1863-ieji Verknės ir Nemuno krašte: kovos, viltys ir netektys (VIII)
Pirmasis sukilimo kankinys – Nemajūnų klebonas Pranciškus Kazlauskas
Carizmo žandarmerijos tardytojai nieko nepešė apklausdami klebonijos tarnautojus ir tarnus. Siponių dvaro savininkas Henrikas Belinskis jau anksčiau liokajiškai stebėjo kunigo Pranciškaus Kazlausko bendravimą su Trakų apskrities policijos III skyriaus Butrimonyse pristavu Loibo. Carizmas kaip šiaudelį Kazlausko kompromitavimui išnaudojo Belinsko skundimą (LVIA, f. 1248, ap. 2, b. 173, 114 ap). Šis teigė, kad prieš porą mėnesių pas jį buvo ir Loibo, ir Kazlauskas. Tada Belinskis girdint abiem pasakęs: „Na, ir pažiūrėsim, kokią čia kontrabandą šieno vežime veža kunigas Kazlauskas“. Ir ištraukė iš vežimo su šienu atsišaukimą, kviečiantį prisidėti prie „miatežnikų“ (Ten pat, p. 114). Anot Belinskio, tada kunigas buvo labai sutrikęs, o policijos pristavas paėmęs tą atsišaukimą ir sudeginęs. Policijos pristavas buvo geras kunigo bičiulis, galbūt su pačia panemunių kontrabanda irgi nemažai susijęs. Todėl pristavas paprašė, kad į tardymą įtrauktų ir patį skundiką, rašiusį skundus tiek rusų, tiek prancūzų kalba, – Belinskį. Pats policijos pristavas paliudijo, kad šieno vežime rastas lapelis buvo ne atsišaukimas, o tik paprastas popieriaus lapelis, kurio paskirtis buvo aiškiai buitinė. Loibai, atsisakiusiam liudyti prieš kunigą, carizmas niekaip negalėjo dovanoti. Suėmė jį ir pašalino iš pristavo pareigų. Pagąsdintas ištrėmimu į Sibirą buvęs policijos pristavas turėjo patvirtinti Siponių dvaro savininko Belinskio metamus kaltinimus kunigui Pranciškui Kazlauskui. Trakų apskrities tardymo komisija apklausė ir patį Trakų apskrities bajorų vadovą, Siponių dvaro savininką. Belinskis buvo labai drąsus skųsdamas kunigą raštu už akių, bet apklausoje į klausimus neatsakinėjo, dargi veidmainiškai pareiškė, kad jis, „kaip įgaliotas asmuo, turi laikytis nuošalyje“ (Ten pat, p. 115).
Išdavikų paieškos
Pirmieji carizmo komisijos bandymai surasti kažkokių nepaneigiamų įrodymų apie kunigo dalyvavimą 1863 m. sukilime nepasisekė. Tardymo komisija pradėjo nagrinėti kažkur išsišniukštinėjusio skundiko Belinskio teiginius, kad Panemunio kaime gyvena broliai Laurikoniai, iš kurių vienam Nemajūnų bažnyčioje kunigas P. Kazlauskas yra pasakęs: „Kiek čia dar galite laukti, kaip ir visi pas savus turite išeiti“ (Ten pat, p. 8 ap). Carizmo tardymo komisija įsakė apklausti Panemunio kaimų gyventojus: valstietį Motiejų Laurikonį, jo sūnų Dominyką bei Tauliukų kaimo gyventoją Mariją Čepukaitytę (Ten pat, p. 89-90 ap). Apklausiamieji iš pradžių turėjo caro valdžiai duoti priesaiką, kad jie „prieš Dievą, Šventąją evangeliją ir Šv. Kryžių, prieš paskutinį Dievo teismą kalbės tik teisybę“ (Ten pat, p. 91) Apklausiamas Motiejus Laurikonis paliudijo, jog girdėjęs žmones kalbant, kad „Punios girioje už Nemajūnų renkasi manifestantai ir kad Adomas Bartoševičius jiems pristatąs maistą Laurikonio valtimis (ten pat, p. 92 v). Bet patvirtinti, kad tai tiesa, apklausiamasis atsisakė. Jis taip pat teigė nieko nežinantis apie klebono Pranciškaus Kazlausko veiksmus.
Toliau buvo apklaustas 23 metų Motiejaus Laurikonio sūnus Dominykas. Šis tvirtino, kad Pranciškus Kazlauskas jiems kartu su kūma Marija Čepukaityte iš Tauliukų kaimo krikštijant vaiką, į jį kreipėsi: „Esate šeši broliai, tad kodėl neinate ten, kur visi žmonės eina“ (Ten pat, p. 93). Dominykas klebonui atsakęs, kad jis ten (į sukilimą – V. K.) neisiąs. Anot jaunesniojo Laurikonio, tada kunigas ant jo surikęs: „Galėtumėt eiti, niekše, dantis tau reikia išmušti“ (Ten pat). Toliau išduodamas kleboną apklausiamasis liudijo, jog šis pamoksluose tvirtino, kad „Dievas kažkada nubaus žmonių skriaudėjus, kad katalikų tikėjimas yra aukščiau pravoslavytės“. Bijodamas netekti tarnystės Panemunio dvare, Dominykas neliudijo prieš dvaro savininką Adomą Bartoševičių ir teigė, kad „girdėjęs gandus apie Punios girioje besirenkančius maištininkus, bet pats apie tai nieko nežino“ (Ten pat). Apklausiama kūma Marija Čepukaitytė teigė girdėjusi, kaip kunigas Pranciškus Kazlauskas baręs Dominyką Laurikonį, kad jis „neinąs, kur eina visi žmonės“, bet kas toliau buvo, ji nemačiusi, nes greit išėjusi (Ten pat, p. 93). Tardomas klebonas šiuos kaltinimus neigė ir tvirtino, kad jis baręs Dominyką Laurikonį už tai, kad šis krikšto apeigų metu buvo išgėręs.
