Paminėtas 127-asis Vinco Mykolaičio-Putino gimtadienis

Sausio 6-ąją Vinco Mykolaičio-Putino gimtojoje sodyboje – muziejuje Pilotiškėse buvo paminėtas iškiliojo kraštiečio poeto, rašytojo, literatūrologo Vinco Mykolaičio-Putino 127-asis gimtadienis.

Trys karaliai į Mykolaičių namus palydėjo iškilų kūrėją

Trijų karalių šventė mums kasmet primena, kad 1893 m. sausio 6 d. Dievas šiuos namus pažymėjo savo ypatingu ženklu, pasiųsdamas kūdikėlį Vincuką, vėliau tapusį iškiliuoju kūrėju Vincu Mykolaičiu-Putinu (1893 – 1967). Ir pats poetas pripažįsta: „Legenda sako,/ Jogei trys karaliai praėjo netoliese/ Nuo mano vargano lopšelio, Galbūt, kad jųjų dovanų/ Tą žvarbų sausio rytą /Ir man keli krislai nukrito.“ (V. Mykolaitis-Putinas. Sausis).

Poeto gimtadienio minėjime dalyvavo gausus būrys kūrėjo gerbėjų, arba, kaip įvardijo Prienų krašto muziejaus direktorė Lolita Batutienė, Vinco Mykolaičio-Putino mylėtojų bendruomenė, iš Prienų, Naujosios Ūtos, Igliaukos, Marijampolės.

Pirmieji būsimo poeto žingsniai

Marijampolės V. Mykolaičio-Putino muziejaus muziejininkė Valė Klesevičienė trumpai priminė kūrėjo gyvenimo pradžią. Jos teigimu, V. Mykolaitis-Putinas, kaip tie Trys karaliai, Lietuvai atnešė aukso – neprilygstamos vertės savo kūrinius, smilkalų – ypatingą būties potyrį tarp dviejų aušrų, ir miros – ištikimybę žmogui ir sau.

Ji trumpai priminė V. Mykolaičio-Putino gimimo ir pirmųjų žingsnių istoriją, užfiksuotą jo paties ir artimų žmonių prisiminimuose. Vincukas gimė Trijų karalių dienos rytą, saulei tekant. Jo motina nuolat prisimindavusi ir vaikams pasakodavusi, kad vyriausiojo sūnaus gimimo diena buvo labai graži, giedra, saulėta ir ji tikėjusi, kad laimingas, gražus, saulėtas bus ir Vincuko gyvenimas. Sesuo Magdelena, remdamasi mamos pasakojimais, prisiminimuose rašė, kad broliukas gimė labai gražus – juodais plaukučiais, mėlynomis akutėmis, bet labai silpno sudėjimo, todėl mama jį labai dažnai maitino ir saugojo nuo peršalimo. Dėl to labai greitai jis buvo pakrikštytas Gudelių bažnyčioje Vincento vardu. Pats rašytojas prisiminimuose yra rašęs, kad jį, gimusį per Tris karalius, norėjo krikštyti Karolio (Karaliaus) vardu, ir nežino, kodėl pavadino Vincu. Gal dėl to, kad šis vardas šiuose kraštuose buvo labai populiarus, o gal dėl to, kad tėvo netikras brolis Vincas buvo labai protingas ir geraširdis žmogus.

Ir vaikščioti Vincukas pradėjo tais laikais labai mažo amželio – dešimties mėnesių. Apie tai poetas rašo eilėraštyje „Pirmieji žingsniai“.

Tikroji gimimo data – 1893 m. sausio 6 d.

Muziejininkė V. Klesevičienė papasakojo ir ko ne detektyvines istorijas apie įvairiuose šaltiniuose kartais dar aptinkamas skirtingas V. Mykolaičio-Putino gimimo dienas. Viena – 1893 m. sausio 13-oji – užrašyta metrikuose (matyt, krikšto metu), kita – 1894 m. – buvo pažymėta naujuose metrikuose, kuriuos klebonas Sakalauskas, prikalbinęs tėvą leisti Vincą į mokslus gimnazijoje, išdavė, kai paaiškėjo, kad jis per senas mokytis gimnazijoje, į kurią priimdavo ne vyresnius nei dvylikos metų. Prie tikrosios gimimo datos – 1893 m. – teko grįžti, kai seminarijoje iškilo šventimų į kunigus klausimas ir paaiškėjo, kad jis per jaunas ir dėl to dar negali būti įšventintas. Įvairiuose leidiniuose buvo nurodomi ir labai skirtingi gimimo mėnesiai. Tačiau dabar turbūt jau visi tvirtai žino, kad V. Mykolaitis-Putinas gimė 1893 m. sausio 6 d.

