Lietuvių konferencijai Vilniuje – 100

Prienų krašto muziejuje pristatyta Seimo kanceliarijos parengta paroda „Didžiojo tikslo link: Lietuvių konferencijai Vilniuje – 100“, skirta 1917 m. rugsėjo 18–22 dienomis Vilniuje vykusios Lietuvių konferencijos 100-mečiui.

Lietuvių konferencija Vilniuje yra vienas reikšmingiausių įvykių atkuriant Lietuvos valstybę 1918 m.

Parodos nuotraukos pasakoja apie lietuvių draugijų veiklą XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje: apie XIX a. prasidėjusį tautinį atgimimą, skatinusį slaptų kultūrinių, švietėjiškų organizacijų kūrimąsi, tautinį identitetą formavusią knygnešių epochą ir to meto fenomeną – pirmąjį viešą spektaklį lietuvių kalba „Amerika pirtyje“. Lietuvių draugijos ėmė veržtis iš draudimų skraistės ir vis drąsiau skelbė apie lietuvių kalbos, kultūros, visuomeninio veikimo svarbą ir laukė tinkamo momento, kad įgyvendintų Lietuvos viziją.

Pirmasis pasaulinis karas sukėlė neregėtas permainas, 1917 m. virtusias revoliucija. Nors Lietuva buvo okupuota Vokietijos, ją pasiekdavo žinios iš Rusijos gilumos, kur buvo pasitraukę tūkstančiai lietuvių, tarp jų ir tokie aktyvūs žmonės kaip Felicija Bortkevičienė, Kazys Grinius, Petras Vileišis. Ten jau buvo kuriamos ir idėjos apie lietuviškų karinių dalinių kūrimą, kurioms dirigavo jaunas Rusijos kariuomenės karininkas Kazys Škirpa, stengęsis visoje Rusijoje suburti lietuvius karius ir karininkus. Lietuvos visuomenė dėjo nemažai vilčių, kad caro režimo nuvertimas leis Rusijos imperijoje gyvenančioms tautoms ramiai „išsiskirstyti“ į tautines valstybes ir draugiškai sugyventi tarpusavyje

Lietuvių konferencijai organizuoti į Vilnių 1917 m. rugpjūčio 1–4 d. buvo sukviestas Organizacinis komitetas. Jį sudarė Vilniuje likę lietuvių veikėjai, taip pat buvo pakviesti atstovai iš Lietuvos apskričių. Komitetas aptarė, kaip bus sukviesti delegatai, sudarė Konferencijos darbotvarkę, aptarė Lietuvos Tarybos klausimą, parengė Lietuvių konferencijos rezoliucijos projektą. Organizacinio komiteto nariai asmeniškai kvietė į konferenciją „dorus, susipratusius, tvirtus ir inteligentiškus lietuvius, visokio luomo ir srovių, ne jaunesnius kaip 25 metai“. Važinėjo po kaimus ir miestus. Į Lietuvių konferenciją buvo pakviesti 264 asmenys, tačiau ne visi atvyko. Įdomu pastebėti, kad į konferenciją nebuvo pakviestos moterys. Tai sukėlė jų pasipiktinimą ir karštas diskusijas. Šią klaidą lietuvių visuomenė ištaisė 1920 m., kai moterys rinko ir buvo renkamos į Steigiamąjį Seimą. Konferencijoje dalyvavo apytikriai 60 dvasininkų (klebonai, kapelionai, vikarai) – tai daugiau nei ketvirtadalis visų dalyvių.

Konferencijoje buvo išrinkta 20–ties žmonių Lietuvos Taryba, kurią įpareigojo siekti Lietuvos valstybingumo atkūrimo. Netrukus Lietuvos Taryba buvo pripažinta pagrindine politine visų lietuvių (tiek gyvenusių okupuotoje Lietuvos teritorijoje, tiek užsienyje) atstovybe. Lietuvos Taryba įgyvendino jai skirtą užduotį 1918 m. vasario 16 d. paskelbdama Lietuvos Nepriklausomybės Aktą.

Konferencijoje dalyvavo ir septyni su Prienų kraštu susiję žmonės: Lietuvos kunigas, tautosakos rinkėjas, Vilniaus krašto lietuvių visuomenės veikėjas Pranas Bieliauskas (1883–1957), gimęs Slabadoje, Jiezno valsčiuje; Kašonių dvaro savininkas, nukentėjusiųjų nuo karo šelpėjas, savanorių organizatorius Kazimieras Steikūnas(1870–1931); žymus lietuviškojo katalikų judėjimo vadovas, kovos už blaivybę organizatorius, ilgametis Stakliškių klebonas Vladislavas Jezukevičius (1886–1959);

ūkininkas Antanas Staugaitis (1876–1954) iš Pakuonio; kunigas klebonas Jonas Galaunė (1876–1946) iš Jiezno; vienas Šv. Zitos katalikiškosios draugijos ir Krikščionių demokratų partijos aktyvistų, katalikiškos labdaros organizatorius Kastantas Daunoras (1886–1941), gimęs Liciškėnų kaime; kunigas, visuomenės veikėjas, draudžiamosios lietuviškos spaudos platintojas, Šilavoto bažnyčios klebonas (nuo 1919 m. iki mirties) Adomas Lastauskas (1866–1938), tuo metu dirbęs Beržynko parapijoje.

Paroda Prienų krašto muziejuje veiks iki sausio 31 d.