1919–1923 m. Nepriklausomybės kovų dalyviai. Norėjo, kad poezija pasiektų ir šių dienų jaunimą

Vasario 16-ąją šventė visa Lietuva – nuo didelio iki mažo. Tądien džiaugėmės, kad gyvename laisvoje Lietuvoje, kalbėjome apie pagarbą, atsakomybę, meilę tėvynei, patriotizmą. Patriotizmą, kuris prasideda nuo pagarbos tėvams, seneliams ir baigiasi pareiga saugoti ir ginti tėvynę.

Lietuvos valstybės atkūrimo diena – viena iš svarbiausių ir iškiliausių dienų metuose, kada kaip niekad svarbu prisiminti prisikeliančios Lietuvos pirmuosius karius savanorius, iš kurių Lietuvos Nepriklausomybės kovos pareikalavo daug drąsos, ryžto, atsidavimo, pasiaukojimo, dvasios stiprybės, didelių moralinių vertybių. Jie – mūsų lietuviškosios žemės vyrai – karininkai, kareiviai, kurie 1919–1923 m., užmiršę pavojų savo gyvybei, sveikatai, užmiršę dažnai ir savo šeimos gerovę, drąsiai aukojosi dėl Tėvynės laisvės. Visi jie turėjo savo gyvenimus, vardus ir pavardes, įrašytas į Lietuvos istorijos puslapius. Tačiau dar daug kas yra nepaminėta, neužrašyta, todėl svarbi kiekviena nauja detalė, užmarštin nenuėję artimųjų prisiminimai, kurie padės įamžinti tėvų, senelių –pirmųjų karių savanorių atminimą. Nevalia jų pamiršti nei šiandien, nei rytoj. Ir kalbėti apie juos reikia ne tik per valstybines Lietuvos šventes.

Kas jie buvo? Kas juos vienijo, siejo, skyrė iš kitų? 1938 m., minint Lietuvos kariuomenės dvidešimties metų sukaktį, Lietuvos kariuomenės žurnale „Karys“ rašoma: „Drausmingas, karštai mylįs Tėvynę ir pasiryžęs dėl jos mirti, narsus, stiprios dvasios ir nepalaužiamos valios, pasitikįs savimi ir savo vadais, kantrus, patvarus ir atkaklus – toks buvo Lietuvos kovotojas nepriklausomybės kovose, toks jis turi būti visada ir toks jis bus.“

 

Kovoti už Tėvynės laisvę žadino eilėmis, daina ir ginklu

Lietuvos karžygių dvasia, jų drąsa atsispindi ir to meto savanorių kūryboje, kuri teikė jėgų, stiprino ne tik kovos draugus, bet ir tėvynainius tremtyje. Iš tremties vietų atsivežta tiek daug buvusių tremtinių kūrybos – poezijos ir dainų, kurios padėjo žmonėms išgyventi, visą laiką jausti ryšį su tėvų žeme. Žmonės, atplėšti nuo namų, sėmėsi iš dainų ir eilėraščių gyvybinės energijos ir jėgų. Ir lageriuose, ir mūšiuose, atokvėpio minutėlėmis, kartojo jų žodžius, skirtus Tėvynei. Jie buvo tautos kankiniai, privalėję paklusti okupantų valiai, tačiau pasilikę laisvi savo minčių pasaulyje ir vaizduotėje – mylėję, ilgėjęsi, svajoję apie sugrįžimą. Šios jėgos niekas nesugebėjo palaužti.

Daug savanorių, pasižymėjusių didvyriška narsa ir ištverme ginant Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę, apdovanoti Vyčio Kryžiaus ordinu. Nors bėgantys metai daug įvykių ištrynė iš atminties, o to laiko amžininkai beveik visi iškeliavę amžinybėn, jų vaikai ir anūkai, rankiodami po kruopelytę išbarstytą brangiausią mūsų tautos, valstybingumo ir jo kūrėjų istoriją, stengiasi išsaugoti savo tėvų ir senelių atminimą, nes patriotizmo, meilės tėvynei jausmas įrašytas jų genuose.

