GYVENIMO RETROSPEKTYVOS. „Saulutė“ šviečia penkiasdešimtmetį
Prienų miesto centre įsikūręs lopšelis-darželis „Saulutė“ šiemet mini savo gyvavimo 50 metų jubiliejų. Per penkis dešimtmečius ikimokyklinio ugdymo įstaiga išgyveno įvairių pokyčių ir ieškojimų laiką. Keitėsi lopšelio-darželio išorė ir vidus, vadovai ir darbuotojai, tačiau liko pagrindiniai tikslai ir vertybės, kuriuos puoselėja ir įgyvendina bendruomenė: vaiko poreikiai, tėvų lūkesčiai ir ugdymo kokybė. Iš jų išplaukia šiandienos švietimo įstaigos vertybiniai prioritetai: ugdymo paslaugų gerinimas ir ugdymo proceso tobulinimas, nuolatinis mokymasis, gilinant profesines žinias bei gebėjimus, lopšelio-darželio ir šeimos bendradarbiavimo bei partnerystės stiprinimas.
Lopšelis-darželis pradėjo veikti1962 m. rugsėjį. Ir tuomet, ir dabar „Saulutėje“ veikia šešios grupės: 2 lopšelio vaikams nuo 1,5 iki 3 metų, 3 darželio grupės vaikams nuo 3 iki 6 metų ir 1 priešmokyklinio ugdymo grupė 6 metų vaikams.
Pirmoji lopšelio-darželio vedėja buvo iš Žemaitijos atvykusi Viktorija Banionienė, o vyr. auklėtoja dirbo Rima Kačinskaitė. Po 3 metų V. Banionienę pakeitė vedėja Aldona Kubienė, dar po 3 metų į lopšelį-darželį vadovauti atėjo Petronėlė Petronienė, o vėliau – Janina Šajaukienė, vedėja išdirbusi 13 metų. Po jos trejetą metų įstaigai vadovavo Gražina Marčiulaitienė, dvejus metus – Veronika Bartuškienė, kuri, be kitų savo darbų, darželio sode pasodino ąžuoliuką. Šis ąžuolas auga lig šiol, simbolizuodamas darželio tvirtumą ir ilgaamžiškumą. Po V. Bartuškienės vedėja buvo paskirta ir 2 metus šiose pareigose dirbo Dalia Venslauskienė. Ją1991 m. pakeitė Ona Vaičiūnienė, o nuo2004 m. „Saulutei“ vadovauja Vilana Petrušienė.
Darželyje visada dirbo kūrybiški ir vaikus mylintys žmonės
Daug prisiminimų išsaugojo nuo pat lopšelio-darželio įkūrimo iki 2008 m. ir vyr. auklėtojos, ir vedėjos pareigose dirbusi V. Bartuškienė. Ji prisimena pirmąją įstaigos vedėją V. Banionienę, kurią apibūdina kaip labai rūpestingą, aukštos kultūros žmogų. Rytą, prieš aštuonias, auklėtojos dar tik rinkdavosi į darbą, o vedėją jau rasdavo dažančią darželio sienas. Ji ir pirmuosius medelius kieme pasodino.
Kapsuko (dabar Marijampolė) pedagoginę mokyklą baigusi ir su drauge į Prienus atvykusi dzūkaitė Veronika šį miestą pasirinko dėl miško ir Nemuno. Pradžioje įstaiga vadinosi darželis Nr. 2 (antrasis mieste), o kai ikimokyklinio ugdymo įstaigoms buvo pradėti teikti vardai, ji pasiūlė darželį pavadinti „Saulutės“ vardu. „Darželis buvo tuščias, tik baldai. Pirmoji priemonė, kuria negalėjome atsidžiaugti, buvo didelis paveikslas „Du gaideliai“. Tačiau turėjome stiprią materialinę bazę, todėl susiradau dailės kombinatą Kaune, kuris paruošė grupėms paveikslus, pagražino grupes ir papuošė darželio vidų. Vėliau užsisakėme Ukrainoje specialių gamtos paveikslų, kitų priemonių, pamažu stiprėjome, plėtėmės. Vaikų darželyje buvo daug, vos ne iki trisdešimties grupėse, todėl buvo sunku dirbti. Bet tėvai norėjo vesti vaikučius tik į šį darželį“, – prisiminusi šypsosi buvusi vedėjos pavaduotoja.
