1863-ieji Verknės ir Nemuno krašte: kovos viltys ir netektys (X)

In memoriam 1863

 

Saulei leidžiantis, mėnuliui sušvitus, į žygius išeidavo krašto sukilėliai, o vėliau ir partizanai. Šį šeštadienį, gegužės 18 d. 18.00 val., minėdami Tarptautinę muziejų šventę, Birštono muziejaus naktyje sugrįšime į garbingą 150 metų praeitį. 1862 m. liepos 21 d. sukilėlių pasitarimo Birštone dalyvių ir krašto bajorų dalyvių herbai Vytauto gatve jus nuves į Birštono muziejų, kuris virs 1862 m. Birštono kurorto sale, kurhauzo priešistore. Čia jūsų lauks 1862 m. pasitarimo Birštone organizatoriaus, labai kilmingo bajoro dailininko Antano Zaleskio palikuonis grafas Artūras Rukas Daujotis. Ir jo apranga, ir pasakojimas primins garbingas bajorų tradicijas Lietuvoje ir visoje jungtinėje Respublikoje. Iš muziejaus darbuotojų sužinosite apie garbingus žmones, aplankiusius Birštoną 1862 m., apie jų veiksmus krašte, apie narsą ir žmogiškas tragedijas. Tai ir pačių muziejaus darbuotojų pastangomis paruoštos parodos „1863 m. sukilimo atgarsiai Birštono krašte“ pristatymas. Saulei nusileidus, stebėsime filmo „Tadas Blinda. Pradžia“ vaizdus, skambės muzikantų gyvai atliekama liaudies muzika. O gal širdyse išgirsime ir tylius sukilėlių šnabždesius, jų dalgių žvangesį ar mirštančiųjų vaitojimą Žvėrinčiuje, Panemunėje, Pelėšiškėse, Jundeliškėse. Daug lietuvių ir lenkų bajorų išėjo į paskutinį bendrą mūšį prieš Rusijos caro maskolius. Kova buvo tragiška, represijos žudė tautų kūnus ir dvasią, bet kartu ir paskatino Lietuvą eiti savu keliu. Kiekvienos tautos kova už laisvę yra kilni, garbinga, pamokanti, neužmirštama ir gerbtina. Pagerbkime ją.

 

Krašto valstiečių ir dvarininkų santykiai 1863 m. sukilime

 

Gegužės 10 d. muziejaus darbuotojai kartu su Nemajūnų dienos centro direktore Irena Joana Šliaužiene, socialine darbuotoja Vida Žukauskiene ekspedicijos maršrutu pasukome į Pelėšiškes. Nesitikėjome, kad pavyks sužinoti ir surasti Pelėšiškėse buvusią sužeistų 1863 m. sukilėlių stovyklą. Pateikiami duomenys apie šią stovyklą yra labai prieštaringi. Pranas Juozapavičius teigė, kad ši stovykla tikrai buvo Pelėšiškėse. Kituose dokumentuose teigiama, kad ši stovykla buvo 3-3,5 km už Nemajūnų. Reikėtų įsiklausyti ir į teiginį, kad sukilėlių stovykla buvusi prie Pelėšiškių kitoje pusėje Nemuno, Punios girioje, kur Bartoševičiai valtimis nuplaukdavo, ten sukilėliais rūpinosi. (LVIA, f. 1248, ap. 2, b. 173, p. 92 ap). Nors tai buvo kažkur šalia Pelėšiškių, bet dar reikalingi papildomi tyrinėjimai. Neradome Pelėšiškėse jokių, kad ir netikslių nuogirdų apie minėtą stovyklą, apie sukilimą. Tiesiog nulenkėme galvas prieš bajorų palikuonis, kurie savo giminės praeitį saugo labai skrupulingai. Džiaugėmės suradę jau senyvą, bet tvirtą valstietį Antaną Mankauską, pateikusį mums pluoštą įdomių nuotraukų. Šio žmogaus rankomis visa sodyba prižiūrėta. Jis myli savo žemę, tą meilę ir patirtį perduoda savo vaikams. Išklausęs šio žmogaus išmintį jauti viltį, kad ateityje kaimas įveiks pasimetimą, neviltį, girtuoklystę.

