„Tai buvo mano prasmingiausias gyvenimo kelias“
„Pamoka nėra spektaklis ir ji neturi repeticijos“ (Birutė Grižienė)
Spalio 5-ąją buvo švenčiama Tarptautinė mokytojų diena. Šios dienos išvakarėse teko laimė ir garbė kalbėtis su nepaprastai turtinga asmenybe, buvusia ilgamete Jiezno vidurinės mokyklos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Birute Grižiene, atidavusia Jiezno kraštui nepilnus keturis dešimtmečius. Mokytoja sutiko pasidalinti savo mintimis su visais laikraščio skaitytojais.
Birutė Grižienė – pedagogė, poetė, buvusi atsakinga Kaišiadorių vyskupijos darbuotoja, visuomenininkė. Gimė ir augo giliai religingoje šeimoje vaizdingoje Aukštaitijos žemėje, mokėsi Šėtos vidurinėje mokykloje, Panevėžio II mergaičių gimnazijoje, vėliau baigė Vilniaus pedagoginio instituto Lietuvių kalbos ir literatūros fakultetą. Į Prienų rajono Jiezno miestą Birutė atsikėlė 1960 m., jau turėdama kelerių metų darbo patirtį, sukūrusi šeimą ir penkti metai ištekėjusi už girininko Vytauto Grižo. Iš pradžių ji mokytojavo Kašonių aštuonmetėje mokykloje, o nuo 1963 m. iki 1993 m. dirbo Jiezno vidurinėje mokykloje lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja. Tiek Mokytojos profesinis kelias, tiek šeimyninis gyvenimas, tiek poetinis talentas gyvenant ir darbuojantis Jiezne skleidėsi kaip nepaprasto grožio ir ryškumo gėlės žiedas. Jai čia sekėsi – taip trumpai galima apibūdinti 83-erių sulaukusios Mokytojos tam tikrą gyvenimo etapą. Galbūt todėl, jog pati augo gausioje ir labai darnioje šeimoje, Tikėjimo šviesoje, kuri teikė nusiraminimą didžiausių nevilčių metais. Ji padėjo, išgyvenant šeimos tragediją – netekus trijų brolių partizaninio karo metu, ilgus dešimtmečius gyvenant atsiskyrus nuo tremtyje buvusių brolio ir sesers, kurį laiką nematant nuo to paties gresiančio likimo besislapstančių tėvų, …net ir netekus ištikimiausio savo gyvenimo ir sielos bendrakeleivio vyro Vytauto.
Po 40 nuostabių santuokos ir šeimyninės laimės metų, likimui išskyrus su mylimu vyru, Birutė paliko Jiezną ir iki šiol gyvena Kaune. Didžiausias Mokytojos džiaugsmas – keturi puikiai išauklėti, aukštuosius mokslus baigę vaikai: sūnūs Giedrius, Vytautas ir Saulius pasirinko mediko profesijas, dukra Auksė – socialinės pedagogės kelią, kurio didžiąją dalį paskyrė socialiai pažeidžiamų šeimų vaikams.
Neeiliniais gabumais apdovanotą literatūros mokytojos B. Grižienės asmenybę, jos požiūrį į darbą, šeimą, nuoširdžius ryšius su mokiniais apybraižoje „Dvasios pilnatvė“ atskleidė D. O. Žilienė, buvusi Mokytojų tobulinimosi instituto dėstytoja. Kūrinys buvo išspausdintas autorės apybraižų knygoje apie geriausius Lietuvos mokytojus pavadinimu „Eglė – amžinas žaliavimas“. Birutės santykis su gyvenimu, savitas pasaulio suvokimas skleidėsi ir per kūrybinį žodį, kurį ji ilgais sovietinės priespaudos metais nedrįso išleisti į laisvę. Jos svajingos, lyrinės eilės tik nepriklausomoje Lietuvoje pirmą kartą buvo išspausdintos Prienų krašto kūrėjų kūrybos knygelėje „Gimtinės upeliai“, o Kaišiadorių kurijos iniciatyva pasaulį išvydo ir pirmasis Birutės poezijos rinkinys „Kaip man jus apkabinti“. Meilę savo tėviškei, gimtinei, jos žmonėms poetė apdainavo knygelėje „Mūsų Čereliai“.
