Pro Memoria Anelė Mozūrienė
Su Aneliuke Mozūriene susipažinau, kai 1950 m. atvažiavau dirbti į Klebiškio septynmetę mokyklą. Mokytojų kolektyvas buvo nedidelis, visi jauni, energingi. Aneliukę prisimenu kaip nuoširdžią, draugišką kolegę. Dirbti kartu teko tik porą metų. Išsiskyrė mūsų keliai, atrodė, visiems laikams.
Tačiau kai tapau jų klasės marti, susitikdavome kas penkeri metai, o vėliau – kasmet. Prieš kiekvieną susitikimą Aneliukė, kaip viena iš pagrindinių organizatorių, turėdavo daug rūpesčių.
Aš, prieš kelerius metus palaidojusi savo vyrą Prienuose, persikėliau čia gyventi. Ir vėl sutikau Aneliukę – po kelių dešimčių metų. Dažnai aplankydavome viena kitą, kalbėdavomės apie gyvenimą, klasės draugus, jos rūpestį jautė kiekvienas. Jau būdama ligonė, vis dar minėdavo draugus, klasės susitikimus ir laukė jų, kiekvienam rūpestingai ruošdamasi.
Į klasės susitikimą, kuris įvyko šiemet, birželio 7 d., po 67-erių metų, jau negalėjo atvykti. Taip ir išėjo, palikusi mums labai gražių prisiminimų apie save – kaip geraširdį, rūpestingą, pavyzdingą Žmogų. Palydėti į paskutinę kelionę atvažiavo klasės draugai, kas tik galėjo.
N. Žukauskienė