Kaip erudicijos, elegancijos pavyzdį ir ypač jautrios sielos žmogų, V. Bartuškienė apibūdina ir ilgametę „Saulutės“ vedėją J. Šajaukienę. Jų abiejų pastangomis darželio kiemas buvo apsodintas dekoratyviniais medeliais, aikštelės atskirtos gyvatvorėmis. Atmintis dar neištrynusi prisiminimų apie auklėtojas Mariją Raguckienę, Teresę Juškauskienę, kuri papuošdavo grupes savo rankomis megztomis servetėlėmis, megzdavo gražius žaisliukus vaikams. Pati Veronika po darbo darydavo raideles priešmokyklinukams mokyti. V. Bartuškienė patikina, jog paskatinti vaiką veiklai, padėti atsiskleisti veikloje, paskatinti jo saviraišką padeda pasirinktos ugdymo technologijos. Tik tuomet tiek įvairių priemonių nebuvo, daug ką teko daryti savo rankomis. Bet ir tada visos auklėtojos dirbusios kūrybiškai, nuoširdžiai, su didele meile vaikams. Šiandien maloniausia, kai gatvėje pasisveikina buvę auklėtiniai, jau patys turintys vaikų, arba jų mamos, močiutės. Kai susistabdo, atsikalbėti negali.
Prisiminimai…
Lopšelio-darželio albume – ilgametė istorija, kolektyvo šventinės akimirkos, kasdieniniai darbai ir džiaugsmai, bendri vaidinimai, puslapis, skirtas šviesios atminties auklėtojos Marytės Pėstininkienės atminimui, kituose – spindintys jauni 1968, 1969, 1970 metų darželio darbuotojų veidai. Senose nuotraukose įamžintos žaidimų aikštelės su „vėjo“ malūnėliais, daugybe karstyklių, sūpynių, suolelių poilsiui, namelių žaidimams. Nors ir kukliai tvarkytasi, su turimais resursais darželyje vaikai buvo ugdomi tautiškumo dvasia. Tai atspindi įrengtas „Tautinis kampelis“, vaikučiai su tautiniais drabužiais. Vaikai buvo ugdomi darbine veikla: sodindavo, prižiūrėjo ir laistė gėles.
Prisiminimais sugrįždamos keliolika metų atgal, šiandieninės vyr. auklėtojos: Rita Drazdauskienė, Jurgita Aksomaitytė (ji ir logopedė), Danguolė Mikalauskienė, Danutė Ivanauskienė, Rasa Zeleniakienė, gali palyginti tą laikotarpį, kai darželiui vadovavo O. Vaičiūnienė, ir dabartinį, prie kurio vystymosi prisideda prieš šešerius metus į kolektyvą įsijungusi Jolanta Juodsnukienė ir jauniausiosios: Edita Patinskienė, Lidija Kubilienė, Irma Smolskytė.
Visos auklėtojos pagarbiai atsiliepia apie buvusias ilgametes darbuotojas: V. Bartuškienę, vaikų ugdymą(si) kreipusią katalikiška linkme, užmezgusią daug kontaktų su užsienio ir privačiais rėmėjais, O. Vaičiūnienę, puoselėjusią vaikų meilę gamtai, sukaupusią daug praktinių žinių, kuriomis noriai dalijosi su jaunesniais kolegomis. Per vedėjos O. Vaičiūnienės darbo metus pirmuosius žingsnius žengė, o vėliau ir įsitvirtino Atviros Lietuvos Fondo ir Dž. Soroso kuruojamas projektas „Gera pradžia (angl. „Step by step“), kuris remiasi demokratijos principais ir veiklos individualizavimu. Geru žodžiu mini ir Birutą Šalčiuvienę, Aušrą Vaitkevičienę, vėliau išėjusią dirbti į Birštoną, Oną Grauslienę, Anelę Virbickienę, Nastutę Podvisockają, meninio ugdymo pedagogą Povilą Banaitį, dar tebedirbančias ilgametes auklėtojų padėjėjas Zitą Zimblienę, Birūtą Balčiauskaitę ir šviesios atminties M. Pėstininkienę, Marcelę Morkevičienę, Damutę Mockevičiūtę.
Auklėtojai Jurgitai malonu prisiminti, kad prieš šešiolika metų, kai atėjo dirbti į „Saulutę, jos grupė buvo pirmoji tėvelių pastangomis išdažyta šviesiomis spalvomis. Auklėtoja Rita prisipažįsta, kad nei mokykla, nei universitetas jai tiek nedavė, kiek davė darželyje praleisti metai. Ji po motinystės atostogų sugrįžo į darbą, kai vyko vadovų kaita. Anot auklėtojos, pirmasis įspūdis, įžengus į darželį, buvo toks, lyg pakliuvus visai kitur – tokia šviesa pliūptelėjo! Žemės spalvas, sodrią žalumą pakeitė saulėti tonai. Per keletą metų įvyko ir kitų permainų: pakeisti įstaigos langai, užkabintos naujos užuolaidos, gaiviomis spalvomis nušvito visos grupės, koridoriai.
