home Veidai Visų artimųjų džiaugsmas – mylima ir mylinti močiutė Ieva

Visų artimųjų džiaugsmas – mylima ir mylinti močiutė Ieva

„Aš savo darbus jau baigiau perduodu estafetę jaunesniems. Tegul dabar anūkės ir proanūkės tęsia“, juokiasi gyvenimo energija ir optimizmu trykštanti 80-metė prieniškė Ieva Razmienė. Darbščiosios ir išradingosios močiutės polinkį menui bei pomėgį rankdarbiams paveldėjo ne tik dukra Janina, anūkės Erika ir Inga, bet ir proanūkės: vienuolikmetės dvynukės Ieva ir Miglė bei dešimtmetė Liepa. Jauniausioji, trejų Eglutė kol kas tik džiaugiasi visų dėmesiu. DSC_7646 Tėvelio dukrelė   Marijonos ir Jono Kaminskų šeimoje Stakliškėse gimusi Ieva Kaminskaitė – Razmienė išaugo gausioje aštuonių vaikų šeimoje. Joje meilė darbui, rūpinimasis vienas kitu ir jaunesniųjų globa buvo savaime suprantami dalykai. Mama pagimdė devynis vaikus, tačiau, kol Ievos (ketvirtosios pagal eilę) dar nebuvo, vyriausioji sesutė, sulaukusi kelerių metukų, mirė, kai krito ant ledo ir susimušė galvytę. Tėvukas, kaip pamena Ieva, buvo garsus batsiuvy s – visa apylinkė jį žinojo. Pramokęs amato, siuvo žydams batus. Taip iš vieno žydo pasiėmęs paskolą ir namą pasistatė, dirbdamas paskolą pamažu išsimokėjo. „Aš atsimenu, kaip mūsų mokyklos direktorius, mėgęs nešioti tokias žalias į karišką uniformą panašias kelnes ir aulinius batus, specialiai užsisakė pas tėtę batus. Į vidų po padu būdavo dedama nuskusta liepos žievė. Tai jam einant per klasę girdėdavosi toks garsas: brakšt-brakšt... Per kūną pagaugais šiurpuliai eidavo“, – dar ir dabar su pasididžiavimu vaikystės prisiminimais dalinasi pašnekovė. Ypač atmintin jai įstrigęs mokyklos direktorius – geras, bet griežtas. „Ir aš kartą gavau nuo jo liniuote per delną“, – juokiasi. Ir nuo tėvo gyvenime vienąsyk smarkiai yra gavusi. „Tėvas mane labai mylėjo, tai jei kur kas – aš už jo nugaros slepiuosi. Mama labai nenorėjo šito (Ievos – aut. pats.) vardo, o tėvas nuėjo ir užrašė be mamos žinios. Tai kas „biskį“, mama tuoj: „Imk šitą savo vaiką“ (juokiasi). Kartą mama skalbė ir kažką paprašė padaryt. Tai ne – aš už tėvo užlindau. Jeigu jau aš tėvo vaikas, tai kaipgi, apgins... (kvatoja). Jau kai išsitraukė tada mane, paėmęs pantį, kuriuo ištraukia kurpalius, ir kaip sudavė per užpakalį!.. Buvo krosnis duonai. Aš ant tos krosnies lipu, o man per kojas kraujas bėga. Taip stipriai sudavė, kad paskui išėjęs į lauką pats verkė“, – prisimena Ieva.   Gyvenimas užgrūdino Iš vaikystės atplūsta prisiminimai apie nelengvą gausios šeimos gyvenimą, sunkią kasdienybę ir našlaitės dalią. „Mama anksti keldavosi, išvirdavo pusryčius. O pusryčiai būdavo stiprūs – sriuba ir mėsa. Tai mama kiekvienam į „bliūduką“, būdavo, įdeda po mėsos gabaliuką, po to įpila sriubos. O kai grįžtam iš mokyklos, tai duonos, tai lašinukų, svogūniukų, druskos, česnakų... Taip ir maitinomės“, – pasakoja 80-metė, sulaukusi garbingo amžiaus ir dar besidžiaugianti gyvais esančiais broliais ir seserimis, galimybe