Gerbiama Mokytoja, jau du dešimtmečius nebedirbate mokykloje. Kaip jaučiatės šiandien, pasitikdama Tarptautinę mokytojų dieną? Ar ši diena Jums vis dar šventė?
Ar tai šventė?.. O kada Mokytojų diena tapo švente?.. Mes kažkada švęsdavom tai Moters dieną, tai Rugsėjo 1-ąją. Nebuvo tokios kaip Mokytojų dienos. Bet labai prasminga, kad ji atsirado mūsų gyvenime, ir, man rodos, tai yra teisinga. Mokytojas – ne šiaip sau eilinis žmogus (atsiprašau už pasididžiavimą)… Manau, kas ne kas, bet mokytojas džiaugiasi ta diena, didžiuojasi. Negaliu sakyti, kad dabar savo gyvenime laukiu tos šventės, nes ji niekada ir nieko neatnešdavo mano dabarties gyvenime. Na, vaikai kartais gėlytę atneša, prisimena, paskambina: „Sveika, mama, mokytoja“, nes aš visiems jiems buvau ir mokytoja.
Nors…šiemet kažkokia ypatinga vasara. Šiemet mane pakvietė į mokytojų šventę jiezniečiai. Gavau gražų labai pakvietimą – iki ašarų sujaudino. Jeigu nebūčiau susitarusi susitikti su jumis, būčiau prašiusi vaikų nuvežti. Bet aš sakiau (neformaliai, žinoma), kad mano širdis bus su jais. Be galo jaučiausi pakylėta, pagerbta, kad prisiminė mokytoją, kuri daugiau nei prieš 20 metų išvyko iš tos mokyklos. Keletą dienų gyvenau labai malonia mintimi. Todėl, jeigu kalbu apie nūdienos savo jauseną, tai ji yra šviesi, džiaugiuosi šia diena.
Manau, kad Jiezno gimnazija Jus prisimena ir dažniau. Juk esate šioje mokykloje palikusi ryškų pėdsaką – savo darbu, pasiekimais, pagaliau, ir kūryba.
Niekada taip nemanau, kad aš labai daug pasiekusi. Iš tikrųjų esu daug pasiekus tik viena prasme – užauginau keturis gerus vaikus. Bet tai ir savo didelei laimei. Galima sakyti, kad tai yra egoizmas. Tai čia yra pasiekimas. O šiaip gyvenau eilinio žmogaus eilinį gyvenimą. Siekiau visada džiaugsmo, laimės sau…
Kiek metų praleidote mokykloje Jiezne? Kokie jie buvo?
Ne visai pilnus keturis dešimtmečius. Tai buvo mano prasmingiausias gyvenimo kelias, nes pedagoginis darbas mokykloje sutapo su mano asmeniniu gyvenimu, brandumu. Aš gyvenau visavertį, kupiną laimės ir džiaugsmo (nebijau šito pasakyti) santuokinį gyvenimą. Auginau vaikus…
Ar užteko laiko ir darbui, ir šeimai, ir kūrybai?
Be abejo, užteko. Aš, be kita ko, esu greitadarbė ir niekada nedirbau vieno darbo, iš karto kelis. Ir man niekada nereikėjo skriausti mokyklos vardan vaikų ir vaikų vardan mokyklos, arba vyro vardan tarnybos. Be to, aš buvau ir šiokia tokia ūkininkė: vyras buvo girininkas, ir mes turėjome asmeninį ūkelį, kiek buvo tais laikais leidžiama. Visada buvau save padalinusi į dešimt sferų, darbų, bet taip gerai jausdavausi… Matyt, mane Dievas apdovanojo energijos ištekliais. Visada stengiausi viską padaryti maksimaliai.
