asociacijos prisijungiau šių metų vasario pradžioje. Prienuose mažokai buvo įdomios veiklos, renginių, kuriuose galėtum gerai praleisti laiką, todėl pamaniau, kad prisijungdama prie „Prienų jaunimo“, prisidėsiu prie jaunimo užimtumo gerinimo. Iš pradžių susirinkimuose buvo šiek tiek nejauku. Aš ir kitos naujosios narės esame jauniausios, todėl manėme, kad galbūt nebūsime labai noriai priimtos, tačiau apsirikome. Visi asociacijos nariai labai draugiški, noriai su mumis bendrauja, visada galime jų pasiklausti, jei kyla neaiškumų. Galbūt dar visiškai neįsiliejau į šią grupę, bet tikiuosi, kad greitai čia jausiuosi kaip gerų draugų būryje. Žinoma, nutinka visko, keletas nesklandumų sutrukdo renginiui įvykti, pritrūksta vieno ar kito dalyko, tačiau visi kartu judame į priekį, ir tikiu, kad „Prienų jaunimo“ laukia šviesi ateitis.“
Ieva Brūzgaitė: „Prie „Prienų jaunimo“ prisijungiau vos prieš mėnesį. Draugai vis pasakodavo apie asociacijos veiklą, todėl ir aš nusprendžiau prisijungti. Man patinka, jog net naujokui čia leidžiama prisidėti prie organizacinių reikalų. Džiaugiuosi prisijungusi prie šios asociacijos, nes būtent joje galiu atskleisti save, gerai praleisti laiką.“
Elena Jančiukaitė: „Į „Prienų jaunimo“ veiklą įsitraukiau nuo pat pirmųjų dienų. Daugelis šiandieninių klubo narių dalyvavo seminare, kuriame nusprendėme burti ne itin aktyvų Prienų jaunimą, skatinti rengti įvairius renginius, veiklas ir pan. Pati nusprendžiau prisidėti prie šios veiklos, nes atsibodo nieko neveikti bei važinėti į kituose miestuose vykstančius renginius. Reikėjo Prienams kažko tokio, kas suburtų aktyvų jaunimą geriems darbams. Nors viskas mums klostosi ganėtinai lėtai, manau, kad tikrai neprastai. Esame dar jauni, bet ateityje žadame nuveikti itin daug. Mūsų veikloje kol kas matau ir pliusų, ir minusų, bet su laiku dauguma minusų pasimiršta ir lieka tik pliusai. Yra vienintelis trūkumas – klubo susitikimai vyksta ne itin patogiu metu. Pati gyvenu ne Prienuose, tad kyla problemų norint dalyvauti susitikimuose.“
Dominykas Baronas: „Pamenu, apie „Prienų jaunimą“ sužinojau iš draugų ir nuėjau į pirmąjį susitikimą. Pasidarė įdomu, kas bus toliau, ką čia galima nuveikti, todėl nusprendžiau įstoti į tuo metu besikuriančią asociaciją. Kai gana vykusiai pradėjome realizuoti pirmąsias idėjas, nusprendžiau pasilikti. Šiuo metu esu labai aktyvus narys ir tuo džiaugiuosi. Manau, kad čia renkasi šauni kompanija, kurioje smagu dirbti ir leisti laisvalaikį. Tikiu, kad kiekvienas aktyvus jaunuolis, įstojęs į mūsų organizaciją, nepasigailės.“
Karolina Milušauskaitė
