Gyvenimas davė įkvėpimo ir drąsiems užmojams, ir kūrybai

Vasario 14 d. garbingą aštuoniasdešimties metų jubiliejų pasitinka Antanas Asadauskas – žinomas rajone verslo pradininkas, buvusio restorano „Ranča“ įkūrėjas, poetinio žodžio puoselėtojas ir kūrėjas. Dabar jis su žmona gyvena sodyboje, nutolusioje 10 km nuo Prienų Alytaus link, džiaugiasi abu sulaukę panašaus amžiaus, puoselėja gražius tarpusavio santykius ir nenutrūkstamus ryšius su keturių vaikų šeimomis. „Manau, kad gyvenimas man suteikė didelę laimę sulaukti tiek metų, matyti sveikus ir laimingus vaikus. Ko daugiau bereikia“, – sako gražią sukaktį minėsiantis jubiliatas.

Susipažinęs su Antanu Asadausku supranti, jog kartais gyvenime nereikia būti didelius turtus susikrovusiu žmogumi, dideliu politiku ar žymiu rašytoju, kad būtum laimingas. Tiesiog pakanka būti aktyviai gyvenančiu ir visąlaik svajojančiu žmogumi. Kalbėdamas su A. Asadausku suvoki, kad gyvenime žmogus turi būti pats sau atradėjas, mylėti bei vertinti gyvenimą ir jo teikiamus mažus džiaugsmus. Jei moki džiaugtis mažais dalykais ir pasiekimais, tai tu gyveni pilnatvėje su savimi. Net būdamas brandaus amžiaus, Antanas džiaugiasi, kad gyvenimas dar pilnas įdomių įvykių, prasmingas ir linksmas.

Nelengvi vaikystės ir jaunystės metai

A. Asadauskas gimė 1936 m. vasario 14 d. Lazdijų rajone, Cijūniškės kaime. Kartu su 5 broliais (iš jų 2 mirė, sulaukę vos 17 m.) ir 2 seserimis jis augo dainingoje žemdirbių šeimoje. Išgyventi buvo sunku, nes šeima turėjo tik 6 hektarus žemės ir dar reikėjo rūpintis dalinai paralyžiuotu tėvu. Būdamas aštuonerių vasarą jau ganė karves. O ganant ir įvairių baimių teko patirti. „Pamenu, ganau prie miško, miške karveliai burkuoja, o aplink taip pat miškas. Bijau arčiau prieiti – manau, gal vilkas ten… Karo metais, jau praėjus frontui, virš galvos praskrisdavo rusų lėktuvai. Aplink skraidydavo naikintuvai, matyt, saugodavę bombonešius. Kai lėktuvai gausdavo, manydavau, jog man gresia pavojus, todėl skubėdavau lįsti po krūmu. Tokie tatai išlikę mažo vaiko prisiminimai. Pasižiūriu dabar į augančius savo anūkus ir nejučia pagalvoju: kaip gali aštuonerių metų vaikas eit piemenauti?..“ – svarsto Antanas.

Bet dėl sunkios vaikystės ir kitų gyvenimo išbandymų Antanas nesigaili – visa, kas buvo, išmokė atsakomybės, darbštumo, suteikė daug stiprybės bei tikėjimo savo jėgomis. Dar mokydamasis Seirijų pradinėje mokykloje, jis turėjo pristabdyti mokslus ir pasirūpinti skurdžiai gyvenančiais tėvais – vietoj mokslų teko dirbti kolūkyje. Tačiau vėliau tvirtai nusprendė mokslų neapleisti ir aštuonių klasių išsilavinimą gavo Seirijų jaunimo mokykloje.

