Kai širdies vartai užsidaro

Žmonės kreipiasi pagalbos norėdami būti išklausyti, išsakyti savo nuomonę, savo skaudulius. O nuoskaudos būna tikrai nemažos, susirinkusios iš viso gyvenimo, sukrautos ant širdies, ir kartais žmogus jau nežino, ką su jomis daryti. Būna ir ne visai tikrų, iš vienišumo sklindančių šauksmų, kai artimųjų širdies durys jau būna uždarytos. Ir ką galima žmogui patarti, kai jis neranda santarvės net su pačiu savimi ar savo siela? Tokiam žmogui reikia dėmesio ir meilės, bet šie jausmai jau likę praeityje, o visi tiltai atgal jau sudeginti. Likęs nebent tas vienintelis, kuris visada būna kaip iliuzija. Tai – Vilties tiltas.

 

Brangiausias turtas – meilė ir dėmesys

Vyriškis (pavadinkime jį Vytautu) panoro papasakoti savo gyvenimo istoriją ir tikėjosi, kad padėsime ieškoti šiokio tokio teisingumo. Vyras jaučia nuoskaudą, kad dalijantis tėvų palikimą jį esą nuskriaudusi sesuo. Atseit pasiėmė žemę, pardavė namus ir taip sutvarkė dokumentus, kad jam nieko neliko. Vytautas – našlys, gyvena vienas, yra neįgalus. Artimųjų turi, tačiau su niekuo nebendrauja. Sesuo gyvena ne taip toli, Prienų rajone, o dukra – Vilniuje. Jeigu būtų poreikis bendrauti, kliūčių nebūtų, tačiau taip nėra.

Vytautas pasakoja, kad butą, kuriame dabar gyvena, nupirko sesuo. Tiesa, tik praėjus daugeliui metų sužinojo, kad butas registruotas ne jo vardu. Šiuo metu butas taip pat ne jo nuosavybė, o priklauso dukrai. Po sunkios ligos ir operacijos, sako, ir banko kortelė, į kurią pervedama invalidumo pensija ir pašalpa už neįgalumą, taip pat buvo atiduota seseriai. Pasak vyriškio, sesuo vieną kartą per savaitę atnešdavo valgyti, mokėjo už butą ir šildymą. Žodžiu, visus mokesčius sumokėdavo, bet Vytautui nepatiko, kad daugiau pinigų jam į rankas neduodavo.

Besikalbant pradėjo aiškėti, kodėl taip viskas įvyko. Pasirodo, Vytautas mėgo pakilnoti taurelę, paūžti su draugais. Tad ir motinos palikimas būtų greitai išgaravęs, ir pinigėliai. Dabar lyg ir viskas būtų gerai, banko kortelę susigrąžino iš sesers, tačiau Vytautas dabar nori, kad sesuo dar jam kas mėnesį pridėtų bent po 200 Lt. Nors nelabai aišku, už ką. Jis motyvuoja tuo, kad sesuo gerai gyvena, vyras buvo turtingas, o ir pati ėjo atsakingas pareigas ir nemažai uždirbo. Motyvas nelabai įtikėtinas. Gal geriau sakytų, kad pasiilgo artimo žmogaus, nori pasikalbėti, pasiguosti. Gal nori, kad nors retkarčiais aplankytų dukra su anūkais, paklaustų „kaip gyveni, tėti?“.

Žmogus atsidūrė tokioje padėtyje – sveikatos nėra, padėti ir pasirūpinti – taip pat nėra kam. Vytautas sako, kad dabar jis sėdi įkalintas tarp keturių sienų – vaikšto tik su ramentais, labai sunkiai. O draugai, su kuriais maloniai leisdavo laiką prie bokalo, jau nebeateina. Daugelio jau nėra gyvųjų tarpe. Nei laidinio, nei mobiliojo telefono vyriškis neturi, tad ir nelaimės atveju nežinia kaip pagalbą prisišauktų.

Namuose didelės tvarkos ir švaros nesimatė, nors iš prirūkytų patalpų buvo galima spręsti, kad čia lankosi pašaliniai žmonės. Tiesa, vyras tikino, jog pats jau nerūko ir degtinės nebegeria. Nors ką gali žinoti…

Norėdama daugiau sužinoti apie Vytauto padėtį, kreipiausi į Prienų rajono savivaldybės Socialinės paramos skyriaus vedėją Eugeniją Sadauskienę. Pasirodo, vyriškis, nors turi didelį neįgalumo procentą, nesikreipė dėl socialinio darbuotojo, kuris padėtų tvarkyti buitį. Jam padėti ateina paties pasisamdyta moteris. Socialinio padėjėjo jis nepageidauja, matyt, tinka taip, kaip yra. Pinigų tikrai užtenka, tik argi pinigai svarbiausi? Tik čia jokios valdiškos įstaigos padėti negali, reikia pačiam turėti dvasios stiprybės ir bandyti eiti tuo Vilties tiltu, ieškoti to, kas prieš daugelį metų buvo iššvaistyta, pragerta, pamesta. Gal žmonių širdyse dar slypi dalelė gerumo, atjautos, o gal dar likę ir meilės? Reikia eiti tuo keliu ir pačiam neštis tai, ką nori rasti. Tik neieškokim pinigine išraiška – nerasim, tai neįkainojama. Meilė, dėmesys, atjauta ir nuoširdumas – tai vertybės, kurių reikia kiekvienam, bet gauna tie, kurie nusipelno.

