1863-ieji Verknės ir Nemuno krašte: kovos viltys ir netektys (IX)

Kunigo Pranciškaus Kazlausko žūtis

Žymus katalikybės istorijos Lietuvoje tyrinėtojas, lenkų kunigas, profesorius Tadeušas Krahelis jau 2002 m. yra pastebėjęs, kad iš 1863 m. represuotų 174 kunigų 20 buvo ištremti į katorgos darbus įvairiose Sibiro kasyklose, 84 buvo ištremti gyventi į kitas Rusijos gubernijas, ypač Sibiro, 70 nuteisti įvairiam kalėjimo laikui savose gubernijose (T. Krahel. Represje carskie wobiec duchowienstwa diecezji wilenkiej w latach 1863-1863-1865 – Lietuvos Katalikų Mokslų Akademijos metraštis, 2002, t. 20, p. 118). P. Kazlauskas buvo pirmoje carizmo represuotųjų kategorijoje. Lenkų mokslininkas objektyviai įvardija kunigą P. Kazlauską, kaip vieną iš sukilimo partijos Trakų apskrityje vadovų (Ten pat). Besiremdamas mums neprieinamais šaltiniais, Rusijos archyvais Sibire mokslininkas nustatė, kad pagal caro valdžios nuosprendį Nemajūnų klebonas buvo ištremtas į Irkutsko srities Tungos gyvenvietę. Toliau Pranciškaus Kazlausko pėdsakai dingsta. Vėliau jo pėdsakus atrandame Rusijos Omsko archyvo nuorodose. Jų duomenimis kunigas P. Kazlauskas pravažiuodamas buvo Tomsko apylinkėse ir 1865 m. žuvo (Rusijos archyvų valdyba, Valstybinis Omsko archyvas, f. 3, ap. 4, b. 5745, l.16). Kad Nemajūnų klebonas žuvo, galima suprasti ir iš mūsų nagrinėjamų archyvinių dokumentų, esančių Lietuvos valstybės istorijos archyve. 1868 m. daugumą 1863 m sukilimo dalyvių carizmas amnestavo, neleisdamas gyventi gimtajame krašte. Caro valdžios atstovai niekur nerado P. Kazlausko, tad į Vilniaus vyskupijos dvasinę konsistoriją buvo rašomi pasiteiravimo laiškai. Štai 1868 m. gegužės 23 d. Vilniaus gubernijos Trakų apskrities teismo tyrėjo laiške Vilniaus vyskupijos dvasinės vyresnybės prašoma „kuo skubiausiai pranešti, kur dabar yra 1860 m. viename iš Trakų apskrities bažnyčių (Nemajūnuose – V. K.) tarnavęs kunigas Kazlauskas arba kur jis yra palaidotas“ (LVIA, F f. 604, ap. 5, b. 375, l. 6). Dvasinės konsistorijos vadovybė P. Kazlausko niekur Vilniaus gubernijoje nerado. Atsakyme ji pateikė teismo nuosprendžio, pagal kurį buvo ištremtas Nemajūnų klebonas, nuorašą. Dar po kelių mėnesių buvo surastas Kazlauskas vardu Kazimieras, Geranainių (dabartinėje Baltarusijoje – V. K.) domininkonų ordino bažnyčios klebonas, nieko bendro neturėjęs su 1863 m. sukilimu (Ten pat , l.10). Po to dar ilgai vyko susirašinėjimas, atkartojantis kitų metų atsakymus. Tik 1875 m. Vilniaus katalikų dvasinė konsistorija laiške Vilniaus gubernatoriui pareiškė: „Ryšium su Jūsų prašymu, prašome nutraukti kunigo Pranciškaus Kazlausko paiešką“ (Ten pat, p. 14). Kunigas Pranciškus Kazlauskas į taip mylėtą Nemajūnų parapijos žemę nesugrįžo.

 

                Pranciškaus Kazlausko atminimo įamžinimas

Tenka tik stebėtis ir apgailestauti, kad tikro patrioto, pirmojo mūsų krašto tremtinio ir pirmojo katalikybės kankinio atminimas Nemajūnuose nėra įamžintas. Labai nuoširdžiai kreipiuosi su prašymu į kurorto tarybos narius, savivaldybės pareigūnus, Nemajūnų parapiją, bendruomenę, į Birštono seniūnijos atsakingus asmenis, krašto medžio drožėjus. Susiburkim, kad bendromis pastangomis įprasmintumėm klebono P. Kazlausko atminimą koplytstulpiu ar koplytstogiu, kryžiumi ar tiesiog paminkline lenta. P. Kazlausko asmenybė lygiai taip par svarbi, kaip knygnešio Kajetono Sviderskio, kaip kitų mūsų tremtinių. Tai turėjome padaryti jau seniai, tad atlikim bent šiais metais, praėjus nuo sukilimo 150 metų. Praleisti tai pro ausis reikštų nepagarbą istorijai, už laisvę kovojusių protėvių pralietam kraujui.