Kelias iki ryškiausios Lietuvos poezijos zenito žvaigždės

Buvusi ilgametė Igliaukos A. Matučio gimnazijos lituanistė Petrutė Strolienė, save įvardijusi kaip aktyvią šio muziejaus ir Aušrakalnio lankytoją, ne tik vedė renginį, skaitė poeto eilėraščius, bet ir priminė mažiau žinomų V. Mykolaičio-Putino biografijos faktų. Ji papasakojo, kad jau Marijampolės gimnazijoje būsimasis poetas turėjo daug pomėgių – buvo prisirašęs pilną sąsiuvinį dainų Maironio žodžiais, pats dainavo chore, gražiai piešė (jo nupieštas Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas yra saugomas tėviškės seklyčioje), labai daug pjaustė pjūkleliu.

Po mokslų Marijampolės gimnazijoje Vincas pasuko tradiciniu gabių lietuvių jaunuolių keliu – įstojo į Seinų kunigų seminariją. Po jos – mokslai Peterburgo dvasinėje akademijoje, studijos Šveicarijoje, Vokietijoje. Į Lietuvą Vincas Mykolaitis grįžo 1923 m. – trisdešimtmetis profesorius, puikus dėstytojas, visas studentes žavėjęs intelektualumu. Po ketverių metų, išleidus eilėraščių rinkinį „Tarp dviejų aušrų“, sužibo jo, poeto, žvaigždė, kuri iškilo į Lietuvos poezijos zenitą ir iš jo niekada nenusileido.

Mokytoja taip pat pasidalijo savo patirtimis, susijusiomis su Aušrakalniu, kuris iki romano „Altorių šešėly“ buvo vadintas Krušakalniu (akmenuotu kalnu). Ji pasakojo, kad kraštovaizdis pasižvalgius nuo Aušrakalnio per keturiasdešimt metų beveik nepasikeitė. Pažvelgus į vieną pusę matosi V. Mykolaičio-Putino gimtoji sodyba, į kitą – reti berželiai, augantys šalia durpyno, trečiosios tolumoje mėlynuoja šilas. Tik, miškui paaugus, jau nebematyti Igliaukos ir Šilavoto bažnyčių bokštų.

P. Strolienė taip pat priminė, kad 2021 m. V. Mykolaičio-Putino sodyba-muziejus minės veiklos 50-ies metų jubiliejų.

V.Mykolaičio-Putino eilėraščiai ir Aušrakalnio čiobrelių arbata

Seklyčioje, kurios grindys dar mena kūrėjo žingsnius, sienos – jo prisilietimus, skambėjo Vinco Mykolaičio-Putino ir kitų poetų eilės, atsiminimų ištraukos. Eiles skaitė Julius Mykolaitis, Luknė Milušauskaitė, Jonas Grabliauskas, Jurgis Montvila, Julija Mykolaitienė, Anelė Lukjančiuk, Petrutė Strolienė, dainas pagal V. Mykolaičio-Putino eiles dainavo Prienų krašto muziejaus ansamblis „Marginys“.

Renginys baigėsi vaišėmis, kurias ypatingomis pavertė ant Aušrakalnio surinktų čiobrelių arbata ir sodybos šeimininkės bei muziejininkės Julijos Mykolaitienės sūris, greičiausiai, toks pat skanus, kokiu svečius vaišindavo ir Vinco mama Magdalena Mykolaitienė.

V. Mykolaičio-Putino 127-ojo gimtadienio proga Marijampolės V. Mykolaičio-Putino muziejuje (Kauno g. 7, Marijampolė) sausio 10 d. atidaryta Petro Lincevičiaus paroda-projektas „Žemė“.