Ankstyvais mokykliniais metais aš kurdavau eilėraščius. Pirmas mano pripažinimas buvo nepripažinimu. Literatūros mokytojas gal gimnazijos trečioj klasėj, kai man gal buvo 11 metų, skyrė parašyti eilėraštį. Kadangi eiliuodavau, vieną jam ir nunešiau. Eilėraštis buvo apie vyresniąją seserį, kuri rengėsi išvažiuoti į Kauną studijuot. Man buvo jos labai gaila, ir aš pavadinau eilėraštį „Kada tavęs nebus“. Drebančiu balsiuku perskaičiusi eilėraštį mačiau, kaip mokytojas šypsosi ir sako: „Gerai, jau, gerai, aš tau parašysiu penketuką, bet tu turi pasakyti, nuo ko tai nurašei“. Jeigu pradžioje aš skaičiau dar drebančiu balsiuku, tai dabar apsipyliau ašaromis. Matėsi aiškiai, kad jis nepatikėjo, o man atrodė nesuprantama: kodėl jis nepatikėjo?.. Ir visą gimnazijos laiką rašinėjau, ir literatų būrelyje dalyvavau, o baigiant vidurinę mokyklą susidarė eilėraščių keliolika sąsiuvinių. Begalvojant, kur juos dėti, mano draugė, gražią rašyseną turėjusi, pasiūlė perrašyti ir perrašė į tokį storą sąsiuvinį. Aš jį ir dabar tebeturiu…
Ar tie eilėraščiai buvo išleisti atskira knygele?
Ne, nebuvo. Aš niekada sovietmečiu neskelbiau jokių savo kūrinių. Jokių…
Nebuvo lėšų išleisti…ar trūko drąsos. Tiesiog nebuvau tas žmogus. Mano jauniausia sesuo, rodos, dar besimokiusi vienoje Kauno mokykloje, paėmė mano kelis eilėraščius ir pasiuntė į „Kauno dieną“. Ir juos visus išspausdino. Tokius neutralius… Kaip ji džiaugėsi, rodė man, kvatojo… Bet paskui redaktorius, kuris rūpinosi literatūrine dalimi, pakvietė ją atvykti į „Kauno dienos“ vieną literatų būrelį su savo kūryba. Ir tada mano sesytė nusigando: „O ką aš ten veiksiu?!..“ Ir „užgeso“.
O mokyklos mokytojas neatsiprašė suklydęs?
Ne, nors vėliau mes gerai sugyvenom, jis buvo ir mūsų mokyklos direktorius, dėstė visą laiką literatūrą. Aš nebeprisiminiau šito – ir jis turbūt užmiršo.
Ar daug auklėjamųjų klasių mokykloje turėjote?
Ne itin daug. Turėjau keistą įprotį: kiti mokytojai imdavo nuo devintos, o aš būtinai imdavau auklėtinius nuo penktos klasės. Man atrodė, kad reikia prisirišti prie vaikų. O paskui, išleidusi kiekvieną abiturientų laidą, prašydavau vadovybės nors vienus metus man neskirti klasės. Labai sunkiai išgyvendavau išsiskyrimą, ir man atrodydavo, kad aš nepamilsiu taip kitų, kaip mylėjau šituos. Per tuos metus nusiramindavau, lyg paruošdavau save naujai bangai… Visos laidos buvo labai mielos, labai mylėtos.
Kaip kūrėte santykį su mokiniais: per literatūrą ar labiau per žmogiškąjį ryšį – užuojautą, supratimą kiekvieno, bet kokio, neklaužados, tinginio?..