Remdamasi tariamais paliudijimais Trakų politinių bylų tardymo komisija 1863 m. lapkričio 27 d. konstatavo, kad kunigas kaltinamas antivyriausybinio turinio, kviečiančių prisidėti prie maišto lapelių platinimu Nemajūnų apylinkėse, kad jis kurstė D. Laurikonį prisidėti prie maišto ir dėl to, „kaip aktyviai prisidėjęs prie sukilimo ir tuo neprisipažinęs atiduodamas karo lauko teismui“ (Ten pat, p. 115). Kad klebonas aktyviai įsijungė į sukilimą, rodo, kad šiuo metu „bažnyčios statybos reikalais“ jis dažnai važinėdavo po apylinkes. Pranas Juozapavičius yra pastebėjęs, kad mūrininkai, pradėję statyti mūrinę Nemajūnų bažnyčią, išėjo į mišką ir statyba buvo nutraukta.
Karo lauko teismo nuosprendis
1864 m. gegužės 9 d. Vilniaus komendanto valdyba informavo Vilniaus Romos katalikų dvasinę konsistoriją: „Teisiamasis Vilniaus gubernijos Trakų apskrities 34 metų kunigas Pranciškus Kazlauskas pats aktyviai dalyvavęs sukilime ir kvietęs prie jo prisidėti valstietį Laurikonį (kai kur rašoma Laužonį – V. K.), Karo lauko auditoriato sprendimu Nr. 1728 yra nuteisiamas atimant iš jo dvasininko titulą, konfiskuojant turimą turtą ir įšsiunčiant katorgos darbams šešeriems metams.“ ( LVIA, f. 604, ap. 5, b. 375, l.1). Kunigas buvo išsiųstas į tremtį. Neturime žinių apie jo vykimą, bet pasiremkime analogiškais atvejais. „Sunki ir ilga buvo kelionė į Sibirą. Sukaustytą geležiniais pančiais poetą geležinkeliu vežė į Nižnij Novgorodą, vėliau – Volgos ir Kamos upėmis baržomis plukdė į Permę. Iš Permės apie penketą tūkstančių varstų iki Nerčinsko rūdynų Kinijos pasienyje teko eiti pėsčiomis. Katorgininkams ant kojų, o kai kuriems ant kojų ir rankų uždėdavo metalinius žiedus, nuo jų grandinėmis supančiodavo kojas, surišdavo rankas. (…) Žiedai vasarą įkaisdavo, degindavo ir trindavo prisilietimo vietas, o žiemą prilipdavo prie odos. Kad to išvengtų, katorgininkai po žiedais pakišdavo skudurų.“ Taip istorikų laikraštyje „Voruta“ į katorgą tremiamų žmonių kančias aprašo Valentinas Šiaudinis (str. „1863-ųjų sukilimas šiaurės rytų Lietuvoje“). Košmarišką kelionę sunkino tai, jog maisto davinys buvo apgailėtinas. „Kad liktų gyvi, katorgininkai valgė šaknis, medžių žievę, nugaišusių sargybos arklių mėsą. Lyjant lietui ir krintant sniegui, nakvojo po atviru dangumi. Ne kiekvienam buvo lemta pasiekti katorgos vietą. Sibiro traktų pakelės buvo nusėtos sukilėlių kapais.“ Taip buvo rašoma apie poeto kunigo Juliaus Juliaus Anusevičiaus tremtį. Vida Girininkienė pastebi: „Pasmerktųjų į Sibirą laukė labai sunki kelionė. Žvangindami grandinėmis, išbadėję ir apiplyšę tremtiniai dažniausiai pėsčiomis klampodavo rytų link, lyjant, šąlant, sningant. Per dieną reikėdavo nueiti apie 30-40 km. Žmonės nakvodavo po atviru dangumi arba nešvariuose pastatuose. Vėliau buvę tremtiniai prisimins, kiek draugų jie paliko pakelėse, kiek kryželių matė ant kapų tų, kurie jau buvo ėję tais takais ne tik 1863 ar 1864 metais, bet ir gerokai anksčiau – 1832 ar 1838 metais (Vida Girininkienė. Tremtys. 1863-1864 metai Lietuvoje. V., 1991, p. 80).
Ant kunigo Pranciškaus Kazlausko kapo 1865 m. kažkur Tomsko apylinkėse irgi buvo pastatytas kryželis.
(Bus daugiau)
Vytautas Kuzmickas,
istorikas, Birštono muziejaus vyr. fondų saugotojas