Taigi, Vytautui padėti nei mes, nei Socialinės paramos skyrius negali. Jis pats turi žengti tuos sunkius žingsnius.

 

Visus lydi nuoskaudos

Išklausyti nelinksmą istoriją pakvietė šios moters kaimynė. Jai pasidarė gaila neblogos moters, kuri jaučiasi nelabai mylima savo vaikų ir anūkų. Julija (vardas pakeistas) jau skaičiuoja 85- uosius savo gyvenimo metus. Kambarėlis, kuriame leidžia dienas, seniai bešluotas, prirūkytas. Matyt, neseniai viešėjo dukra ar anūkas. Senolė sėdi sename fotelyje ir vis glosto ant kelių gulintį kačiuką. Tas patenkintas murkia…

Julija užaugino 6 vaikus. Visi gyvena netoliese, tačiau aplanko ne taip jau dažnai. Dukros užsuka, kartais užeina ir sūnūs ar kuri marti. Dažniausiai tada, kai motina gauna pensiją.

„Kur dėsies? Gyvenu, kaip išeina. Pas vaikus eiti nenoriu, nors niekas ir nevadina. Visi turi savų rūpesčių. Pas dukras eiti nenorėčiau, nes žentai pijokai, tai dar ir į kailį gaučiau. Su marčiomis irgi gyventi nesiruošiu, jos turi savo gyvenimus. O ir tie mano sūneliai nėra geri, tai kaip aš, jų motina, galiu prašyti marčių malonės? Negaliu žiūrėti, kai žmonės geria, o paskui daro visokias nesąmones“, – sako moteris.

Iš tikrųjų šios šeimos istorija gana įdomi. Paprastai vaikai su motina neturi bendros kalbos, kai toji girtuokliauja, neprižiūri vaikų. Ši moteris tikrai ne girtuoklė, tai patvirtina kaimynė, kai paklausiu, kaip surasti Julijos namus.

Tai kas gi atsitiko, kad senoji sėdi viena, tik su katinu ant kelių, kad aplink nėra ją mylinčių žmonių?

Julija pasakoja, kad ištekėjo pokario metais, už šešeriais metais vyresnio kaimyno, buvusio ūkininkaičio. Tiesa, išvaizdžios merginos norėjo ir kitas vyriškis, gerokai pagyvenęs senbernis. Tėvai patarė eiti už senbernio, bet jai labiau patiko jaunesnis, nors meilės ir nebuvo. Tekėti buvo laikas, tai ir tekėjo. Tik meilės ir santarvės namuose nebuvo, o vaikų vis daugėjo… Vyras vis dažniau kilnojo stiklelį, vaikščiojo po vakaruškas, susitikinėjo su draugais.

Bėgama mintimis per gyvenimą, Julija mažai ką mato jame gero, daug daugiau tamsių spalvų, bejėgiškumo, nusivylimo. Aišku viena, kad šeimoje nebuvo nei meilės, nei šilumos.

Tad nieko stebėtino – kai nėra meilės tarp tėvų, jos negauna ir vaikai. Apie tai jau vėliau pasakojo sutikta Julijos dukra Rita (vardas pakeistas). „Kai mintimis sugrįžtu į vaikystę, nieko šviesaus ten nematau. Skaudu, kai visi kalba apie gražią ir nerūpestingą vaikystę, bet mes tokios neturėjom. Kodėl? Tėvas dažnai gerdavo, nes dirbo fermoje, kai tik kažką nušvilpdavo – būtinai pragerdavo, mamai sakydavo: „Ne už tavo geriu, aš užsidirbu“. Kai dabar pagalvoju, tai mes galėjome puikiai gyventi, jeigu tėvas, užuot pragėręs, pavogtus pašarinius miltus būtų parvežęs namo savo gyvuliams šerti. Prigėręs bardavosi su mama, dažnai ranką pakeldavo prieš mus, vaikus. Tekdavo bėgti, slėpdavomės ant aukšto ar vasarą sodely. Jau 20 metų, kai jo nėra, atrodo, namuose turėtų būti šviesiau… Bet visi broliai ir seserys patraukė tėvo pramintu keliu. Vieni geria mažiau, kiti daugiau, bet nė vienas nespjauna… O apie motiną ką galiu pasakyti? Nežinau nė kaip įvardyti – gera ar bloga ji buvo mama. Gal tokios sąlygos buvo susiklostę, kad mes nejautėme jos meilės. Broliai dažnai nukentėdavo nuo motinos paimto diržo. Tačiau man baisiausia buvo tai, kaip motina mus, vaikus, keikdavo… Aš savo vaikų jokiais bastriais ir benkartais nevadinu… Ar jūs įsivaizduojat, aš neatsimenu, kad mus kurį mama būtų paglosčiusi, už rankos paėmusi ar priglaudusi. Prisimenu tik tai, kad labai pavydėjau, kai mažiausias brolis buvo ant jos rankų. Taip norėjos man būti jo vietoje. Ir tikriausiai ne man vienai“, – su nuoskauda kalba Rita.

