„Neįsivaizduoju savęs kitos srities specialiste“

Rugsėjo 27-ąją viso pasaulio socialiniai darbuotojai švenčia savo profesinę šventę. Lietuvoje yra apie 6 tūkstančiai šios profesijos atstovų. Socialiniai darbuotojai – ta visuomenės grupė, kuri išties nusipelno ypatingo dėmesio, nes šių žmonių darbas, be galo prasmingas, neretai yra nepastebimas ir deramai neįvertinamas. Nepaisant to, kad ši profesija nuvertinama net nacionaliniu lygmeniu (maži atlyginimai ir kiti veiksniai), šventinę dieną norisi kalbėti apie prasmingus dalykus. Kalbiname Prienų bendruomenės Vaikų dienos užimtumo centro vadovę ir socialinę darbuotoją Vilmą Bražukaitienę.

Kaip apibūdintumėte socialinį darbą: koks tai darbas? Kokią funkciją jūs atliekate savo darbe?

Socialinis darbas – tai pokyčių profesija, tai darbas su žmogumi, jo skauduliais bei džiaugsmais. Tai veikla, kelianti didelius reikalavimus, visų pirma – sau. Aš dirbu Prienų bendruomenės projekto „Vaikų dienos užimtumo centras“, kurį finansuoja Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, vadove bei socialine darbuotoja. Mano giliu įsitikinimu, socialinis darbuotojas, dirbantis su jautriausia ir labiausiai pažeidžiama visuomenės ląstele – vaikais ir paaugliais, turi būti daugiau nei psichologas ar teisininkas, organizatorius ar mokytojas. Savo darbe esu arčiausiai kasdienių vaiko reikalų, kiekvieno jų gyvenimo ir problemų. Daug kam sunku suprasti socialinio darbo plačiąja prasme reikšmę, nes jis yra tai, kas nematoma akimis, bet jaučiama širdimi…

Apie ką svajojote vaikystėje, jaunystėje? Kuo ketinote tapti gyvenime? Ar Jūsų lūkesčiais ir svajonės išsipildė?

Visada siejau savo ateitį su pagalba žmonėms. Man patiko mintis, kad reikės padėti žmonėms, kitaip tariant – daryti gerus darbus. O gerus darbus, tegul dažnai ir sunkius, reikalaujančius ištvermės ir kantrybės, daryti labai svarbu.

Ko tikėdamasi rinkotės šias studijas? Ar tikėjote, kad dirbsite su vaikais ir kuo šis darbas, Jūsų nuomone, skiriasi nuo darbo su suaugusiaisiais?

Šią profesiją pasirinkau gerai apmąsčiusi savo sprendimą. Juk buvimas socialiniu darbuotoju yra daugiau nei darbas, tai – gyvenimo būdas… Studijų metais ne kartą teko atlikti praktiką: norėjosi susipažinti su kuo platesne socialinio darbo sfera, įvairesniu paslaugų spektru, norėjosi pamatyti kuo daugiau, sužinoti, kuo skiriasi darbas su suaugusiaisiais ir vaikais, su neįgaliaisiais ir rizikos grupėmis. Labiausiai įsiminė praktika viename dienos centre, kuriame teikiama pagalba asmenims su proto negalia. Man ten viskas buvo įdomu: kaip užmegzti kontaktą su tuo, kuris elgiasi kitaip, kitaip suvokia pasaulį, suprasti, kodėl jis šiandien pyksta ar juokiasi. Tai buvo įdomi ir vertinga patirtis, po kurios labai norėjau dirbti būtent su tokiais žmonėmis.Tačiau dar studijuodama 2006 m. pradėjau dirbti viename Kauno vaikų dienos centre – taip ir likau dirbti su vaikais… Ir džiaugiuosi, kad esu būtent „čia“.

Papasakokite, kuo šis darbas Jums artimas?

Varomoji jėga dirbant šį darbą – tai žinojimas, kad yra labai daug žmonių, kuriems reikia pagalbos ir būtent aš jiems galiu padėti. Dirbdama su vaikais ir bendraudama su jų tėvais, kurie tikrai noriai bendradarbiauja, stengiuosi suvokti, ko labiausiai jiems vienoje ar kitoje situacijoje reikia, kokių pirmiausia imtis veiksmų, kad galėtum padėti. Tai ne tik informacijos teikimas, konsultavimas, bet visų pirma – žmogaus supratimas, jo išklausymas ir savalaikė pagalba. Neįsivaizduoju, kad galėčiau būti kokios kitos srities specialiste, save matau ir gerai jaučiuosi dirbdama socialinėje sferoje.

Kokios veiklos vyksta Vaikų dienos užimtumo centre?