matyti išsaugotą tėviškę ir vaikystės prisiminimus. Šiandien iš aštuonių Kaminskų vaikų likę šeši. Sesuo Genutė gyvena Klaipėdoje, brolis Danielius ir sesuo Aldona – tėviškėje, dar vienas brolis, kuris rudeniop žada atvažiuoti į svečius, – Pavlodare, Alytuje – metukų ir keturių mėnesių be mamos likusi sesuo Danutė. „Man tada buvo šešiolika. Mama mirė vos 45-erių – pats moters žydėjimas, – atsidūsta Ieva. – 1949-ieji metai buvo, neseniai po karo. Iš tėviškės sunkiai sergančią mamą su arkliais vežė iki Jiezno, iš ten pakeleivinga mašina nusilpusį žmogų kratė iki Kauno klinikų. Vietų nebuvo, paguldė koridoriuje. Po operacijos dar pusantros paros išgyveno. Atsimenu tik tiek, kad per Kūčias mirė. Kalėdų rytą parėjome visi iš bažnyčios. Jau sėsti prie stalo – tėvas ir sako: „Vaikai, neišsigąskit, jūsų mama mirė. Tai kaip sukilom visi – rėkdami į lauką!..“, – pasakodama ašarų nesulaiko Ieva. Per laidotuves, atsimena ji, mažiausioji sesuo, bandydama prisiglausti prie mamos ir jausdama, kad mama šalta, pradėdavo verkti... „Dabar, kai pasiklausai, kad motina savo vaikus gali užsmaugt...“, – tokių dalykų, pasak Ievos, tada niekas negalėdavo net įsivaizduoti.   Savarankiškai – nuo šešiolikos   Tėvukui vienam likus su krūva vaikų, iš kurių jauniausiajai nebuvo nė pusantrų – kiti irgi ne ką didesni, Ievai reikėjo kažkur kabintis. Baigusi septynias klases su trimis draugėmis išvažiavo į Klaipėdą, į amatų mokyklą. Metus laiko mokėsi verpėja, dirbo fabrike. Paskui save atsivežė ir brolį, kuris taip pat įstojo į amatų mokyklą. Tačiau neilgai pasimokė – sulaukusį devyniolikos, brolį ištiko tragiška lemtis: jo kūną pasiglemžė Danės upė. Ievos manymu, brolis galėjo būti pastumtas. „Kai parsivežėm laidot, matėme įtartiną dėmę“. Brolis, pasak jos, buvo labai nagingas, kaip ir tėvas. Tėvas taisė motociklus, siuvimo mašinas, laikrodžius. Nebuvo ėjęs į mokyklą, bet skaitė, su žydais, su vokiečiais susišnekėdavo. „Teisingas, gerbiamas buvo“, – tikina pašnekovė, pridurdama: „O mama buvo niekur amato nesimokiusi, bet visai šeimai siūdavo drabužius“. Artimieji galėtų patvirtinti, kad iš tėvų Ieva paveldėjo visus gražiausius bruožus ir charakterio savybes: iš tėčio pasiėmė tiesumą, iš mamos – polinkį rankdarbiams, iš abiejų – atsakomybę, pareigą, jautrumą. „Žmogus turi padėti kitam, kuo tik gali“, – toks buvo Ievos devizas visą gyvenimą. Visada buvo drąsi, tiesi, nors niekada nebuvo nei partijos narė, nei komjaunuolė. Dirbdama Kauno A. Petrausko medvilnės verpimo fabrike pervyniotoja, visuomeninėje veikloje buvo nepakeičiama. Perduoti savo patyrimą jaunesniems, rūpintis jais ir globoti buvo įpratusi nuo vaikystės, todėl bene pirmoji fabrike ėmėsi globoti jaunimą, mokyti darbininkiško meistriškumo. Per keletą dešimtmečių buvo pripažinta kaip dirbanti pažangiais metodais, mokiusi ir ugdžiusi visuomenei naudingus žmones. Buvo globotojų tarybos pirmininkė, po to išrinkta Kauno Panemunės rajono darbo žmonių deputatų tarybos deputate, cecho profsąjungos komiteto narė, ne kartą apdovanota socialistinio darbo nugalėtojo ženkleliais, Lenino medaliu. Prieš įteikiant šį apdovanojimą, mena Ieva, visa giminė buvo apvažiuota. Pasak jos, jeigu būtų gauta nors kokios kompromituojančios informacijos, tokio apdovanojimo nebūtų suteikę.   