Ar tai galima atskirti?.. Galima sudėlioti į tam tikras lentynėles: kur žmogiškumo, kur literatūros, kur kita lentynėlė?.. Aš niekada nemąsčiau apie tai… Visada siekiau, kad jie išmoktų gerai rašyti (tai buvo labai svarbu man kaip lietuvių literatūros mokytojai) ir kad be galo pamėgtų lietuvių literatūrą, nes aš ją mylėjau. Bet tas žmogiškumo, pilnavertiškumo siekis vaikų širdyse, be abejonės, turėjo prioritetus. Už dalyko išmokimą juos vertinau pažymiais, bet, nežiūrint į tai, ar jie darydavo klaidas, ar neišmokdavo, kiekvienas mokinys man buvo toks pat mielas, reikalingas. Aš prieš jį stovėdavau ne kaip teisėjas, bet gal kaip mama ar vyresnis žmogus, kuris tam tikra prasme atsakingas už jį. Man norėte norėjosi, kad jie augtų gerais žmonėmis, nes kiekviena jų klaida mane žeisdavo. Giliai žeisdavo, nes nemokėdavau atskirti vaiko klaidos nuo savo tam tikros jausenos. Tai sudaro tam tikrą sunkumą – susikrauni ant savo kupros tiek vargelių, pats vaikas jau užmiršo, kad jam buvo blogai, o tu tebeneši, sekioja iš paskos mintis: o kaip jam baigėsi, kaip dabar?..
Ar vaikai Jus kaip mokytoją labiau gerbė, bijojo ar mylėjo?
Oooo!.. Reikėtų vaikų paklaust. Aš buvau griežta mokytoja. Man rodos, neturėjau turbūt atvejų klasėje, kad manęs neklausytų, kad triukšmautų… Matyt, bijojo… (šypsosi).
O per buvusių abiturientų susitikimus nėra to sakę?
Net galvoju: o kodėl aš per susitikimus nekėliau šito klausimo? Kaip būtų įdomu išgirsti. Jie turbūt pataikaudami atsakytų kitaip…
Kokia buvo Jūsų pamoka: ruošdavotės, žinojote, nuo ko įžengusi į klasę pradėsite? Kokie rašytojai buvo mylimiausi, kuriems skirdavote pamokoje ypatingą dėmesį?
Niekada neturėjau standarto, kad dabar pradėsiu deklamuot ir kiekvieną kartą pamoką pradėsiu nuo deklamacijos. Tai vykdavo spontaniškai – situacija diktuodavo pradžią. Padiktuodavo pats momentas, kūrinys, rašytojas, gal net tos dienos oras, mano būsena… Kaip prabilt į vaiką, kad jis tave išgirstų? Kažkodėl niekada tokio filosofinio klausimo nekeldavau. Matyt, jis sekiojo man iš paskos, ir dar, dėkui Dievui, niekada nuojauta manęs neįklampino. Pamoka nėra spektaklis ir ji neturi repeticijos.
Man tai atrodė taip paprasta, be kančios, įtampos. Ar mylint ką nors galvoji šiandien, kaip bučiuosies su tuo, kurį myli?… Ateina momentas ir bučiuojiesi visai be repeticijos. O mėgstamų autorių, rašytojų buvo daug – visą plejadą galėčiau išvardinti. Kiekvieną kartą įsimylėdavau tą rašytoją, apie kurį kalbu, bet nė vieno nelaikiau stabu…
Koks buvo Jūsų pačios santykis su mokytojavimu, pamąsčius apie tai iš laiko perspektyvos? Ką apie tai galvojate dabar?
Pedagoginiame darbe jaučiausi turbūt kaip kokiame šiltame baseine labai geras plaukikas. Viskas taip įmanoma, taip pasiekiama. Kartais būdavo net juokinga, kai kas sakydavo: mokytojavimas – tai kryžius. Aš sakydavau: Viešpatie, kryžius?! Tai kas tada džiaugsmas? Tai ir šeima gali būti kryžius, ir gimęs vaikas… Juk reikės jį maitinti, nemiegoti naktimis, rengti, auginti… Bet lauki to kryžiaus kaip didžiulės laimės ir negali atsidžiaugt jį turėdamas. Toks buvo ir mano santykis su mokytojavimu. Aš nežinau, gal labai giriuosi, bet nematau reikalo to dabar laikyti savyje, nes taip jaučiausi.
O kaip jaučiatės dabar – kalbėdama, sugrįždama prisiminimais į tuos laikus?