Labai norėjo būti gydytoju

Jaunystėje Antanui teko išbandyti ir traktorininko duoną. Šią specialybę jis įgijo Lančiūnavos profesinėje mokykloje. Pradėjo vairuoti sunkvežimį, dirbo sąskaitininku. Tačiau to nepakako. Jis visą laiką svajojo apie studijas. Labai norėjo būti gydytoju. Nuo jaunumės domėjosi medicina, tačiau šeimos galimybės neleido siekti svajonės. Kadangi siekė aukštojo išsilavinimo, žvalgėsi į aukštąsias mokyklas, kurios moka didesnę stipendiją. Rinkdamasis tarp Politechnikos instituto ir Žemės ūkio akademijos, pasirinko pastarąją, nes jos studentai gaudavo didžiausias stipendijas. Paskutinę akimirką, likus trims dienoms iki stojamųjų, dar kartą susvyravo. Jau padavęs dokumentus į ŽŪA, dar nuvyko į Medicinos institutą, bet paskutinę akimirką apsisprendė likti ten, kur buvo garantuotas dėl finansinės paramos. Be to, sako, tėvai niekada nenorėjo, kad sūnus būtų gydytojas, linkėjo, kad būtų miškininkas. Tėvų svajonė išsipildė – 1961 m. Antanas tapo Žemės ūkio akademijos Miškininkystės fakulteto studentu. Studijų metais pasižymėjo kaip itin aktyvus organizatorius, buvo studentų seniūnas ir visuomeninės veiklos lyderis. Akademiją baigė 1966 m. ir pradėjo dirbti Varėnos miškų ūkyje.

Šiandien Antanas, svarstydamas, ar jo apsisprendimas atsisakyti didelės svajonės ir tapti miškininku buvęs teisingas, sako: „Gydytojas iš manęs gal būtų ir geras išėjęs, bet tada nebūtų nei Astutės, nei Alytės, nei sūnų. Ir savo dabartinės žmonos nebūčiau sutikęs (nusijuokia). Dėl to šiandien esu labai laimingas.“

Su žmona – Lilija Garmute Antanas susipažino 1966 m., gavęs paskyrimą atlikti praktiką Prienuose. Netrukus ją vedė. Pora susilaukė 4 vaikų: Svajaus, Aido bei dvynukių Alės ir Astos. Tačiau į  Prienus iš Varėnos šeima persikėlė gyventi tik 1972 m. Antanas iki 1990 metų dirbo rajono vyriausiuoju miškininku. Kelis kartus jo darbas buvo įvertintas geriausiai Respublikoje, ilgą laiką jis buvo Lietuvos rajonų vyriausiųjų miškininkų seniūnas, rūpinosi Prienų rajono miškais ir žaliosiomis zonomis.

Nenuilstantis idėjų generatorius

„Tėtis – idėjų generatorius, nenuilstantis visų renginių, susirinkimų dalyvis, vedėjas, pirmininkas, vadovas. Į visuomeninį gyvenimą jis visada įsitraukia su polėkiu. Sugeba įžvelgti tinkamiausias visų sutiktų žmonių savybes, gali tiksliai pasakyti, kokius darbus ar užduotis šis žmogus atliks geriausiai, ar patikimas, ar darbštus. Intuityvi įžvalga bei optimizmas padėjo ir vadinamaisiais perversmo laikais, kai Lietuva vadavosi ne tik iš Sovietų Sąjungos gniaužtų, bet ir iš ekonominio sąstingio. 1987 m. jis vienas pirmųjų Prienų mieste tapo oficialiu verslininku ir kartu su žmona įkūrė tuo laiku įžymų restoraną „Ranča“, – pasakoja A. Asadausko dukra Asta, prisimenanti, kaip sunkiai dirbo patys tėvai, įdarbino ir vaikus, ir krikšto vaikus.

Restoranas buvo įkurtas už 10 km nuo Prienų, Alytaus link. Dar pamename tuos laikus, kada jis turėjo neįtikėtiną populiarumą. O jį lėmė tinkamas vietos parinkimas – šalia pagrindinės magistralės į Vakarus. Kelias Kaunas–Prienai–Alytus vedė link valstybinės sienos su Lenkija. Kaip tik šiame kelyje tuo metu ir prasidėjo pirmieji Lietuvos prekybiniai ryšiai su išsivysčiusiomis Europos valstybėmis. Tačiau tuo metu prasidėjo ir pirmieji reketai. Pirmieji verslininkai Verslo pionieriai gerai pamena, kaip sunkiai skynėsi kelią nuosavas verslas Lietuvoje. Tai dabar viskas aišku – žmonės skatinami kurti verslą, o tuomet į verslininkus valdžia žiūrėjo įtariai, kaip į nenaudėlius kapitalistus, darbo jėgos išnaudotojus, pro „padidinamąjį stiklą“ stebėjo įvairūs tikrintojai, ramybės nedavė „stogą“ siūlantys nusikalstamų grupuočių „autoritetai“. Reikėjo begalinės stiprybės, ryžto apginti savo įsitikinimus, pasipriešinti biurokratams ir nusikaltėliams.