 

                Birštono klebono Jurgio Sudimto persekiojimas

Jurgis Sudimtas, Birštono klebonas, rėmė sukilėlius, bet tai darė labai atsargiai. Jau 1861 m. liepos mėn. jo iniciatyva Birštono Šv. Apaštalo Tado bažnyčioje vyko patriotinių giesmių lenkų kalba giedojimas ir procesijos (Ieva Šenavičienė. Lietuvos katalikų dvasininkija 1863 m. sukilimo išvakarėse, V. 2010, p. 45). Neatmestina prielaida, kad vykstančios bažnyčioje patriotinės manifestacijos paskatino 1863 m. sukilimo Trakų apskrityje organizatorius atvykti į Birštoną.                Prasidėjus sukilimui, J. Sudimtas Birštono bažnyčioje sakė nepasitenkinimo carizmu pamokslus. Išdavikas Genrikas Belinskis jį skundė, kaip nuolatos palaikantį ryšį su Lenkijos karalystės kunigais ir sukilėliais (LVIA, f. 1248, ap. 2, b. 173, l. 7 ap.), pamoksluose kritikuojantį caro valdžią. Jurgis Sudimtas neigė bendravęs su sukilėliais ir pripažino, kad kažkada matė tuos sukilėlius, kurie jau seniai iš Lietuvos buvo išvykę. Kunigui šiaip ne taip pavyko išsisukti nuo griežtų represijų. Kaip bausmė už carizno nesurinktus įrodymus jam buvo pritaikytas tarpusavio susitarimas palikti Birštono parapiją“ (LVIA, f. 604, ap. 5, b. 360, p. 1). Vykstant bendram Vilniaus vyskupijos valdytojo Baubkevičiaus ir carizmo valdžios posėdžiui buvo susitarta, kad J. Sudimtas iš Birštono parapijos perkeliamas į Jiezno parapiją bažnyčios administratoriumi, niekada neužsiims jokiais politiniais reikalais ir niekada nevyks į Prienus (Ten pat, p. 3-7). Paskutiniame bylos lape yra pribraižyta nemažai skaičių. Tai galėtų reikšti, kad iš kunigo atlyginimo vyskupijos vadovybė atskaičiavo ir nemokėjo atlyginimo už prasėdėtą kalėjime laiką ar caro valdžios atstovai buvo „patepti“. Galėjo būti ir taip, ir anaip. Kunigas J. Sudimtas kurorto atsiradimo laikotarpiu, nuomodamas žemę verslininkui Adomui Bartoševičiui ir gydytojui Benediktui Balinskiui, gerokai sukaupė, net papildė bažnyčios kapitalą, „nenuskriaudė ir savęs“. Biznis, pinigai, gražių arklių supirkinėjimas, dviejų aukštų 8 kambarių vasarnamis tapo jo gyvenimo kredo, jis nebuvo idealų žmogus. O į kunigystę jis žiūrėjo kaip į patogią širmą bizniui. Kunigo turtų tiek Birštone, tiek Jiezne pavydėjo valstybės patarėjas Ignotas Kvinta. Jis ir organizavo kunigo nužudymą, jo kompromitavimą, neleido visą savaitę kunigo palaidoti.

 

(Bus daugiau)

 

Vytautas Kuzmickas,

istorikas, Birštono muziejaus vyr. fondų saugotojas

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai. Toliau naršydami svetainėje sutinkate, kad slapukai atsirastų Jūsų įrenginyje. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti ištrindami įrašytus slapukus. Daugiau informacijos.

Slapukas yra nedidelė teksto rinkmena, kuri, apsilankius svetainėje, išsaugoma Jūsų kompiuteryje arba greitojo ryšio įrenginyje. Dėl jo interneto svetainė tam tikrą laiką gali „atsiminti“ Jūsų veiksmus ir parinktis (pvz., registracijos vardą, kalbą, šrifto dydį ir kitas rodymo parinktis), dėl to Jums nereikia kaskart jų iš naujo įvedinėti, lankantis svetainėje ar naršant įvairiuose jos puslapiuose.

Close