Šimtametis atskleidė ilgo gyvenimo paslaptį
Sakoma, jeigu žmogus yra pozityvus, daug juda ir stengiasi sveikai gyventi, jis gali sulaukti ir šimto metų. Bet jeigu linksta į pesimizmą, ši žinia ne jam. Taip esą rodo tyrimai. Su tuo pasiginčyti sunku, nes net du šiais metais šimto metų sulaukę ilgaamžiai – sausio 1-ąją jubiliejų atšventusi Prienų globos namų gyventoja Tayda Tareilienė ir vasario 5 d. – Paprienėje gyvenantis Povilas Padelskas – optimizmo, kuris padėjo įveikti visus gyvenimo sunkumus, ir šiandien nestokoja. O visą gyvenimą lydėjusių dainų skambesio ir gerokai jaunesni galėtų pavydėti.
Prienuose ir aplinkiniuose kaimuose turbūt nėra vyresnio amžiaus žmogaus, kuris nepažinotų Povilo Padelsko. Gražų, gerą balsą ir šiandien turintis buvę garsus giesmininkas, daug metų su žmona giedojęs šermenyse ir anapilin išlydėjęs visus kaimynus bei pažįstamus, šiame krašte gyvena visą savo gyvenimą. Išskyrus keletą pirmųjų gimimo metų, praleistų su tėvais Rusijoje, kur caro armijoje tarnavo šeimos galva.
Pasak P. Padelsko marčios Nijolės, jo mama Petronėlė buvo drąsi moteris – su arkliais kinkytu vežimu nuvažiavo į Maskvą pas vyrą! Kas tam ryžtųsi?! Ten jie susilaukė ir Povilo, o po dvejų metų šeima sugrįžo į Lietuvą. Povilo tėvas mirė jaunas, būdamas apie 47 metų, palaužtas sunkios ligos. „Visi kalbėjo, koks jaunas mirė Padelsko galinukas (jų sodyba buvo paskutinė kaime, todėl Padelskus vadino galinukais)“, – pasakojo Nijolė.
Vaikystę ir jaunystės dienas Povilas kartu su trimis broliais ir trimis seserimis praleido Naravuose. Iš tėvų namų 1937-aisiais išėjo tarnauti į Lietuvos kariuomenę. Dvejus metus ištarnavo Marijampolės artilerijos pulke, 6-oje baterijoje.
Dar gyvendamas Naravuose P. Padelskas vedė, su žmona susilaukė dviejų sūnų, o 1954 m. su šeima persikėlė gyventi į nuosavus namus Paprienėje. Savo rankomis statytą namą ir sodybą Prienuose ženklina Povilo iniciatyva pastatytas vienas iš medinių kryžių, kuriais jis siekė įamžinti giminės gyvenimo vietas. Tarnybos metus mena ant sienos pakabinta didelė nuotrauka, kurioje ant žirgo išdidus jaunas, dailus artileristas. Greta valstybingumo simboliai – ant lininio audinio išsiuvinėtas Vyčio ženklas ir Tautinė giesmė. Toks stiprus tapatumo suvokimas atskleidžia didelę šių namų šeimininko meilę ir pagarbą tėvynei.
Kitos nuotraukos, kurias parodė senolio marti Nijolė, kuklesnės, tačiau ne mažiau iškalbingai pasakojančios apie ilgą, darbingą, įvykių kupiną Povilo gyvenimą. Vienose – jis su mama, žmona, bendradarbiais, kitose – dainuojantis ar griežiantis armonika, didelės giminės, vaikų, vaikaičių, provaikaičių apsuptyje. Dainuoti, pasak paties senolio, mėgo visa jo šeima – tėvai, broliai, seserys: „Jeigu koks balius pas kaimynus ar giminėje, tuoj kviečia Padelskus.“
Ilgas amžius nugyventas, o didžioji jo dalis dirbant įvairius darbus – nuo lentpjūvės darbininko iki sandėlininko Prienų ligoninėje. Šiame darbe Povilas išdirbo 32 metus, iki 85-erių. Sveikata būtų leidusi ir ilgiau dirbti, tačiau teko paklusti natūraliems gyvenimo dėsniams. Nuo valdiškų darbų ir reikalų atsiribojo, o nuo namų ūkio ir visuomeninių – dar ne taip seniai. Iki šiol be P. Padelsko ir jo šeimos narių neįsivaizduojamas Lietuvos himno giedojimas prie Lietuvos 1000-mečio paminklo Paprienėje. Ilgaamžio ir vyriausiojo titulą pelniusio Povilo namus puošia taurė, iškovota Lietuvos sveikuolio konkurse, kuriame dalyvauti prikalbino sveikos gyvensenos entuziastas Arvydas Tareila.