Ryžtingus, kartais gana griežtus sprendimus A. Asadauskui tekdavo priimti ir darbe. Vadovaudamas restorano veiklai, pasakoja dukra Asta, jis dažnai intuityviai, neturėdamas daug rinkodaros žinių, tiesiog veikdamas įžvalgiai ir stebėdamas veiklos rezultatus, darbuotojus motyvuodavo atsižvelgdamas į jų darbo rezultatus. Bent kiek tinginiaujančio ar taisyklėms nepaklūstančio žmogaus tuoj pat buvo atsisakoma.

Anot dukros, plėtodamas verslą tėtis buvo kritiškas ne tik darbuotojams, bet ir saviems vaikams, kiekvieną sąžiningai vertino pagal atliktą darbą: „Skirtingai nuo to laikmečio įprasto pardavėjo požiūrio į klientą, jis diegė darbuotojams mintį, kad klientas visada teisus. Šiais laikais tai atrodo nieko nestebinantys faktai, bet išsivadavus iš planinės, ne ekonomikos pagrindais sukurtos sistemos, toks požiūris i darbą ir rezultatų vertinimą buvo itin neįprastas ir inovatyvus. Turint omeny, kad devintojo dešimtmečio viduryje mūsų šalies verslininkus sunkiai pasiekdavo žinios ir naujovės, tėčio kuriamos ir generuojamos idėjos buvo daugeliui neįprastos. Puoselėdamas norą pritraukti kuo daugiau jaunų šeimų į užmiesčio restoraną, užimti savus ūgtelėjusius vaikus įdomesniu ir sportiškesniu laisvalaikiu, jis nusprendė pastatyti virš užtvenkto vandens telkinio leidimosi virves, žiemos metu – čiuožinėjimo aikšteles, vasaros metu – žvejybos pramogas. Kiekviena pamatyta ar išgirsta naujovė jam įkvėpdavo vis naujų minčių ir idėjų, kurias tuoj pat bandydavo įgyvendinti, įtraukti į šeimos gyvenimą ir verslą.“

Drauge beveik 50 metų

Šalia Antano veiklaus gyvenimo pusiausvyrą palaikė tyliai keturis vaikus auginusi ir visus keturis namų kampus sužiūrėjusi žmona Lilija. Ištikima, racionali, darbšti tremtinių dukra, savo jaunystę praleidusi Kazachstane ir Vorkutoje. Nors jų gyvenime buvo įvairių išgyvenimų, bet jau beveik pusę šimto metų pragyvenę kartu (2017 m. balandžio mėnesį sutuoktiniai švęs savo vestuvių 50-metį), jie sugeba drauge su humoru žiūrėti ir į praeitį, ir į ateitį. Užaugino keturis vaikus, sulaukė devynių anūkų. Vyriausias sūnus Svajus ir dukra Alė pasirinko chemijos studijas. Svajus 1993 m. išvyko į JAV  ir 1997 m. Pensilvanijos valstybiniame universitete apsigynė chemijos inžinerijos mokslų daktaro laipsnį. Trejus metus dirbo JAV žemės ūkio departamente, kur jauną specialistą pakvietė tirti, kaip tepalų gamyboje naftą būtų galima pakeisti augaliniais aliejais. Vėliau valstybinę tarnybą Svajus iškeitė į darbą vokiečių bendrovės „Fuchs Lubricants“ padalinyje JAV, kur dirbo aštuonerius metus. Bet sėkminga karjera ir šeima nesustabdė, o tik paskatino perspektyvų mokslininką grįžti į Lietuvą. Čia jis kartu su Chemijos institutu parengė projektą, 2008 m. vykdė mokslinius ir technologinius tyrimus Chemijos institute, Medžiagotyros ir korozijos tyrimų skyriuje, Tribologijos grupėje. Daugiausiai užsiima tepalų įtaka metalų korozijai, įvairių tepalų komponentų analize bei įvertinimu. Šiuo metu Svajus dirba vyriausiuoju mokslininku Chemijos instituto Fizinių ir technologijos mokslų centre Vilniuje. Asta baigė ekonomikos studijas ir sėkmingai dirba bankiniame sektoriuje. Aidas sėkmingai vadovavo Prienų restoranui „Kaubojų užeiga“, kurį vėlgi įsigijo ir pertvarkė tėvas A. Asadauskas. Dėl ekonominės krizės restoraną teko pertvarkyti į autodetalių parduotuvę. Duktė Alė rūpinasi savo verslu Amerikoje. Antanas ir Lilija toliau gyvena Rančos sodyboje, toliau abu siekia naujovių ir įvairių pasaulio pažinimo galimybių – kasmet sodina neįprastus augalus, prižiūri kelių hektarų daržus, augina vis naujų veislių gyvulius bei įvairių rūšių naminius paukščius.