Jaunatviškas kolektyvas kupinas idėjų
Atrodo, kad jauna, veikli direktorė V. Petrušienė įnešė daug jaunatviškos energijos ir entuziazmo, užkrėsdama juo visą kolektyvą. Tai rodo ir bendruomenės vykdomų projektų mastas bei turtinga bendradarbiavimo ir partnerystės patirtis. Dalis projektų išplėtė bendradarbiavimo ir partnerystės sienas iki Austrijos, Vokietijos, Čekijos ir kitų šalių.
Jau ne vienerius metus „Saulutė“ ugdymą organizuoja įgyvendindama net šešias programas: „Ikimokyklinio ugdymo gairės“, „Į vaiką orientuoto ugdymo nuo gimimo iki trejų metų“, „Po tėviškės dangum“, taip pat projekto „Gera pradžia“ metodiką, individualią ikimokyklinio ugdymo programą „Saulės zuikučiai“, „Alkoholio, tabako ir kitų psichiką veikiančių medžiagų vartojimo prevencijos programą“.
„Saulutėje“ vykdomi ir trumpalaikiai projektai. Vienas iš jų – „Svajų gaudyklės“ – tradiciniu tapęs respublikinis vaikų meno projektas-akcija Motinos dienai paminėti. Jo tikslas – išgyventi kūrybos džiaugsmą, netradiciškai švenčiant Motinos dieną visuose Lietuvos kampeliuose. Akcijos metu spalvingai ir žaismingai pasipuošia darželio kiemas, „svajų gaudyklės“ įkurdinamos netradicinėse erdvėse – darželio teritorijoje. Darželyje vykdomi priešmokyklinio ugdymo pedagogės Sandros Leonavičienės parengti projektai „Žalioji palangė“, „Koks gražus Prienų kraštas“, organizuojamos kitos veiklos.
Svarbi mažo žmogaus jausmų ugdymo sritis yra estetinis – meninis ugdymas. Anot direktorės V. Petrušienės, darželio vaikai ir pedagogai aktyviai dalyvauja Prienų bendruomenės projektuose, stengiasi dalyvauti visuose mieste vykstančiuose renginiuose: Krašto muziejaus, miesto šventėse, „Kalėdų miesto“ akcijoje. Tai plečia vaikų akiratį, lavina kūrybiškumą, padeda diegti tautiškumo sampratą. „Visur, kur tik mus priima, kur nesame per maži, ten ir lendame“, – priduria auklėtoja Rita.
Vaikų ugdymo(si) samprata neatsiejama nuo mažo žmogaus muzikinio lavinimo. Jau tris kartus respublikiniame televizijos konkurse „Dainų dainelė“ dalyvavo Žydrūnės Kondrotienės dainorėliai. Respublikiniame etape puikiai pasirodė solistė Luka Uogintaitė bei jai talkinę instrumentalistai Elvinas Bagdanavičius ir Lukas Buinickas. Džiugu, kad šie gabūs vaikai jau ne pirmieji garsina ne tik darželį, bet ir Prienų miestą ,,Dainų dainelėje“.2006 m. buvęs darželio ugdytinis M. Kutulis su instrumentine grupe dalyvavo zoniniame etape Marijampolėje.2008 m. ir2010 m. mergaičių vokaliniai ansambliai įveikė ir zoninį etapą, dainavo televizijoje,2008 m. buvo laimėtas žiūrovų simpatijų prizas.
Kūrybiškumas lavinamas ir per vaidinimus, ypač kai į juos įjungiami ir tėveliai. Antai lapkričio pabaigoje darželyje vykusios spektaklio „Katinėlis ir gaidelis“ premjeros metu vaikučiai pamatė vaidinančius savo tėvelius. Su pasididžiavimu jie tėveliams įteikė padėkos dovanėles. Pedagogai džiaugiasi, kad tėveliai yra aktyvūs visų švenčių, parodų, renginių, konkursų ir projektų dalyviai. O kad jie taip noriai dalyvaus spektaklio repeticijose ir rodys iniciatyvą tęsti tokio bendravimo formas, tai darželio vadovus ir auklėtojus nustebino ir nudžiugino.