Vienas iš Vyčio Kryžiaus ordino kavalierių – Liudas Žukauskas, karininkas, Lietuvos nepriklausomybės kovų savanoris, Marijampolės bataliono 6-jo pėstininkų Margio pulko kapitonas, karo invalidas, tremtinys, kilęs iš Lazdijų rajono. 1919 m. spalio 30 d. Valstybės Prezidento įsakymu už narsumą mūšiuose su priešu apdovanotas 1-ojo laipsnio Kryžiumi „Už Tėvynę“. Už nuopelnus Lietuvai 2003 m. gegužės 7 d. apdovanotas Gedimino ordinu.

L. Žukauskas pasižymėjo ne tik kovose už Tėvynės laisvę, bet ir kaip poetas, pasirašinėjęs slapyvardžiu Sakalinis, kurio eilės, persmelktos giliu kario patriotizmu, žadino lietuvių tautinę savimonę, kvietė į kovą už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę. Šis drąsus karo invalidu tapęs savanoris norėjo, jo paties žodžiais tariant, kad poezija pasiektų ir šių dienų taurųjį jaunimą, kad jis suprastų, kaip sunkiai atgauta laisvė, bet dėl Tėvynei paaukotos sveikatos nei jis, nei kiti karo invalidai, kaip yra sakęs, nesigailintys. Šių savo įsitikinimų garbus vyras nekeitė iki gyvenimo pabaigos.

1938 m. buvo išleista poeto ir kovotojo L. Žukausko-Sakalinio eilėraščių rinkinys „Širdis ir plienas“. Nuo tos dienos praėjo 78 metai. Kaip pagarbos, meilės ir dėkingumo ženklą savo senelio atminimui vyriausiojo sūnaus Liudo dukra, taip pat Liuda, su kuria teko garbė ir laimė susipažinti šio straipsnio autorei, parengė antrąjį senelio eilėraščių rinkinio leidimą. Nors apie savo senelio gyvenimą Liuda sako žinanti nedaug, tačiau jaučia pareigą išsaugoti jo atminimą – rinkti informaciją apie jo gyvenimą, kovų ir kūrybos periodą. Jau kurį laiką vaikaitė kaupia asmeninį archyvą.

 

Lazdijų kraštas dovanojo Lietuvai narsų kovotoją ir poetą

L. Žukauskas gimė prieš 121 metus, 1894 m. rugpjūčio 25 d., Lazdijų rajone, Maišymuose, knygnešio šeimoje. Pradžios mokslus išėjo Seinų keturklasėje mokykloje. Užaugęs pasirinko karininko kelią. Baigė karo mokyklą Maskvoje. Buvo Pirmojo pasaulinio karo dalyvis.

1918 metais, pradėjus pirmajai karininkų registracijai Lietuvoje, birželio 24 d. L. Žukauskas užsirašė sąraše 22-uoju. Iš viso iki spalio mėn. užsiregistravo 41 karys. 1919 m. L. Žukauskas tapo Lietuvos nepriklausomybės kovų savanoriu. Mūšiuose buvo sunkiai sužeistas, tapo invalidu.

Išėjęs į atsargą, dirbo tarnautoju. 1923–1924 m. dirbo Seinų apskrities viršininku, buvo Lietuvos karo invalidų sąjungos narys. Nuo 1928 m. kartu su kitais karo invalidais, J. P. Barčiumi, A. Kuosa ir kt., buvo žurnalo „Lietuvos karo invalidas“ redaktoriumi. Taip pat buvo laikraščio ir radiofono bendradarbis, sukūrė ir išvertė prozos kūrinių iš rusų kalbos, rašė radijo vaidinimus.

Pirmuosius eilėraščius, skirtus Lietuvos kariuomenei, pradėjo rašyti 1918 m., dar Vilniuje. Jo poezijos paskelbta ir antologijoje „Tremtinio Lietuva“ (1990).

 

 Garbingi darbai subrandino gražius vaisius

L. Žukausko gyvenimo istorija – tautinio sąmoningumo, meilės tėvynei ir patriotizmo pavyzdys. Meilė Tėvynei suteikė jėgų kovose, patriotinių jausmų nesugebėjo užgesinti nė tremtis.

1941 m. L. Žukauskas kartu su šeima – žmona Juze Avižienyte ir trimis sūnumis (Liudu, Stasiu ir Juozu) – sovietų buvo ištremtas į Sibirą, Tomsko sritį. Sunkus, dažnai ties gyvybės ir mirties riba balansuojantis gyvenimas tremtyje buvo panašus į daugumos lietuvių, kalėjusių Sibiro gulaguose.

