Pagerbiami ilgaamžiai

Jiezno seniūno Algio Bartusevičiaus iniciatyva jau keletą metų gražiai pagerbiami garbingo amžiaus sulaukę seniūnijos gyventojai. Spalio 27 dieną seniūnas A. Bartusevičius, kaimo plėtros specialistė Elena Gudonienė ir Prienų savivaldybės mero pavaduotojas Egidijus su gėlių puokštėmis pirmiausia užsuko pas Anglininkų kaimo gyventoją Oną Bukienę, kuri tą dieną šventė savo gimimo 90-ąsias metines.

  OLYMPUS DIGITAL CAMERA

Apsupta artimųjų meilės ir dėmesio

Gražaus jubiliejaus sulaukusi Ona stipria sveikata pasigirti negali – neseniai grįžo iš ligoninės ir po kelių dienų su dukra Maryte ruošiasi vykti pas gydytojus į Kauną. Tačiau atvykusius svečius senolė sutiko kartu su dukromis Nijole ir Maryte, pasipuošusi ir gerai nusiteikusi, o valdžios atstovų sveikinimus priėmė su šypsena – visgi gerai, kai tave prisimena ir pagerbia.

Prie puodelio arbatos buvo prisimintas jubiliatės nueitas gyvenimo kelias. Kaip ir daugelio vyresnės kartos atstovų, jis nebuvo lengvas – sunkūs pokario metai, darbas, maži vaikai ir kasdieniai rūpesčiai. „Buvo ir gero, ir blogo, tačiau dabar sunkiausia – nėra sveikatos“, – sakė O. Bukienė.

Ona gimė netoli Jiezno, Kedonių kaime, vėliau nutekėjo į Jaunonis. Pastaruosius metus gyveno Jiezne, o dabar, kai jau nėra sveikatos, apsigyveno kartu su dukra jos a.a. vyro tėviškėje.

Mokslų didelių nebaigė, tik pradinę mokyklą, vėliau tarnavo pas ūkininkus. Sako, labai darbšti ir gabi buvusi, virėjos darbo gudrybes greitai perprato, skaniai gaminti išmoko. Kadangi buvo dar ir išvaizdi, tai ir vyrą greitai pripiršo.

Vedybinis gyvenimas irgi nebuvo vien geras, buvo visokių metų ir visokių dienų. Pasistatė namą Jaunonyse, tačiau neramiais laikais pabijojo ten gyventi, teko keltis į Butrimonis. Nors, pasak jubiliatės, su partizanais gerai sugyveno, neblogai sutarė ir su „stribais“, kurie atnešdavo diržų, o ji atiduodavo partizanams. Sako, kad dar vienas diržas yra likęs iš tų laikų.

Iš Butrimonių po kiek laiko grįžo gyventi į Jiezną. Keletą metų viena augino tris vaikus. Tada, sako, valdžia padėjo – butą parūpino Jiezne ir darbą, o vaikams – darželį.

Net 26 metus Ona dirbo Jiezno restorane, šiek tiek vidurinės mokyklos virtuvėje. Turėjo ir savo nedidelį ūkelį – kaip ir daugelis jiezniečių, augino ankstyvąsias bulves, laikė keletą paršelių. O išėjusi į pensiją augino dukros Nijolės vaikus, savo anūkus. Savo vyrą Onutė palaidojo prieš 40 metų, tai daugiausia bendravo, bėdomis ir džiaugsmais dalijosi su savo vaikais, vieni kitiems buvo paguoda ir atrama.

Dabar jau senolei rūpesčių ir nebūtų – dukros geros, o ir sūnus Juozas aplanko, ir anūkai močiutės neužmiršta. Gal todėl, kad savo meilę atidavė vaikams, dabar pati sulaukia tik gerų žodžių ir pagarbos. Ne veltui sakoma, kad gauna daugiau tie, kurie pirma duoda. Gyvena Onutė su Maryte gražiai žento sutvarkytame name, jaukioje aplinkoje. Čia viskas dvelkia jaukumu ir ramybe – namuose jaučiama medžio šiluma, akmens tvirtybė, mielas rankų prisilietimas megztose užuolaidose, lovatiesėse ir kitose maloniose smulkmenose. Tik kad tos sveikatos būtų…

 

Kaimo „daktaras“ džiaugiasi gyvenimu

OLYMPUS DIGITAL CAMERA

Kitas sustojimas – pas kaimo „daktarą“ Joną Dekaminavičių Būdos kaime. Kieme svečius džiaugsmingai pasitiko ne tik pats šeimininkas, bet ir pora ne visai draugiškai nusiteikusių šunelių.

Kad Jonui Dekaminavičiui jau už poros dienų sueis 90 metų, buvo galima spręsti tik iš dokumentų, nes gerai nusiteikęs ir linksmas vyriškis visai nepriminė garbingo amžiaus sulaukusio senolio. Seniūnas A. Bartusevičius priminė, kad Jonas yra tikras kaimo šviesuolis, nuo senų laikų vadinamas kaimo „daktaru“.