Visą gyvenimą lydi daina ir eilės

Išlikdamas aktyvus, Antanas laisvalaikiu užsiima ne tik kaimo darbais, bet ir miškų priežiūra bei statybomis. Per visus gražius 80 metų jį lydi kaimo daina, dzūkiškas nuoširdumas, glaudus ryšys su broliais ir seserimis, vaikų apsilankymai. Vaikai pasakoja, kad už viską labiausiai tėtis vertina bendravimą su žmonėmis. Jis mėgsta susėsti su kaimynu ar netikėtai gatvėje sutiktu pažįstamu žmogumi ir valandų valandas porinti apie gyvenimą, politiką ar istorijos detales. Kiek mažiau nūdienos aktualijas gvildena susitikęs su savo seserimis ir broliais. Jie visi taipogi ilgaamžiai bei sveikai gyvenantys žmonės. Jų susitikimai visada būna pilni liaudies dainų. Sutartinai traukiamos dzūkiškos dainos skamba ne vieną valandą, tad ilgiems pokalbiams susitikus nebelieka laiko. Ir taip nuo pat mažų dienų.

Ankstyvojoje jaunystėje, studijų metais ir dabar, kažkiek nutolęs nuo aktyviosios veiklos, A. Asadauskas rašo eiles. Teko skaityti pirmąjį poezijos rinkinį „Karvelis“, išleistą autoriui sulaukus 75 metų, jam to net nežinant. Tai buvo vaikų staigmena ir didelė dovana – alsuojanti meile, sušildyta eiliuotais vaikų sveikinimais ir linkėjimais tėčiui, vaikaičių piešiniais senelio eilėraščiams.

Dauguma vaikų surinktų, rankraščiuose ir dienoraščiuose surastų eilėraščių A. Asadauskas sukūrė jaunystėje, gyvendamas gimtoje Dzūkijoje, studijuodamas Kaune. Visa autoriaus ir jubiliato kūryba įkvėpta mažų gamtos stebuklų – netikėtai pamatyto voveriuko, praskrendančio paukščio ar rudenėjančio miško peizažo. Antano poezijoje jaučiamas kaimo vaiko jaudulys ir vaikiškas smalsumas. Poezija neaplenkia ir meilės jausmo – mamai, darbui, Lietuvai ir, žinoma, moteriai, galbūt tiksliau būtų sakyti – moterims. Jos Antano gyvenime, ypač poezijoje, užėmė vieną svarbiausių vietų. Susižavėjimas moterimi, sutikta kelionėje, darbuose, renginiuose, tuoj pat nuguldavo romantiškose eilėse apie ją.

Pastarųjų metų kūryboje jaučiami kiek kitokie – brandesni – jausmai, juntamas nugyvento gyvenimo džiaugsmas, audringų jausmų ilgesys ir kartu linksma ironija mirčiai. Visa tai A. Asadauskas perteikia su paprastu nuoširdumu, kaip kad eilėse „Senelio pamąstymai“ – trumpai ir tiksliai sudėliotos mintys, sukeliančios egzistencinės baimės jausmus – atrodo, kad skaitai savas garsiai neišsakytas mintis, kurias patiria kiekvienas iš mūsų nesustabdomai bėgant gyvenimui.