Pasibaigus karui atrodė, kad pagaliau baigsis ir visos kančios. Tačiau 1946 m. buvo tik jų pradžia. Tais metais prasidėjo areštai. L. Žukauskas buvo areštuotas Parbige, žiauriai tardytas, verčiant prisipažinti, kad Lietuvoje priklausė fašistinei partijai. Kankinimai tęsėsi ilgai, o po vienerių metų L. Žukauskas buvo nuteistas pagal sufabrikuotą kaltinimą (už antitarybinę veiklą)10-čiai metų lagerio režimo. Žmonai net neleidus perduoti šiltesnių rūbų, išvežtas kalėti į Tomsko lagerius. Iš kalinimo vietų į tremties vietą grįžo tik po Stalino mirties, 1956 m. Ten gyveno dar iki 1963 m.

Nors daug kam pavyko išvykti į Tėvynę iškart, L. Žukausko šeimai laisvė buvo tik teoriškai. Nors Maskva buvo seniai reabilitavusi, Lietuvos TSR vyriausybė ilgai delsė, kliudė, vis surasdama priežasčių neleisti sugrįžti į Tėvynę. Tremties epopėja aprašyta L. Žukausko žmonos Juzės (vyro meiliai vadintos Ziute) knygoje „Nelaukta kelionė“: „Slinko laikas. Vieni metai keitė kitus. Lenkai seniai visi išvykę. Žydų, kurie turtingesni irgi kelios šeimos išvykę, o mes liekam „visam gyvenimui“. Mat leidimas išvykti nemažai kaštavo aniems turtingiems: „…jeigu turėčiau tris auksinius laikrodžius ir 1000 rublių, tai ir aš išvažiuočiau…“

Savo kaupiamame archyve, prisiminimuose apie senelį, L. Žukausko vaikaitė Liuda rašo: „Bet ta diena atėjo. 1963 m. tremtiniams pavyko grįžti į Lietuvą. Grįžę apsigyveno Žukauskų sodyboje Česniškėje. Ten ir mes su tėveliais kartą buvome atvykę aplankyti senelių. Tas vaikiškas prisiminimas apie įsimintiną viešnagę įsirėžė mano atmintin visam laikui. Atsimenu didelį sodą, bulvių laukus, daržą, jaukų namelį, pečių, garuojančius senovinius puodus ir varškės sūrio kvapą. Močiutė pati sūrį darė, ir man jis buvo toks skanus! O jo kvapas iki šiol man primena tos senus laikus ir viešnagę pas senelius Česniškėje.

Ir dar didelį įspūdį paliko obelų sodas… Gimiau Sibire. Niekada anksčiau nemačiau tikro obelų sodo, neskyniau obuolių tiesiai nuo medžio. Obuoliai buvo nepaprastai sultingi, saldūs, aromatingi. Nuo jų delnai ilgai kvepėjo obuoliais ir aš dažnai juos pridėdavau prie veido, kad dar kartą įkvėpčiau obuolių aromato.

Pas senelius jaučiausi labai gerai. Buvo nepaprastai jauku ir gera. Toks nė su kuo nepalyginamas laimės jausmas, žinojimas, kad tave myli ir priima visa širdimi, skiria tau visą save. Rytais bėgdavau į sodą, kur ganėsi gyvuliukai, tvenkiny plaukiojo paukščiai – antys ir žąsys.

Senelis smarkiai neprigirdėjo, nešiojo klausos aparatą – tokius kištukus su ilgais nutįsusiais baltais laidais, o sakyti jam reikėjo į specialų garsiakalbį. Aš kartais savo skambiu vaikišku balseliu, matyt, kalbėdavau per garsiai, nes senelis išimdavo kištukus, trynė ausis, bet niekada manęs nebarė, kad kalbu per garsiai. Paglostydavo man galvą, pareguliuodavo aparatą ant mažesnio garso ir vėl įsidėdavo į ausis.