Neužaugo labai gerais žmonėmis Julijos vaikai. Gal ir nėra jie blogi, tačiau jų gyvenime svarbiausias yra alkoholis, kaip ir a.a. jų tėvui. Pas močiutę dažniau užsuka anūkai, tiesa, irgi gerai atsimenantys pensijos dieną, kaip nekilnojamąją šventę. Nori ar nenori, pinigais turi pasidalinti. Po kokios savaitės ar dviejų senoji jau neturi pinigų ne tik vaistams, bet ir duonai.

„Ateina anūkai, prašo pinigų. Ir pabandyk neduoti, verkia, kaulija. O ką perka? Aišku, mobilius telefonus keičia, paskolas (kreditus) ima, cigaretes ir alų perka. Pirmiausia atėję apžiūri šaldytuvą, ką skanesnio randa – suvalgo ar išsineša. O ką aš padarysiu? Ateis kada su draugais, tai dar ir padegs“, – sako močiutė.

Liūdnas jos gyvenimas – nei paguodos, nei užuojautos… Vaikai užauginti be meilės, jos neturi ir negali motinai jos duoti. Pas daktarus, kai reikia išsirašyti vaistų, irgi nėra kam nuvežti. Prašo kaimynų, kad tie nupirktų. Jei arčiausiai gyvenančiai dukrai paduos pinigų – tai nei jos, nei vaistų bent porą dienų nebus…

Dažniau užsuka Rita, nors ir gyvena šiek tiek toliau. Ir ji neprilakstys – savi reikalai, darbas, šeima. Pasirūpina, pašluoja grindis, pagamina maisto. Aišku, pati Julija dar kruta, tačiau liūdesys iš jos akių neblėsta. Ko gero, gailisi, kad neglaudė savo vaikų, nepalepindavo jų skanesniu kąsneliu, nepalydėdavo ir nesutikdavo grįžtančių iš mokyklos.

„Taip norėdavom, kad nors kartais mama padėtų ant stalo puodelį arbatos ar blynų su cukrumi, kai grįždavom iš mokyklos. Kad paklaustų, kaip sekėsi, kokius pažymius gavom. Bet to nebuvo…“, – su ašarom akyse sako Rita.

Dar šiek tiek apie anytą papasakoja marti Regina, su kuria susitinkame netoli parduotuvės, tos pačios kaimynės supažindintos.

„Nebloga ji moteris, tačiau labai jau nemylinti žmonių. Žmogus be gražių jausmų. Marčios buvome blogos, pamaivos ir dar visokios. Ir į akis sakė, ir per žmones. Dabar jau būtų gerai, kad kas ir ją mylėtų, globotų, gerą žodį pasakytų. Bet gal jau ir vėlu. Turbūt, niekada neprisiversčiau jos apkabinti… Mano vyras irgi mėgėjas išgerti, tačiau, kas man svarbiausia, savo vaikus myli, nei kada mušė, nei keikė. Prieš mane rankos irgi niekada nekėlė, nors susibarti tenka. Gal dėl to su juo ir gyvenu. Suprantu aš jo gyvenimą, atleidžiu viską. Matyt, dėl to, kad pats meilės nejautė“, – dėsto marti.

Gaila tos žilagalvės močiutės. Veidas šviesus, atrodo, geras, tačiau paženklintas skausmu. Kas ir kada atėmė iš jos gyvenimo meilę, kas užvėrė vartus į širdį, sunku pasakyti. Atrodo, ji gyvena lyg kokiame kiaute, supranta, kad kažkas negerai, bet padėti ne sau, nei kitiems negali. Tačiau, kol esame gyvi, tol turime galimybę atsiprašyti, pasikalbėti, išsakyti tai, kas guli ant širdies. Gal tada ir pats gyvenimas dar pražys kitomis spalvomis…

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai. Toliau naršydami svetainėje sutinkate, kad slapukai atsirastų Jūsų įrenginyje. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti ištrindami įrašytus slapukus. Daugiau informacijos.

Slapukas yra nedidelė teksto rinkmena, kuri, apsilankius svetainėje, išsaugoma Jūsų kompiuteryje arba greitojo ryšio įrenginyje. Dėl jo interneto svetainė tam tikrą laiką gali „atsiminti“ Jūsų veiksmus ir parinktis (pvz., registracijos vardą, kalbą, šrifto dydį ir kitas rodymo parinktis), dėl to Jums nereikia kaskart jų iš naujo įvedinėti, lankantis svetainėje ar naršant įvairiuose jos puslapiuose.

Close