Jaučiuosi lyg troškulio iškankinta, lyg gerčiau iš šaltinio gaivų vandenį. Nes taip jaučiasi žmogus karštą vasaros dieną, kai ilgai keliavęs ir staiga pripuolęs prie šaltinio geria, geria, geria…ir negali užgesint savo troškulio. Taip jaučiasi žmogus, kuris daug metų gyvena vienas. Eini į parduotuvę, praeini laiptinėje – sutinki kaimyną, ar nesutinki… Namuose prie televizoriaus – tyla, skaitai knygą – tyla… Ir staiga tu prabyli.
Kita vertus, labai įdomu pažvelgti į savo praeitį. Pažvelgi į ją mintimis, prisiminimais, bet tai kas kita, negu kalbėti žodžiais.
Kai pažvelgiate atgal mintimis, prisiminimais, ko yra daugiau: džiaugsmo, liūdesio, išgyvenimo dėl kažko neįgyvendinto, nepabaigto?..
Mano amžiaus žmogui, žvelgiant į praeitį, neišvengtinas liūdesys. Ne dėl to, kad ten buvo daug sielvarto ar ko, bet todėl, kad į tai žiūri kaip į praeitį. Šitas nostalgiškas žvilgsnis nuspalvina viską. O apskritai, nei aš didelių priekaištų likimui turiu, nei sau. Man atrodo, kad ir nepadariau kažkokių milžiniškų klaidų, dėl kurių turėčiau graužtis. Ir santykiuose su mokykla, ir su savo profesija, su mokiniais, nors smulkmenų kupina. Ir kartais tos smulkmenos atsistoja nemigo naktį prieš akis. Ir tada galvoji: niekada, niekada į mūsų susitikimus neatvažiuoja mylėtas auklėtinis. Gal jam kažkas atsitiko? Galvoji, galbūt jam reikėjo didesnės paramos, galbūt jis buvo labai vienišas…
Bet taip sau užsidedate didžiulę atsakomybės naštą už kitų žmonių gyvenimus, kuriuos jie kuria – ne jūs.
Tam tikra prasme aš buvau atsakinga. Jis kaip žmogus prie manęs buvo prisiglaudęs septynetą metų – kaip aš galiu būti neatsakinga. Žinoma, atsakomybę tegul dalinasi šeima, aš neprisiimu šimtaprocentinės atsakomybės, bet tam tikra prasme ją turėjau ir negaliu bėgti nuo to. Galvoji, galbūt santykiai su jo tėvais nuspalvino mano santykius su tuo vaikeliu kokia netikusia spalva. Tai nėra labai dažnos mintys, bet pasitaikančios.
Ar posakio „Niekada nespjauk į šulinį, nes gali tekti iš jo atsigerti“ Jums gyvenime neteko ištarti? Ar Jūsų gyvenimas vyko pagal Dievulio planą?
Neprisimenu, kad ko nors labai gailėčiausi. Nežinau, niekada neplanavau, bet begaliniai siekiau laimės, džiaugsmo. Ir tikėjau… Taip, aš norėjau vaikų. Visi jie atėjo savo laiku, ir visi su dideliu džiaugsmu laukti. Ir visada net truputį didžiuodavausi (negražu gal taip), kad jų tiek turiu. Geri vaikai užaugo. Didžiausias dalykas, ką jie turi, – jie labai vienas kitą myli. Tai yra jų didžiausias turtas. Ir savo širdim jie visi yra dori žmonės, širdies žmonės. Dėl to jiems gyvenime nėra lengva, nes gyvenime reikia praktiškų, logiškų, protaujančių, atrenkančių… O jie visi eina širdimi, bet, laimė Dievui, jie visi yra kaip vienas kumštis. Tai didelis, didelis jų lobis.
Ar abu su šviesaus atminimo savo vyru troškote didelės šeimos? Kas turėjo daugiau įtakos jų auklėjimui?