SENELIO GODOS

O tas kelelis vis siaurėja,

Nors noris eiti juo toliau,

Draugų būrelis išretėjo

Ir pagalvoji pagaliau,

Kad tavo metai suskaityti,

O gal ir dienos – nežinai.

Ne taip jau skaisčiai saulė švyti

Ir nevilioja net kalnai.

O buvo, buvo jaunos dienos,

Svajingos naktys ir sapnai.

Tos žavios akys ir ne vien jos

Jausmus sukeldavo dažnai.

Ir, rodos, kalnus verst galėjai,

Praplaukti jūras ir marias.

Nebaisios būna audros, vėjai,

Kai laivas išskleidžia bures.

Bet daug kas liko tik svajonės,

Gražus miražas ateities.

Tik storos kojinės vilnonės.

Galva, palinkus ant peties.

Širdis be ritmo daužos, plaka,

Krūtinė, rodos, jos pilna

Tačiau pakvaišę mintys šneka,

Kad tau dar daug ko negana.

Ir ką tu, seni, sapalioji?

Vieta jau pekloj paruošta.

Ir negalvoki apie rojų,

Pralįst į jį skylė ankšta.

– – –

Tačiau Dievulis viską gali

Jis tavo nuodėmes nuplaus.

Po to nuves į Rojaus šalį,

O ten dūšia palaimą gaus.

 

2012

NERIMAS

Atrodo, laikas jau sustojo

Ir dieną pakeičia naktis.

Atrodo, viskas jau prie kojų,

Gyvenimas ir prapultis.

Dažnai juk žmonės metų metais

Nemato tėviškės, namų.

Bet aš prie to, matyt, nepratęs,

Kad jų ilgėtis greit imu.

Ilgiuosi beržo to už lango,

Svajonių ir tylios nakties.

Švelnių glamonių tavo rankų

Ir lūpų, ir karštos širdies.

Toli mane nublaškė vėjai.

Mus skiria jūra ir kalnai.

Bet mintys, tolius nugalėję,

Pas mus svečiuojasi dažnai.

Bučiuoja lūpas tau ir plaukus,

Rankas ir mylimas akis.

Paguos, jei būsi tu pavargus,

Per sapną žodį pasakys.

1976

NUPINSIU VAINIKĄ SVAJONIŲ

Nupinsiu, brangioji, vainiką svajonių

Ir juo Tau papuošiu kasas.

Kad Tu neturėtum daugiau abejonių,

Jog aš nemylėjau Tavęs.

Išausiu Tau juostą iš deimanto gijų,

Įausdamas meilės žiedus.

Priskinsiu Tau puokštę gražiausių lelijų,

Kas rodys, jog meilė nežus.

Paskui apkabinęs, karštai pabučiuosiu,

Priglausiu prie savo širdies.

Ir šitą eilėraštį Tau dovanosiu,

Kuris Tau mane vis minės.

Nupinsiu, brangioji, vainiką svajonių

Ir juo Tau papuošiu kasas.

Kad Tu nesakytum: „Aš dar abejoju,

Juk jis gal nemyli manęs“.

TU MAN BRANGIAUSIA

Pasauly yr tautų daugybė,

Turtingų ir puikių kraštų,

Bet už visas Tu man brangiausia,

Brangioji Lietuva, tik Tu!

Kituos kraštuos didžiuliai miestai,

Dangoraižiai lig debesų.

Ten dėvi žmonės brangų rūbą,

Šilkuos paskendę lig ausų.

Nors ten tik baltą duoną valgo,

Nedirba taip sunkių darbų.

Ir miega pūko pataluose,

Bet aš netrokštu tų kraštų.

Man savo kraštas daug gražesnis

Su rugių varpom laukuose.

Dzūkijos kaimas daug mielesnis,

Nors jis paskendęs varguose.

Čia juoda duona daug skanesnė,

O sunkus darbas – nesunkus.

Ir lova čia kieta – minkštesnė

Už tų kraštų minkštus pūkus.

Todėl, kad čia tėvų gyventa,

Vargeliai vargta iš mažens.

Ir niekas meilės šitam kraštui

Iš mano širdies neišsems.

Pasaulyj yr tautų daugybė,

Yra labai puikių kraštų.

Bet už visus tai Tu brangiausia,

Brangioji Lietuva, tik Tu!

1952