Tėveliai – bendraminčiai ir pagalbininkai
Įstaigos pedagogai stengiasi kiek galima dažniau bendrauti su tėvais, kalbasi apie vaikų problemas, džiaugsmus, stengiasi šeimą įtraukti į aktyvų grupės gyvenimą, atskleisti šeimai vaiko gyvenimo grupėje ypatumus, šviesti pedagogikos ir psichologijos klausimais, drauge ieškoti ugdomojo poveikio priemonių ir vadovaujasi principu: viskas, kas daroma, daroma vaiko labui. „Stengiamės kuo dažniau tėvus kviesti į veiklą. Jie tada jaučiasi svarbūs, reikalingi. Tegul tai ir nedidelis, menkutis renginys, pavyzdžiui, „Laiko ratas“: į jį atėjusi mamytė iš krepšio traukė lėles, skaitė knygą. Ir tie mano mažiukai, kurie nesukaupia dėmesio ilgiau nei penkias minutes, tyliai sėdėjo ir klausėsi. Ir jie buvo patenkinti, ir mama išėjo laiminga. Stengiamės per tarpusavio santykius mokyti vaikus pagarbos, meilės, tolerancijos“, – pasakoja auklėtoja R. Drazdauskienė.
Džiugina, kai tėvai geranoriškai bendradarbiauja su auklėtojais, o vaikai pamato, kokie šilti yra auklėtojų ir tėvų santykiai. To nepasiekiama per vieną dieną. Geranoriška šeimos ir įstaigos pedagogų sąveika – viena pagrindinių sąlygų, lemiančių visuminio vaiko ugdymo sėkmę, todėl šeima ir pedagogai turi tapti ugdymo partneriais. Tai būdas gaivinti ir puoselėti etnokultūrines vertybes šeimoje ir darželyje.
Šeimos ir darželio partnerystė turi labai gražių pavyzdžių. Tėveliai betarpiškai įsilieja į antrųjų savo vaikučių namų (juk vaikai čia praleidžia didžiąją dienos dalį) saugios ir gražios aplinkos kūrimą, jie nuolat remia darželį. V. Petrušienė džiaugiasi, kad tėvams padedant buvo įrengta aikštelė žaidimams, bendruomenė įsigijo multimediją, „šviesos stalą“, įrangos, žaislų, priemonių vaikų ugdomajai veiklai ir kūrybiškumo ugdymui, grupės apstatytos naujais baldais. Tėvų aktyvas organizuoja ekskursijas, išvykas, šventes, kartu su savo vaikučiais gamina kaukes, siuva rūbus pasirodymams. Įstaigos vadovė džiaugiasi tvarkinga, europietiškai įrengta virtuve, kasmet gražėjančiu vidumi. Grupės švarios, tvarkingos, bet vadovė su kolektyvu jau svarsto, kad kitais metais reikia pirkti miegamojo baldelius. Ir taip kasmet, ketvirčiais, pusmečiais bendruomenė tariasi, ko dar reikia. Kol švietimo pertvarka nesibaigusi, auklėtojos gyvena nežinomybėje, tačiau tikisi, kad ir toliau čia dirbs. Darželiui dar reikia stogo, fasado remonto, pakeisti duris. Penkiasdešimt metų nejudinti vamzdynai.
Direktorė apgailestauja, kad negali daug investuoti į darželio aplinką, nes nėra sargų. Anot jos, jau apgadinta ir dažais išterliota tėvelių padaryta rąstinė lauko pavėsinė. „Lyg ir turime kuo džiaugtis, bet gaila, kad tas mūsų turtas niokojamas. Dabar labiausiai mums reikia renovacijos ir apsaugos“, – patikina V. Petrušienė.
Jubiliejus bus paminėtas šventiškai
Paklausus, kaip kolektyvas pamini darbuotojų ir įstaigos jubiliejus, direktorė sako, jog kitų metų pavasarį, kai atbus gamta, ketina surengti kiemelyje gražią šventę, kurią kurs visa lopšelio-darželio bendruomenė. Darbuotojų jubiliejai tradiciškai paminimi, pagerbiant kolektyvo narius gėlėmis, padėkomis, simbolinėmis dovanomis. Apie jubiliejų švenčiantį darbuotoją sužino ir vaikučių tėveliai, darželio svečiai, nes stende patalpinamas didelis sveikinimas. „Mūsų darželyje ne jubiliejų, bet palankynų daugiau. Kolektyvas pakankamai jaunas, taigi vaikučių netrūksta. O 50-metis bus paminėtas šventiškai“, – pažadėjo lopšelio-darželio „Saulutė“ direktorė V. Petrušienė.
Roma Sinkevičiūtė