Gausumu tai buvo mano kaprizai (nusijuokia). Vyras gal nebūtų palaiminęs keturių, bet niekada ir nepriekaištavo. Niekada nemąsčiau apie auklėjimo atsakomybės pasidalijimą šeimoje – tiesiog mylėjai ir darei viską, kad būtų jiems kuo geriau. Manau, pati šeimos atmosfera vaikus augino. Net nežinau, kas labiau turėjo įtakos… Žinoma, mano vyras buvo labai geras žmogus, išmintingas, santūresnis už mane: aš – emocijoms pasiduodantis žmogus, jis – logiškas, mąstantis, taurios širdies. Jis negalėjo neturėti vaikams įtakos. Ir visada, kai būdavo sunkus momentas, aš remdavausi į jį. Šaltas jo protas tokiais momentais, man rodės, buvo protingiau, negu emocionalioji mano pusė.
Šeimyninę laimę kūrėte abu su vyru? O gal vienas kuris į Jūsų laimės šulinį stebuklingo gėrimo įpylė daugiau? Gal Jums pasisekė, kad gavote gerą gyvenimo partnerį?
Tai buvo likimo dovana man – toks žmogus, bet kūrėme laimę abu. Mes be galo mylėjome vienas kitą. Nuo pat mūsų meilės pradžios iki pat mirties šitas jausmas niekur nedingo. Juokinga, mano amžiaus žmogui?.. Turbūt nedažnas likimo atvejis, kai susitinka tam tikros struktūros žmonės – ir ne tik fiziologine prasme, bet sielų bendrumo prasme, ir požiūriu į pasaulį, į žmogų, partnerį. Turbūt irgi tai buvo toks atvejis, kai susitinka dvi obuolio puselės. Nebijau apie tai kalbėti, nes to nelaikau savo nuopelnu. Ar tai mano nuopelnas?.. Aš tik neleidau tam prapult, užgest, nevertint… Kažkokiame pašnekesyje apie savo asmeninį gyvenimą sakiau, kad likimas apdovanojo mus tokiu nepaprastu bendrumu, artumu ir supratimu, bet visa tai reikėjo išsaugoti. Gal per drąsiai pasakysiu, bet už tą išsaugojimą 80 procentų atsakinga moteris. Žinoma, …jeigu yra ką saugot. Viena sukurti to ji negali, kad ir turėdama antrąją pusę – tai nėra ko saugot. Bet jai Dievas mesteli tokią situaciją, ir ji nemoka to išgloboti, išvesti per visą gyvenimą – tai ji greičiausiai nelabai išmintinga.
Ar vaikų auklėjimui turėjo įtakos tais laikais viešo krikščioniškojo auklėjimo draudimas?
Vyriausiųjų savo vaikų aš negalėjau auklėti krikščioniškai, tik pakrikštijau visus slapta nuvežusi į Kauną. Mūsų šeima draugavo ilgus metus su vienu kunigu, tad vieną kartą jam pasiskundžiau: „Kunige, juk aš auginu vaikus be maldos“. Jis sako: „Nenusimink ir nepergyvenk, tu juos išmokai atskirt gera nuo blogo, ir tai yra pagrindinė krikščioniška savybė“. Šie kunigo žodžiai mane labai nuramino. Žinoma, aš tam tikra prasme nuskriaudžiau savo vyresniuosius vaikus, neaugindama jų su Dievu. Jie žino, kas yra gėris, kas blogis, bet užaugo be to šviesaus dvasinio nusiteikimo, kurį duoda tikėjimas. Kita vertus, aš vis tiek labai išgyvendavau, kad jie kiek galima mažiau gautų to purvo, kuris tuomet buvo drebiamas į vaiko ir kiekvieno žmogaus dvasią. Todėl mokykloje visada stengiausi tapti kiekvieno savo vaiko mokytoja. Aš žinojau, ką reiškia literatūros mokytojas mokykloje – jo rankose yra nemaža galia, netgi toje smurto mokykloje, kurioj mes dirbom tiek metų. Jų rankose buvo galia prikrėsti to purvo visokio, bet vis tiek tai buvo valdoma. Aš žinojau, ką, kaip pasakyti su kiekvienu kūriniu, rašytoju, kad kuo mažiau sužeistum tą jauną žmogų. Atiduoti jį į kito – politine, antimoraline prasme smurtui paklusnesnio – žmogaus rankas?.. Ką tai reiškia? Todėl norėjau savo vaikus vesti nuo ketvirtos iki paskutinės klasės – ir vedžiau.