Prienuose dirbo prekyboje   Gyventi į Prienus I. Razmienė atvyko1978 metais, kai pasistatė su vyru namą Dvariukyje. Ilgus metus dirbo vartotojų kooperatyve, vedėja maisto parduotuvėse – iki pensijos ir dar keletą metų būdama pensijoje. Dėl vyro ligos darbo teko visiškai atsisakyti. Šešerius metus jį slaugė, o prieš keturiolika – palaidojo. Nuo tada gyvena viena, bet gyvenimu nesiskundžia. „Gyvenimas buvo geras. Geras darbas. Jeigu aš nemokėčiau susiimti, sau nesugebėčiau pasakyti: „Nepasiduosiu!“ – tai būtų nekas“, – optimistiškai nusiteikusi Ieva, gebanti kartais pergudrauti užklupusias ligas ir savais metodais jas atitolinti. Dar neseniai augino auksinį ūsą, stumbražolę, ruošė ir dabar ruošia įvairius užpilus. Džiaugiasi, kad pagaliau kraujo spaudimas tapo normalus. Net daktariukė pagyrė: „Šaunuolė!“. Nors implantuotas širdies stimuliatorius, nors kojos, kaip sako, neklauso, ypač šiuo metu, ir paėmus į rankas lazdelę tenka pripažinti, jog nuo senatvės niekur nepabėgsi, optimizmo, meilės gyvenimui ir žmonėms 80-metei galima pavydėti. „Aš širdį atiduodu. Man visi geri, visus myliu, glaudžiu. Nejaučiu pavydo, nelaikau pykčio. Niekada nepasakau, kad tingiu. To žodžio nežinau“, – silpnybės, būdingos dažnam mirtingajam, I. Razmienei svetimos.   Diena suplanuota nuo ryto Kiekvieną rytą Ieva pradeda optimistiškomis mintimis, suplanuodama darbus, atsižvelgdama į tos dienos orus. Atėjus minutei pailsėti – prigula, o paskui – vėl pirmyn. Su adata, su siūlu, su mezginiu, rankdarbiu rankose, bet tik į priekį! „Visą gyvenimą siuvinėjau, mezgiau, nėriau, kepiau, gaminau“, –pasisukus kalbai apie šiandieną, savo pomėgius vardija gyvybinga 80-metė. Jos namuose senovine drobe kvepia siuvinėtos staltiesės, rankšluosčiai, audiniai, akis džiugina preciziškai išlygintos nertos servetėlės, nosinaitės. Kalbant apie valgio gaminimą, kas nors gali atkirsti, kad virimas, kepimas yra kiekvienos moters prievolė. Tačiau gaminti šeimai valgį galima keliais būdais: „kad taip reikia“ arba su meile, improvizacijomis ir fantazija. Apie tokį kepimą ir virimą ir kalbėjo Ieva. Teko ir straipsnio autorei ne kartą ragauti I. Razmienės iškeptų gardžių pyragų. Jais namai prakvimpa prieš kiekvienas šventes, prie bendro stalo suburiančias šeimas. Jeigu kažkokia proga, tai ant pyrago būtinai atsispindi – čia Ievos fantazijai ribų nėra. Jeigu ne ant torto ar pyrago, tai kitoje vietoje rasis akcentas, kuris atkreips visų dėmesį. Pavyzdžiui, kai anūkei Erikai sukako 33 metai, močiutė išlankstė šiuos skaičius ir įrengė anūkei „sostą“. Pamačiusi ir proanūkė tokio užsinorėjo. Sulaukusi savo gimtadienio, ji taip pat didžiuodamasi sėdėjo močiutės įrengtame karališkame „soste“. O prieš savaitę laiko, laukdama proanūkės Liepos, kurios dešimtąjį gimtadienį visi artimieji susirinko švęsti pas mylimą mamą, močiutę ir promočiutę Prienuose, Ieva su kaimynų sūnumi Tomu ir valgių priruošė, ir jubiliejinį tortą pagamino, ir sūpynes išpuošė bei įvairių siurprizų priruošė.   