Vaikų dienos užimtumo centrą lanko 39 vaikai ir paaugliai. Kasdien susirenka 20–26, kartais ir daugiau. Jiems centre organizuojama daug įvairių veiklų: padedame ruošti pamokas, kartu dirbdami laviname socialinius, buitinius įgūdžius – gaminame valgį, tvarkomės darbo ir poilsio vietas, centro aplinką, sodiname ir ravime, laistome gėles, mokomės įvairių darbelių, su kuriais dalyvaujame mūsų arba socialinių partnerių rengiamose parodose. Organizuojame charakterio, sąmoningos asmenybės ugdymo, meninius, sportinius užsiėmimus. O kur dar per visus mokslo metus ir vasaros atostogų metu (beje, kai visos mokyklos atostogauja, mūsų vaikai dar keletą mėnesių lanko centrą) vykstančios ekskursijos, vasaros stovyklos. Kiekvienais metais vyresnieji įsijungia į „Maisto banko“ akcijas, dalyvaudami jose kaip savanoriai, savanoriauja ir kituose miesto renginiuose.

Teikdami pagalbą šeimai, individualiai konsultuojame tėvus, organizuojame jiems tėvystės įgūdžių ugdymo užsiėmimus, teikiame paramą produktais, gaunamais iš labdaros ir paramos fondo „Maisto bankas“. Ši organizacija, bendradarbiaudama su maisto gamintojais ir prekybininkais, siekia, kad tinkamas vartoti maistas nebūtų išmetamas, bet pasiektų nepritekliuje gyvenančiųjų stalą.

Kas šiame darbe sunkiausia? Kokios didžiausios problemos?

Pasirinkdamas šią profesiją turi žinoti, jog dirbant su žmonėmis nesvarbių darbų nėra, svarbu ir geras tonas, ir šypsena, ir abipusiai geranoriški santykiai. Nėra lengva, kai vienas socialinis darbuotojas turi dirbti ir prevencinį darbą, ir su šeima, planuoti užimtumą, tvarkyti „popierinius“ reikalus. Tiesa, darbe su vaikais ir paaugliais daug padeda socialinio užimtumo specialistas.

Pagrindiniai nemalonūs dalykai, kaip ir visiems socialiniams darbuotojams, – atlygis už atliekamą darbą, kuris šiuo metu yra nepelnytai menkas, ir darbo neįvertinimas. Tačiau galiu pasidžiaugti, kad vis dar yra entuziastų dirbti šį sunkų darbą ir atsakingai žiūrėti į savo pareigas, teikti kokybiškas socialines paslaugas.

Kasdien Jūsų rankų šilumos ir širdies jautrumo laukia daugybė vaikų. Kas Jūsų darbe teikia pasitenkinimo ir džiaugsmo?…

Čia svarbiausia, kad matai to, ką veiki, kam skiri savo gyvenimą, gilesnę prasmę… Smagu stebėti žmonių gyvenimų teigiamus pokyčius, ypač vaikų šypsenas.

Ar Jus myli vaikai? Kaip tai parodo ar pasako?

Į šį klausimą geriausiai galėtų atsakyti patys vaikai. Bet smagu, kai jie tavęs laukia, atbėga, apsikabina, padaro darbelį, kuris skirtas būtent tau. Gera jausti jų pasitikėjimą.

Kokių charakterio savybių privalėtų turėti žmogus, kuris renkasi socialinio darbuotojo profesiją?

Socialinis darbuotojas turi būti labai stipri asmenybė. Juk žmogus į šios srities specialistą dažniausiai kreipiasi ne norėdamas pasidžiaugti, bet išsakyti savo bėdas ir problemas, o socialinis darbuotojas privalo ne tik jam padėti, bet ir išmokti atsiriboti nuo svetimų sunkumų. Šis darbas reikalauja daug psichologinės stiprybės, nepasiduoti neigiamoms emocijoms. Norint tapti socialiniu darbuotoju, reikia būti jautriam ir tolerantiškam, sugebėti priimti kitus žmones. Reikia ir save puikiai suvokti, suprasti, kur gyvenimo prasmė, nes tik tada galima padėti kitam, ieškančiam prasmės beprasmybėje. Reikia tvirtai stovėti ant žemės ir suvokti, kodėl tai darai, kam tai reikalinga, kodėl taip pasirinkai. Antraip gali būti labai sunku.

Kokiam žmogui patartumėte nesirinkti šios profesijos?

Jeigu negalite priimti bet kokio žmogaus – net ir su didžiausiais trūkumais – tokio darbo dirbti negalėsite. Nepatarčiau rinktis šios profesijos tiems, kurie neturi pakantumo, negeba įsijausti į kito žmogaus padėtį (nejaučiant, ką jaučia kitas – nežinosi, kaip padėti), kurie skaičiuoja savo darbo valandas „nuo – iki“. Šiame darbe dažnai tenka dirbti ir po darbo valandų.

Ar kaip nors švenčiate Socialinių darbuotojų dieną?

Kažkaip išskirtinai nešvenčiu. Apie šią dieną primena bendradarbių pasveikinimas, skambutis ar sveikinimo žinutė telefonu.

Ko palinkėtumėte sau profesinės šventės proga?

Socialinis darbuotojas – tai žmogus, kuriam dažnai yra svarbesnis kitas, negu jis pats… Tačiau socialiniams darbuotojams linkiu nepamiršti rūpintis savimi ir savo šeima, kad kasdienybė atrodytų gražesnė ir prasmingesnė, kad turėtumėte dar daugiau vidinių galių įgyvendinti savo svajones.