Savo vaikų neišskyrėte iš kitų?
Ne. Pamenu, viename savo sūnaus Sauliaus klasės susitikime, į kurį buvo pakviesta mokytojų, papasakojau jiems apie tai, kaip kartą mano sūnus išdavė mane. Aš jiems baigiamojoje klasėse paskyriau išmokti mintinai P. Širvio eilėraštį per savaitę ar dvi. Praėjo terminas. Prieš dieną ar dvi girdžiu, kaip mano sūnus mokosi. Aš patenkinta, kad ir eilėraštis gražus, ir jis taip gražiai deklamuoja. Nuėjusi į klasę galvoju, patikrinsiu vaikus. Sakau: „Na, Regimantai, padeklamuok“. Atsistoja Regimantas: „Neišmokau…“. Atsistoja Romas: „Neišmokau…“. Užsidegiau, galvoju, begėdžiai, tiek laiko buvo skirta – ir to vieno eilėraštuko neišmoko… Galvoju, padarysiu jums gėdą. Sakau savo sūnui: „Sauliau, atsistok, padeklamuok“. Mano Saulius išlemena: „Neišmokau…“. Va, dabar, galvoju, ką daryt? Bet tuo momentu pagalvojau ir praktine prasme: dėkui Dievui, aniems dvejetų neparašiau, nes turėčiau ir Sauliui parašyt, o jis – penketukininkas. Vos neapsiverkiau po pamokos – taigi mano sūnus išdavė motiną vardan draugų!.. O visi tada atsipalaidavo, žiūri patenkinti: ir Saulius nemoka… Tik paskui atvėsau, atsileidau, galvoju sau: o gal ir gerai, juk tai yra gražus dalykas – neišduoti draugų. Taip…motiną skaudina dažnai vaikai, bet žmogiškąja prasme jie kaip asmenybės formuojasi. Vyrui papasakojau, jis mane nuramino, bet nepuoliau ir nebariau sūnaus.
Ar pavydo jausmas Jums pažįstamas?
Tai bjaurus palydovas, jis žeidžia žmogų, tą, kuriam pavydima. Tarsi esi kaltas, jeigu tau sekasi geriau. Aš tą – tam tikra prasme visų išgyvenamą – jausmą savyje pavadinčiau baltuoju pavydu, pasigėrėjimu, kad jam, kitam, gerai sekasi. Bet konkuruoti visada buvau pasirengusi (šypsosi).
Kas teikia Jums džiaugsmo šiandien?
Daugiausia džiaugsmo teikia kiekvienas susitikimas su vaiku, bet kuriuo. Didelis džiaugsmas prisiminti gyvenimą pilnoje šeimoje. Aš jaučiuosi kaip liudininkė, paliudijanti, kad gyvenime yra laimė. O tai yra svarbus liudijimas, nes mūsų dienomis labai daug niurzgesio, labai daug nykumos, nusivylimo. Susitikę žmonės klausia vienas kito, kas gero, bet kalba ne apie gera, o apie liūdesį, sunkumus.
Ar dar vis svajojate?
Nežinau… Ne, nebesvajoju. Labai dažnai atklysta mintys apie gyvenimo baigtį, apie mirtį. Bet tai neliūdnos mintys, tai yra labai natūralus dalykas ir labai natūralu mano amžiaus žmogui apie tai mąstyti. Nors kažin ar tai įmanoma – prijaukinti mirtį… Prisijaukini žodžiais, samprotavimais. Bet kai pajunti, kad iš tikrųjų gali būti mirtis šalia – nepasakysi, kad ji prijaukinama.
Dar kuriate?