Džiaugiasi dar vienu anūku „Tomas – dar vienas anūkas“, – sako Ieva. Dvidešimties sulaukęs ir kulinarijos Alytuje besimokantis jaunuolis prie senosios kaimynės glaudžiasi nuo mažiuko – gal nuo devynerių, kai mirė jo močiutė. Su Tomo močiute Ieva buvo geros draugės. Kai Tomo tėtis dar buvo nevedęs, nagingąjį kaimyną kviesdavosi padėti prie darbų. Kai susituokė ir susilaukė Tomo, mažas berniukas atbėgdavo pirmiausia su tėčiu, o vėliau vienas. Tėvai nedraudė – gal ir dėl to, kad patys buvo dieną užimti darbuose, o Ieva atstojo močiutę. Tomas, tik akis prasikrapštęs, jau skubėdavo pas močiutę. Jo tėtis iš pradžių sakydavęs: „Tomai, ko tu ten leki? Močiutė dar miegos“. Abu, būdavo, tai darže kapstosi, tai maistą gamina. I. Razmienės kaimynei tragiškomis aplinkybėmis žuvus, Tomas du mėnesius nepaliko močiutės vienos, saugojo: naktimis miegojo jos namuose, o dienomis parbėgdavo namo. Ilgainiui priprato kartu visus darbus dirbti, iš Ievos išmoko gaminti įvairius valgius, todėl ir prie šios specialybės palinko. Stebėdamas, kaip močiutė šventėms zuikučius, lėles, katinus, drabužėlius pirmiausia anūkėms Erikai ir Ingai, o vėliau proanūkėms dvynukėms Miglei ir Ievai bei Eglei ir Liepai megzdavo, ir pats megzti išmoko. Mamai puikų šalį savo rankomis dovanų numezgė. Kiek žaislų jau yra nunėrusi, numezgusi, nulipdžiusi darbščioji Ieva – sunku suskaičiuoti. Jokių atliekų neišmesdavo, sakydama: „Nuostabu, kad iš to, ką reikia išmesti, gali sukurti naują gyvenimą“. Iš skudurėlių, popieriaus, molio, siūlų, pakulų ji prigamindavo įvairių personažų, sutupdydavo juos visuose kiemo pakampiuose. Žiemą kieme atsirasdavo raganos ant šluotos, velniai, pavasarį – gandralizdžiai su gandrais, vasarą – vandens lelijos, drambliukai, ežiukai, šuniukai, kačiukai... „Jie – mano draugai“, – atsakydavo Ieva besistebinčioms kaimynėms ar klausiantiems, kam moteriai to reikia. Ne iš paikumo kurdavo istorijas ir pasakas savo namuose, o kad nustygti vietoje ir nieko neveikti negalėdavo. Ypač pastaruosius keturiolika metų po vyro mirties. Ilgainiui visi priprato, kad atvažiavę pas močiutę būtinai sulauks siurprizo ir staigmenos: ar naujos megztos suknytės, kepuraitės, ar pasiūtų žaislų. Senų langų tarpuose buvo prikišta pakulų, todėl kartą kilo mintis iš jų padaryti rankdarbių: meškinas apsikabinęs medų, ant kaklo česnakiniai karoliai ir užrašas: „Gripui – ne!“. Anūkės atvažiavusios džiaugiasi. Net ir nudėvėtus rūbus gali taip pataisyti, kad vaikas ne tik vėl juos dėvės, bet ir džiaugsis. Antai kartą suplyšo vaikiškos kelnės – močiutė numezgė lopą ir jį išsiuvinėjo. Buvo ir originalu, ir gražu.  