Ilgaamžis, paklaustas, kaip jam pavyko sulaukti 100-mečio, patikina nuo mažens ir labai daug fiziškai dirbęs. Taip pat sako valgęs lašinius, silkę, gramuką padarydavęs. „Reikia valgyt su saiku ir išgert su saiku, ir gyvensi. Svarbiausia – nerūkyt!“, – pabrėžia P. Padelskas.
Tiek artimųjų, tiek paties Povilo teigimu, sveikata jam niekada neteko skųstis. Dabar – ką jau benorėti – ir akys ne tokios stiprios, ir klausa po truputį silpsta. Ačiū Dievui, dar gali pats krutėti. Pasiramsčiuodamas lazdele išeina pavaikščioti po kiemą. Pastovi, pasižvalgo, nueina iki vartelių – ir vėl atgal. Taip ir leidžia dienas – pasivaikščiodamas, pagulėdamas, televizijos laidas pažiūrėdamas. O didžiausia senolio aistra – krepšinio varžybų stebėjimas, ypač kai žaidžia „Žalgiris“.
Garbaus amžiaus sulaukti, anot Povilo marčios Nijolės, padėjo galbūt ir tai, kad tėvukas nieko gyvenime neėmė giliai į širdį. Tačiau buvo griežtas, reiklus, daug reikalavo iš savęs ir vaikų. Penkeriais metais jaunesnė jo žmona buvusi ramesnė, nuolaidesnė. Deja, prieš 13 metų sutuoktinius išskyrė mirtis. „Išgyvenom šešiasdešimt metelių… Dar vis kalbėdavom, kad abudu kartu mirsim. Ale va, kad neišėjo… Ji mirė sulaukus 83-ejų. Jau ir man sunku nešiot šiti metai“, –atsidūsta šimtametis.
Jau 40 metų su P. Padelsku kartu gyvenanti sūnaus šeima užpildo širdies tuštumą, dalinasi duona, džiaugsmais ir rūpesčiais. Daugiausia senolį prižiūri marti, bet dažnai aplanko ir jo rankų švelnumo, artumo pasiilgę trys vaikaičiai, penki provaikaičiai, pripildantys namus džiaugsmo ir klegesio. …Kaip ir šventinę dieną, kai P. Padelską pasveikinti sugužėjo visas būrys svečių – Prienų r. savivaldybės meras Alvydas Vaicekauskas, Socialinės paramos skyriaus vedėja Eugenija Sadauskienė, Prienų seniūnas Algimantas Matulevičius, seniūno pavaduotoja Irena Stasytienė, Paprienės seniūnaitė Stasė Dumalakienė, Paprienės bendruomenės pirmininkė Jūratė Zailskienė. Svečiai, sveikindami su garbiu jubiliejumi, linkėjo sveikatos, žvalumo, ąžuolo stiprybės. O dainuoti ypač mėgstantis Povilas, įrodydamas, kad žodžiai apie skambų jo balsą ne iš piršto laužti, užtraukė dainą „Šalia kelio karčema…“ O vėliau ir dar vieną, ir dar vieną…dainas, lyg jaunystės eliksyrą gerdamas. Žvelgdamas į Povilą ir šalia vietoje nustygti vos galinčią dainomis prosenelį ir visus artimuosius džiuginančią provaikaitę Austėją (kuri jau pateko į finalinį televizijos konkurso „Dainų dainelė“ etapą) supranti, iš kur tie puikūs, iš kartos į kartą perduodami genai.