Ne. Lapelių pilna ir stalčiuose, ir kitur, bet tai nerimta. Kartais galvoju, kodėl aš dabar nieko neparašau? Na, paimsiu ir parašysiu. Parašau eilėraštį, pasižiūriu – nei labai geras, nei labai blogas. Tokių tai galėčiau „prikepti“, bet ar verta?.. Kartais užeidavo noras rašyt. Prisimenu, kažkuris leidinys paskelbė kažkokį konkursą „Mano ir mano šeimos istorija“. Būtų įdomu, galvoju. Sėdau prie kompiuterio ir parašiau per keletą dienų. Ėjau, ėjau per savo šeimos istoriją, lyg susitikus su senu pažįstamu staiga pereitum tais takais. Taip atsirado gal 15–16 lapų. Bet nepasakysi, kad tai yra kūryba – tai dokumentika. Bet nebematau prasmės, reikalo kurti. Ir nepasakyčiau, kad esu tikra kūrėja, nes tikras kūrėjas iki pat mirties yra draskomas to noro, jis negali kitaip. Taip kaip nori valgyt, nori ir rašyt.
Bet esate vadinama poete. Be to, esate išleidusi keletą savo kūrybos knygelių.
Tai gal per drąsu. Kas yra poetas? Ar tas, kuris išleido šimtą knygų, ar tas, kuris gali eiliuot, bet neparašė nė vienos?.. Gal tam tikra prasme esu, nes mano santykis su gyvenimu yra kuriančio žmogaus santykis. Kuriantis žmogus gali viską išsakyti kitaip negu kiti, tam tikrais žodžiais. Iš tų žodžių jis gali išsprogdint skambesį. Paprasti žodžiai yra tik žodžiai, o jo žodžiai gali tapti sentencija. Jis kaip architektas, galintis suprojektuoti unikalų pastatą. Manau, esu įvaldžiusi žodį, ir tiek.
Turiu eilėraštį, tinkantį tam tikrais momentais, bet ar galima sakyti, kad jis sėkmingiausias? Aš parašiau vaikams testamentą eiliuotai, tai gal tai ir bus tobuliausias?.. (juokiasi)
Ką skaitote ir ar daug skaitote?
Skaitau beprotiškai, turiu priklausomybę knygai. Bet kai baigiasi paskutinis knygos lapas, jaučiuosi blogiau, negu baigdama duoną. Tada bėgu į biblioteką ir imu užsimerkus!.. Skaitau po dešimt valandų per dieną… Kartais pasiimu seniai skaitytą knygą, galvoju, kaip dabar aš į ją pasižiūrėčiau. Ir vėl skaitau. Bet kad turėčiau kokią atranką – ne, man skaitymas dabar yra, galima sakyti, vienintelė veikla, nes kitokios nėra. Skaitymas man reikalingas lygiai taip pat, kaip maistas, kaip miegas.
Ačiū Jums už nuoširdų pokalbį, už suteiktą galimybę prisiliesti prie Jūsų slapčiausių širdies kertelių.
Kalbėjosi Roma Sinkevičiūtė
P. S. Pokalbio metu gerbiamai pašnekovei uždaviau bene labiausiai rūpimą klausimą apie pašaukimą, kuris sąmoningai čia buvo nutylėtas. Atsakydama B. Grižienė prisiminė tėvelį, kuris kažkurią savo gyvenimo dalį buvo mokytojavęs, nors nebuvo pasiruošęs pedagogas, tačiau turėjęs tam tikrą išsilavinimą. Galbūt šaknyse tai glūdėjo… Ir Birutės mama sakydavusi, kad „mano šita mergaitė bus mokytoja“, nes dukra susodindavusi savo mažuosius sesytes ir broliukus, uždėdavusi jiems ant kelių pagalves ir mokydavusi. Atvirumo akimirką Mokytoja prasitarė: „Jeigu paskaitytumėte mano seną rankraštį, kuris turbūt niekur taip ir nebuvo išspausdintas, jūs ten rastumėte atsakymą“. Dėkojame Mokytojai už pasitikėjimą ir galimybę paskelbti dalį rankraščių medžiagos laikraščio puslapiuose.
Kitame numeryje skaitykite B. Grižienės pamąstymus apie Mokytojo pašaukimą, požiūrį į šią profesiją, mokytojo ir mokinio santykį.