Menišką gyslelę iš I. Razmienės paveldėjo visos giminės moterys

Ir visada į Prienus atvažiuoja su savo rankų darbo dovanomis. Vyresnioji anūkė Erika – mezga, neria, kepa duoną ir tortus. Pasak jos vyro Vildaugo, visa į močiutę – iš virtuvės neišeina. Jaunesnioji Indrė – baigusi keramiką, gamina nuostabius juvelyrinius dirbinius iš gintaro ir perlų. Vienuolikmetės proanūkės dvynukės Ieva su Migle labai gražiai siuvinėja ir daro šventinius atvirukus, jų Ievos namuose susikaupusi graži krūvelė. Ant vieno štai toks mielas užrašas: „Ji sena, sulinkus kaip lūšnelė, bet gera, labai gera senelė“. Ieva juokiasi, skaitydama proanūkių žodžius, ir visai nepyksta už palyginimą. „Na, ar aš ne sena? Ar ne sulinkus? Juk jau su lazdele vaikštau“, – sako ji. Iš tiesų lazdelės prireikė neseniai, kai stipriau pradėjo skaudėti kelių ir klubų sąnarius. Lengvai pasiramsčiuodama lazdele, Ieva pakviečia prisėsti kieme, pavėsyje, po išlakia sena obelimi. Ant stalo netrukus atsiranda gaivus vaisių gėrimas ir kvapni kava, Tomo paruoštas karštas mėsos patiekalas su apelsinais ir nepaprasto skonio tortas su užrašu „10“. Tomas šį kartą suruošė ir išpuošė Liepai visą gimtadienio stalą, o artimieji negalėjo atsidžiaugti vaikino talentu. Nustebino ir pati jubiliatė, pasirodžiusi sodriai geltona originalia suknute, pačios surišta iš plastikinių maišelių. „Tomas – mūsų šeimos narys. Visas šventes kartu švenčiame. Ir su juo, ir su jo tėvais“, – pasakoja I. Razmienė. O anūkė Erika priduria: „Mūsų močiutė turi magiškų galių – visus traukia. Su ja be galo įdomu“. Šiandien I. Razmienė sako atlikusi savo svarbius gyvenimo darbus – užaugino dukrą, ją ir anūkes išmokė gudrybių ir palydėjo į savarankišką gyvenimą. „Nesijaučiu nei viena, nei užmiršta. Net Seimo narys Andrius Palionis prisiminė ir su jubiliejum pasveikino. Matyt, jis jautrumą žmonėms iš savo tėvelio, amžiną atilsį Juozo Palionio paveldėjo. Tėvelio žodžiai ir ant sveikinimo buvo užrašyti“, – šypsodamasi patvirtina praėjusiais metais gruodį garbingą 80-ies metų jubiliejų pačių artimiausiųjų rate atšventusi laiminga močiutė.

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai. Toliau naršydami svetainėje sutinkate, kad slapukai atsirastų Jūsų įrenginyje. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti ištrindami įrašytus slapukus. Daugiau informacijos.

Slapukas yra nedidelė teksto rinkmena, kuri, apsilankius svetainėje, išsaugoma Jūsų kompiuteryje arba greitojo ryšio įrenginyje. Dėl jo interneto svetainė tam tikrą laiką gali „atsiminti“ Jūsų veiksmus ir parinktis (pvz., registracijos vardą, kalbą, šrifto dydį ir kitas rodymo parinktis), dėl to Jums nereikia kaskart jų iš naujo įvedinėti, lankantis svetainėje ar naršant įvairiuose jos puslapiuose.

Close