Suradęs pašaukimą tarnauti veterinarijos mokslui ir švietimui
Šiemet sukanka 150 metų Elijošiui Nonevičiui, veterinarijos magistrui, bakteriologui, veterinarijos mokslo Lietuvoje pradininkui, pirmajam Veterinarijos departamento direktoriui, aktyviam visuomenės ir kultūros veikėjui.
Elijošius Nonys-Nonevičius gimė 1863 m. liepos 18 d. lietuvių bežemių bajorų šeimoje Žagarių kaime, Alytaus rajone. Šeimoje augo trys sūnūs. Elijošius buvo jauniausias šeimoje. Vyriausias brolis tapo karininku, vidurinysis – auksakaliu, o Elijošius – veterinarijos gydytoju.
Pačius gražiausius jaunystės metus Elijas praleido Nemajūnuose, kur jį ir brolius dėl nežinomų priežasčių užaugino tuometis kunigas, Nemajūnų bažnyčios statytojas Anzelmas Nonevičius. Pastebėjęs jo neeilinius gabumus dėdė išsiuntė mokytis Eliją į Vilniaus gimnaziją. Nuo vaikystės mylėjo gyvulius, todėl baigęs Vilniaus gimnaziją, 1884 m. įstojo mokytis į Dorpato (Tartu) Veterinarijos institutą. Studijuodamas susidomėjo bakteriologija: trečiame kurse parašė mokslinį darbą, kuris įvertintas aukso medaliu. 1889 m. tame pačiame institute gavo veterinarijos magistro laipsnį. Studijuodamas E. Nonevičius įsitraukė į revoliucinę anticarinę veiklą, priklausė slaptai socialistų kuopelei. Už tokią veiklą jis buvo suimtas ir kalinamas Peterburgo Petropavlovsko tvirtovėje. Atlikęs bausmę, išsiųstas į Kaukazą kovoti su gyvulių maru. Sugrįžęs į Vilnių E. Nonevičius buvo kalinamas Lukiškių kalėjime, bet dėl veterinarų trūkumo jam leista dirbti – tikrinti parduodamą mėsą.
Domėjosi ichtiologija ir surinko didelę žvejybos įrankių ir priemonių kolekciją, kuri 1902 m. žemės ūkio parodoje buvo apdovanota aukso medaliu. Buvo išsilavinęs, mokėjo rusų, lenkų, prancūzų, vokiečių, italų, latvių kalbas. Nebijodamas represijų, aktyviai dalyvavo kultūrinėje visuomeninėje veikloje, propagavo lietuvių kalbos vartojimą.
E. Nonevičius dalyvavo 12 Apaštalų draugijos veikloje ir kurį laiką jai vadovavo. Tai buvo lietuvių inteligentų draugija, veikusi 1895-1904 metais Vilniuje. Jos nariai rūpinosi lietuvių kalbos puoselėjimu, padėjo knygnešiams, organizavo lietuviškas pamaldas, viešai kalbėjo apie lietuvių tautinį pabudimą, siekė žadinti lietuvių tautinę sąmonę, savo lėšomis leido pirmąjį lietuvišką dienraštį. Draugijos veikloje dalyvavo V. Kudirka, J. Tumas-Vaižgantas, J. Ambraziejus, D. Malinauskas, P. Matulionis, J. Vileišis. Pradžioje į draugiją buvo priimami tik vyrai, vėliau buvo priimamos ir moterys. Draugijos veikla buvo persekiojama. Tačiau 1898 m. Varšuvoje minint Adomo Mickevičiaus gimimo 100 metines, prie atidengto jo paminklo draugijos nariai pasirodė viešai ir padėjo vainiką su lietuvišku užrašu, o Elijas Nonevičius pasakė kalbą apie lietuvių tautinį pabudimą. Tai buvo pirmoji vieša „Dvylikos apaštalų“ akcija. Nuo 1908 iki 1914 m. jis gyveno Maskvoje, kur buvo pakviestas į dr. M. Bliumentalio chemijos ir bakteriologijos institutą dirbti konsultantu bei lektoriumi, skaitė bakteriologijos bei veterinarinės sanitarijos paskaitas.
Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, mobilizuotas į carinės Rusijos armiją. 1918 m. grįžusiam į nepriklausomą Lietuvą, jam buvo pasiūlyta organizuoti veterinarijos skyrių (departamentą) prie Žemės ūkio ministerijos ir jam vadovauti, nes tuo metu E. Nonevičius jau turėjo nemažą mokslinio, praktinio ir organizacinio darbo patirtį, nestokojo entuziazmo. Darbo sąlygos buvo itin sunkios, trūko specialistų, grėsmingai plito užkrečiamosios ligos.
1918 m. E. Nonevičius surengė Vilniuje pirmąjį Veterinarijos gydytojų suvažiavimą, kuriame nutarta kurti bakteriologijos laboratoriją, veterinarijos gydytojų sąjungą. Jis pirmasis užsiminė ir apie veterinarijos mokyklos steigimą Lietuvoje. 1921 m. buvo išsiųstas į Paryžių susipažinti su veterinarinės pagalbos ypatumais, o 1922 m. organizavo Karo bakteriologijos kabinetą, kuriame tobulino savo išrastus serumus, savo iniciatyva vykdė bandymus, gydė arklius, sergančius slaptomis įnosėmis, vertėsi ir privačia praktika.
Buvo darbštus, puikus specialistas, vienas labiausiai patyrusių to laikmečio veterinarijos gydytojų. Savo patirtį skelbė spaudoje: išspausdino apie 40 mokslinių straipsnių rusų, lenkų, prancūzų kalbomis apie gyvulių ligas ir gydymą.
1922 m. tapus Lietuvos universiteto Medicinos fakulteto Veterinarijos skyriaus ekstraordinariniu profesoriumi ir Patologinės anatomijos ir mėsos pažinimo katedros vedėju, išsipildė jo svajonė dirbti ir mokslinį ir pedagoginį darbą. Jo siūlymu buvo įvesti nauji mokomieji dalykai veterinarijos studentams, jis rūpinosi laboratorijų ir kabinetų įrengimu. Skaitė patologinės anatomijos, histologijos, parazitologijos, bendrosios terapijos, mėsos pažinimo ir skrodimo, teisminės veterinarinės medicinos, ichtiologijos paskaitas. Skatindamas studentų mokslinę tiriamąją veiklą, įsteigė prof. E. Nonevičiaus vardo 1200 Lt premiją ir kiekvieną mėnesį aukojo po 100 Lt šiam fondui.
Buvo atviras, nuoširdus, nekentė veidmainystės. Už tiesmukai pasakytus žodžius užsitraukdavo kolegų nemalonę. 1929 m. uždarius Veterinarijos skyrių, išėjo į pensiją. Savo santaupas – 4320 Lt – paskyrė savo premijų fondui neturtingiems studentams šelpti. Apsigyveno Nemajūnuose, augino karpius, atliko žuvivaisos tyrinėjimus, vertėsi privačia praktika. Neturtingųjų gyvulius gydė dykai, todėl buvo laikomas keistuoliu, bet žemiečių mylimas ir gerbiamas.
1931 m. liepos 4 d. E. Nonevičius mirė, palaidotas Nemajūnuose. Profesorius veterinarijos mokslui paskyrė visą gyvenimą, dirbo tai, ką mėgo ir sugebėjo. Buvo vienas pirmųjų bakteriologų, kuris pats kūrė serumus ir jais gydė arklius. Biurokratinės kliūtys neleido jo sukurtų vaistų tinkamai patikrinti ir pripažinti. Jis sukaupė daug vertingos mokslinės, tyrinėjimų, bandymų medžiagos, nes nuolatos rašė, bet daug medžiagos neišspausdino, o visų jo rankraščių išsaugoti nepavyko.
Jo atminimo įamžinimu ir nykstančiu kapu ilgai niekas nesirūpino, kol jo asmenybe susidomėjo žymus kraštotyrininkas P. Juozapavičius. Veterinarijos akademijos profesorių ir Prienų rajono vykdomojo komiteto pastangomis buvo surastas kapas ir pastatytas paminklinis akmuo. Šiuo metu kapo priežiūra rūpinasi Nemuno kilpų regioninio parko direkcija.
Parengė Nemuno kilpų regioninio parko vyr. specialistė R. Milušauskienė ir LSMU Veterinarijos akademijos muziejaus vedėja L. Baršauskienė