Gera buvo susitikti amžių nuo 40-50 ha smulkiųjų bajorų iki valstiečių nuėjusių, jau Anapilin išėjusių Jaciunskų antrąsias puses. Pas senoles Juzę ir Vandą Jaciunskienę radome taip mums reikalingos medžiagos apie tarpukarį ir mūsų krašto partizanų kovas pokaryje, sužinojome, kad kolūkio vairuotojai sovietmečiu sunkvežimiais kartu su žvyru išvežė ir Pelėšiškių 130 metų senumo kaimo kapinėse palaidotų protėvių griaučius. Valstietis ir 1863 m. sukilimas – savotiškas istorinis rebusas. Kaip jis atsispindi mūsų krašto istorijoje? Valstiečiai dar tik 2 metai buvo tapę laisvi, už gautą žemę išsimokantys, bet ir toliau buvo didelėje buvusių viešpačių įtakoje. Dauguma užjautė sukilimo aukas, sužeistuosius, bet į sukilimą nesiveržė, nes jį suprato kaip buvusių savo ponų reikalą. Neretai valstiečio požiūris į sukilimą priklausė nuo jo asmeninio santykio  su buvusiu dvarininku. Štai Trakų apskrities tardymo komisija Ustronės (Jundeliškių) dvaro savininką Apolinarą Moravskį kaltino, kad jis prie Nemajūnų nurodė „miatežnikams“ patogias persikėlimo per Nemuną vietas (ten pat, p. 76), kad jis kartu su jaunaisiais Bartoševičiais ir Charievičiumi nukreipinėjo žmones į „šaikas“ (Ten pat, p. 45). Jundeliškių kaimo gyventojas Juozas Stelmokas skundė tardymo komisijai Moravskį, kad šis apie 1861 m. reformą jam taip kalbėjo: „Imperatorius negali dalinti žemės, nes jis jos neturi, už ją negali sumokėti, kad valstiečiams nuo to bus tik blogiau“ (Ten pat, p. 114). Tais laikais pasakyti ką nors prieš imperatorių reiškė tą patį kaip vėlesniais, stalinizmo metais – prieš „tautų vadą“. Caro valdininkams nepavyko surasti tiesioginių Moravskio kaltės įrodymų. Į tardymo komisiją pradėjo plaukti Moravskio užtarėjų prašymai. Moravskis galėjo būti paleistas iš Vilniaus kalėjimo ir laikomas griežtai policijos prižiūrimas, jeigu už jį laiduotų jo buvę valstiečiai ir užmokėtų už jį 200 rublių užstatą (Ten pat, p. 61). Gal Moravskis nebuvo savo valstiečiams blogas, o gal juos kažkuo patraukė į savo pusę, bet jau 1863 m. lapkričio 30 d. buvo surašytas laidavimo raštas: „Mes, žemiau pasirašiusieji Punios kaimo bendruomenės Vėžionių kaimo valstiečiai (16 pavardžių), Bučiūnų kaimo valstiečiai (7 pavardės), Gelažūnų kaimo valstiečiai (13 pavardžių). Sokonių akalyčios valstiečiai (4 smulkiųjų bajorų pavardės),  laiduojame Trakų apskrities III policijos skyriui už Apolinarą Moravskį tuo, kad jeigu jis bus paleistas iš kalėjimo, tai tikrai neužsiims jokia politine veikla. Jeigu jis, paleidus iš kalėjimo, ir toliau dalyvaus maište, tai žemiau pasirašiusieji įsipareigoja sumokėti už jį 200 rublių sidabru“ (Ten pat, p. 61, ap, p. 62). Po šio rašto yra mūsų proprosenelių parašai. Po šio laidavimo A. Moravskis buvo išleistas į laisvę.

Adomas Bartoševičius buvo autoritetas krašte, neatsirado nei bajorų (išskyrus Siponių dvaro savininką Henriką Belinskį), nei valstiečių, kad liudytų prieš jį. Suėmus Bartoševičių ir pervežant į Vilniaus kalėjimą net cariniai tardytojai šiuo sprendimu abejojo: „Adomas Bartoševičius jau beveik 80 metų, ligonis, pastoviai gyvena savo dvare, jis niekuo nėra kaltinamas. Jo sūnūs kažkur šiuo metu dingę ir tikrai dalyvavę sukilime, bet ar verta į Vilnių siųsti 80-metį senuką Adomą Bartoševičių“ (Ten pat, p. 20). Bet carizmas buvo negailestingas. Birštono kurorto įkūrėjas, Panemunio dvaro savininkas, buvo dažnai tardomas, nežiūrint jo sveikatos, buvo laikomas kalėjime iki 1864 m. sausio 24 d. Įsikišus Vilniaus gydytojams, kurie už jų profesijos narį laidavo, A. Bartoševičius buvo paleistas (LVIA, f. 378, BS, 1864, b. 183, l. 24).

Dar sunkesnius išbandymus patyrė Šilėnų kaimo smulkioji bajorė, turėjusi 60 ha žemės, 70-metė našlė Bogumila Jaciunska. Ji buvo kaltinama, kad nukreipė į sukilimą savo sūnus Kasparą ir Aleksandrą, kad jos įtakoje į sukilimą išėjo bajorai Ipolitas, Klementijus ir Aleksandras Daunoravičiai. Caro valdžia manipuliavo teiginiais, esą kovojanti su valstiečių engėjais dvarininkais (panašiai kaip sovietai teigė pokaryje –V. K.), todėl prieš pasiturinčią bajorę parodymus tardymo komisijoje davė mažažemiai valstiečiai. (Ten pat, l.1 ap). Visgi pripažinkime, kad priešiškumo kaimynui, pavydo dėl turto, skundiko sindromą mes, didžiavyriai lietuviai, turime nuo baudžiavos laikų. Jo neatsikratome ir dabar.

 

(Bus daugiau)

 

Vytautas Kuzmickas,

istorikas Birštono muziejaus vyr. fondų saugotojas

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai. Toliau naršydami svetainėje sutinkate, kad slapukai atsirastų Jūsų įrenginyje. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti ištrindami įrašytus slapukus. Daugiau informacijos.

Slapukas yra nedidelė teksto rinkmena, kuri, apsilankius svetainėje, išsaugoma Jūsų kompiuteryje arba greitojo ryšio įrenginyje. Dėl jo interneto svetainė tam tikrą laiką gali „atsiminti“ Jūsų veiksmus ir parinktis (pvz., registracijos vardą, kalbą, šrifto dydį ir kitas rodymo parinktis), dėl to Jums nereikia kaskart jų iš naujo įvedinėti, lankantis svetainėje ar naršant įvairiuose jos puslapiuose.

Close