Jonas gimė šitame pačiame kaime, kuriame ir gyvena. Jis baigė Būdos pradžios mokyklą, vėliau 5 ir 6 skyrius Jiezno vidurinėje mokykloje, paskui mokėsi Aukštadvario progimnazijoje, Prienų gimnazijoje. Gimnaziją po metų slapstymosi baigė Kaune, Šančiuose.

Tiesa, Jonas stojo į Vytauto Didžiojo universitetą, tačiau jo nepriėmė dėl politinės veiklos. Vėliau, kai šiek tiek „pagražino“ charakteristiką, buvo priimtas į Lietuvos veterinarijos akademiją.

1951 metais Jonas baigė mokslus ir gavo paskyrimą į Kavarską. Po poros metų, susikūrus MTS (mašinų ir traktorių stočiai), persikėlė į Kurklius ir ten pragyveno visus 30 pačių gražiausių savo brandaus gyvenimo metų. Dirbo veterinarijos tarnyboje, savo žinioje turėjo 12 kolūkių. Tačiau tais metais, kai buvo panaikinta jo kuruojama apylinkė, Joną su šeima sugrįžti pakvietė tuometinio Čiapajevo kolūkio pirmininkas Kęstutis Navickas. Kiaulidžių komplekse dirbo iki pat kolūkių griūties. Tiesa, jo, kaip patyrusio specialisto, reikėjo ir susikūrusiai žemės ūkio bendrovei. „Iš viso dirbau 50 metų. Darbo valandos buvo ilgos ir jų niekas neskaičiavo. Kai reikėdavo, veterinarą galėdavo kviesti ir vidury nakties… Čia dirbti buvo gerai, o pačioje pradžioje, kai kūrėsi kolūkiai, buvo baisu – gyvuliai gaišdavo iš bado“, – prisimena Jonas pirmuosius darbo metus.

Jonas ir trejetą metų jaunesnė jo gyvenimo palydovė Bronė kartu jau 60 metų. Kartu tame pačiame kaime karves ganė, kartu vaikus augino, kartu ir dabar gyvenimo rudeniu džiaugiasi. Jonas pasigyrė, kad mėgsta spręsti kryžiažodžius, skaityti spaudą, o Bronelė sėdi prie kompiuterio ir lošia kortomis. Būtų internetas, būtų dar įdomiau. Visos kambarių sienos nukabintos šeimininkės pieštais paveikslais – tai vis jos kūryba, jos laisvalaikis. Beje, Bronelė visada buvo veterinarijos gydytojo asistentė, ne tik žmona.

Kol kas Jonas su Bronele sveikata nesiskundžia ir nedejuoja. Seno kirpimo žmonės dar turi parako – su automobiliu „Mazda“ ne tik į bažnyčią Jiezne nukeliauja, bet su reikalais ir iki Prienų nuvažiuoja.

Ilgus metus Dekaminavičiai gyveno dviese, vaikai gyvena ir dirba Vilniuje Tiesa, šiuo metu dukra Gražina jau pensininkė ir svečiuojasi pas tėvus. Atvykusi iš Vilniaus, žada pasilikti ir ilgiau, gal net žiemai.

„Gudai atsparūs, ilgaamžiai, kiek juos naikino – nesunaikino“, – sako Jonas, primindamas, kad Dekaminavičių pavardė gudiška, o jų giminės šaknys ir yra iš Gudijos.

Taip ir gyvena Dekaminavičiai, gražiai sutardami ir pasitardami, vienas kitą užjausdami, dažnai papokštaudami ir pasijuokdami. Ir dabar susėdę su svečiais prie stalo šeimininkai ne tik gardžiu, Bronelės pagamintu skilandžiu vaišino, bet ir su seniūnu bei vicemeru apie reikalus kalbėjosi. Juk žmonėms rūpi aplinka, kurioje gyvena, rūpi, kaip sprendžiami vieni ar kiti reikalai.

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai. Toliau naršydami svetainėje sutinkate, kad slapukai atsirastų Jūsų įrenginyje. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti ištrindami įrašytus slapukus. Daugiau informacijos.

Slapukas yra nedidelė teksto rinkmena, kuri, apsilankius svetainėje, išsaugoma Jūsų kompiuteryje arba greitojo ryšio įrenginyje. Dėl jo interneto svetainė tam tikrą laiką gali „atsiminti“ Jūsų veiksmus ir parinktis (pvz., registracijos vardą, kalbą, šrifto dydį ir kitas rodymo parinktis), dėl to Jums nereikia kaskart jų iš naujo įvedinėti, lankantis svetainėje ar naršant įvairiuose jos puslapiuose.

Close