Kitus kartus senelius lankydavom Alytuje. Ten jie gyveno pas mano dėdę. Persikėlė į Alytų pardavę savo sodybą, kadangi jau sunku buvo prižiūrėti ūkį. Apie senelio poetinius gabumus buvau girdėjusi iš močiutės. Senelis mėgo prisiminti senus laikus, dažnai man rodė senų nuotraukų albumus, pasakojo apie kiekvieną nuotrauką, paskaitydavo man eilėraščius, skirtus močiutei jaunystėje, dvelkiančius švelnumu, ilgesiu, meile. Mane pakerėjo jo žodžių ir minčių nuoširdumas, švelnus jausmingumas.“

 

Kovinė dvasia užkoduota giminės genuose

Vaikaitė Liuda pasakoja, kad apie 1938 m. išleistą senelio eilėraščių rinkinį „Širdis ir plienas“ buvo girdėjusi ir anksčiau, tačiau pirmą kartą rankose laikė tik 2015 m. Tų metų rudenį pageltusią, laiko dulkių paženklintą knygelę pavyko nusipirkti pagal skelbimą iš žmogaus, pardavinėjusio senas savo tėvų bibliotekos knygas. Liuda jaučia begalinį dėkingumą tam žmogui ir savo kolegei, kuri pagelbėjo ieškant šios knygelės. „Ši knyga paliko man didžiulį įspūdį. Senelis buvo karo dėl Lietuvos laisvės dalyvis, iš arti matęs tikrus karo veiksmus, patyręs, kas yra zvimbiančios šalia kulkos ir sprogstančios granatos, kas yra jaunų karių – kovos draugų žūtis. Visi eilėraščiai alsuoja dideliu patriotizmu ir širdingumu, jautrumu Lietuvos ir jos žmonių likimui, begaliniu noru ginti savo kraštą, netausojant savęs, nesislepiant už kitų nugaros, nežinant, kas laukia po kiekvienos kovos, bet gyvenant viena mintimi – laimėt! Nepasiduot priešui, kovot už kiekvieną savo Tėvynės žemės pėdą. Eilėraščiai gyvai vaizduoja to meto įvykius. Skaitydamas juos jauti ano laikmečio pulsą, užsikreti tais išgyvenimais, negali likti abejingas ir atsiriboti nuo jausmų. Kiekvienas žodis alsuoja meile savo kraštui, begaliniu noru matyti Lietuvą laisvą ir laimingą“, – jausmingai kalbėjo Liuda, atsargiai liesdama pageltusią nuo laiko knygelę.

„Senelio poezijos knyga sujaudino iki širdies gelmių, sukėlė daugybę minčių, privertė giliai susimąstyti ir apie mūsų šeimos likimą. Pradėjau ieškoti informacijos ir nemažai jau radau. Atmintyje iškilo vaikystės prisiminimai, tėvų pasakojimai, vaizduotėje atsigamino atskiri gana ryškūs epizodai, kai kurie įvykiai. Atsirado begalinis noras domėtis savo šeimos šaknimis ir istorija“, – apie kilusį norą pažinti savo šaknis ir surinkti visą informaciją ne tik apie senelį, bet ir visą giminę, pasakojo Liuda. Dideliam jos pasididžiavimui, o gal ir džiaugsmui, pirmasis (kiek jai žinoma) ir artimiausias žmogus, kuri nuėjo prosenelio pėdomis ir netikėtai pasuko į kariuomenę, – jos dukra Margarita, anglų kalbos filologė. Pasak Liudos, baigusi universitetą, Margarita pradžioje susidomėjo žygiais, po to įstojo į savanorius, o vėliau ir į karinę tarnybą. Baigė bazinius karinius mokymus ir šiuo metu tarnauja. „Matyt, genuose užprogramuota buvo. Įvyko tai, kas turėjo įvykti“, – šypteli Liuda, neabejodama, kad dabartiniai Lietuvos kariuomenės savanoriai lygiai taip pat, kaip pirmieji Lietuvos valstybės pagrindų kūrėjai, esant reikalui, būtų ne mažiau atsidavę ir jei reikėtų, tai be jokių svyravimų ir gyvybę paaukotų nepriklausomai Lietuvai.

Ne tik Margarita paveldėjo įžymaus savo prosenelio genus, bet ir Liuda. Įkvėpta didelės meilės ir pagarbos seneliui, jo atminimui parašė keletą posmų:

 

Parengė Roma Sinkevičiūtė

 

Nuotraukos iš vaikaitės Liudos asmeninio albumo

 

 

Poezija žavi tuo, kad ji neturi tautybės ar konkrečios gyvenamosios vietos. Tai – bendra žmonių kalba, sielos bičiulių kalba, kurią supranta poetiniam žodžiui neabejingi, lyrinio herojaus lūpomis išpažįstamas visuotines vertybes priimantys skaitytojai. Nors karys ir poetas L. Žukauskas-Sakalinis – ne Prienų krašto žmogus, bet jis yra vienas iš pirmųjų karių savanorių – Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės simbolis. Ir vienas iš nedaugelio to meto poetų kariūnų, kurių eilės stiprino karius, tremtinius, partizanus, kovojusius už visų mūsų laisvą Lietuvą.

Spausdiname keletą L. Žukausko-Sakalinio eilėraščių iš poezijos rinkinio „Širdis ir plienas“.

 

 Iš eilėraščio „Drąsiųjų kelias“

 

…Žiaurių kovų, mirties laukuose,

Po darganom ir lietumi,

Arimuose ir apkasuose –

Viena gyvenom mintimi:

 

Nevargsi tu, Tėvų šalele!

Vis vien, kas mums beteks patirt,

Lietuvis vieną žino kelią –

Laisvam gyvent, laisvam numirt!…

 

Ir priešų plienas sutrupėjo

Į savanorių krūtines

Jų kraujas – rožėm pražydėjo

Po tėviškes laisvas žemes…

 

Iš eilėraščio „Nežinomam kareiviui“

 

Atlikęs pareigą Tėvynei,

Kovų laukuose tu žuvai!

Nors mums į laisvę kelią skynei –

Nežinom mes, kas tu buvai…

 

Akis ne motina užspaudė,

Prie kapo neverkė sesuo, –

Kovos lauke patrankos gaudė,

Raudojo rūškanas ruduo…

 

Iš eilėraščio „Savanorių kelias“

 

…Žvarbūs vasario pūtė dar vėjai,

Nemunu, Nerim dar nėjo ižas,

Kai Jūs kelyje, Laisvės nešėjai,

Dygo pirmieji pusnyse kryžiai.

 

Klaikiai taip staugė vėjai palangėj…

Jūs gi palikę ramią trobelę,

Ėjot klumpėti vos apsirengę

Laisvę parnešti vargstančiai šaliai.

 

Daugelis Jūsų slapta išėjo

Tiesti į laisvę visiems mums kelią.

Kitas „Su Dievu“ tarti nespėjo

Senai močiutei, jaunai mergelei…

 

 

Ėjot kaip vienas – vyrai rinktiniai,

Žengėte žingsnį – žemė drebėjo.

Arklas netiko – žemės krūtinę

Kulkom, granatom arti reikėjo.

 

Kardas ir ietis skynė jums kelią,

Pritarė dainos žvangančiam plienui.

Audros sugniužo į jūsų valią.

Į Jūsų kietą krūtinių sieną.

 

Laukė jūs grįžtant senos motulės,

Rymojo – laukė jaunos mergelės –

Veltui! Ne vienas kruvinas gulės,

Tiesdamas laisvėn Lietuvai kelią.

 

 

Iš eilėraščio „Karo invalidai“

 

…Po audrų, kovos perkūnų

Grįžom džiaugdamies laisve.

Grįžom sužalotu kūnu,

Bet sveika karių dvasia.

 

Žygių dienos bėgo šuoliais.

Krito daug kovos draugų…

Mes sugrįžome namolei

Invalidai be jėgų.

 

Šiandien luošio mes kryželį

Nešam nesiskųsdami.

Stebim laisvą gimtą šalį

Džiaugsmo, meilės kupini.

 

Rankų, kojų mes netekom

Įkaršty aršios kovos.

Karo žygiuose apakom –

Tautai troškome šviesos.

 

Jaunas broli ir sesele!

Tavo džiaugiamės džiaugsmu.

Velkam luošio mes kryželį,

Kad nevilktum jungo tu.

 

L. Žukauskas-Sakalinis rašė: „…Laisvės kovotojų garbei turiu pasakyti, kad mūsų karo invalidai nesigaili Tėvynei paaukotos sveikatos.“

 

Iš eilėraščio „Senoji gvardija“

 

…Pro siaubingus patrankų griausmus

Tavo balsą išgirdom, Tėvyne!

Kai iš tolių tu pašaukei mus

Į žiaurias ir nelygias grumtynes.

 

Tau pašaukus, mes ėjom visi,

Kad išvytum svečius neprašytus.

Ėjom pėsti, išvargę, basi,

Kad tu vargo daugiau nematytum…

 

…Atvaduota visų mūs krauju,

Tu stiprėjai, gimtoji šalele.

Stojo eilės gynėjų naujų

Vieton kritusių senių erelių…