home Kultūra 1863-ieji Verknės ir Nemuno krašte: kovos, viltys ir netektys (VII)

1863-ieji Verknės ir Nemuno krašte: kovos, viltys ir netektys (VII)

1863 m. gegužės mėnesio pirmomis dienomis į Vilnių atvyko naujasis Vilniaus, Minsko ir Gardino generalgubernatorius Mikolajus Muravjovas. (1796-1866). Tai profesionalus Rusijos kariškis, kažkada jaunystėje išdavęs dekabristų idealus. Ilgus metus jis ėjo įvairių Rusijos sričių generalgubernatoriaus pareigas. 1831 m. dirbdamas Gardino generalgubernatoriumi, žiauriai slopino 1831 m. sukilimą. Su Birštonu pirmoji jo pažintis įvyko dar 1857-1862 m., kada jis dirbo Rusijos Valstybinių turtų ministerijos vadovu. Tada į ministeriją ateidavo įvairūs daktaro B. Balinskio, žymaus dvarininko Adomo Bartoševičiaus pareiškimai ir prašymai statyti įvairius pastatus kurorte. Išliekant objektyviems reikia pastebėti, kad ministras tuos leidimus suteikdavo. Stakliškėse valstybinį dvarą nuomojo tolimi ministro giminės iš Muravjovų-Amurskių giminės. Neabejotina, kad dar iki 1863 m. ten, o gal ir Birštone buvo ir Mikolajus Muravjovas.  Pačią gėdingiausią šlovę ir Koriko pravardę Mikolajus pelnė už žiaurų 1863 m. sukilimo slopinimą. Vos tik atvykęs į Vilnių Mikolajus Muravjovas kitą dieną Lukiškių aikštėje įsakė pakarti kunigus Išorą bei Zemackį (LVIA, F. 419, ap 2, B.187, l.1-2).  

1863 m. birželio 6-oji: sukilėliai Birštone

Iki šiol 1863 m. sukilimo problematikos tyrinėtojai O. Maksimaitienė, L. Bičkauskas-Gentvila ir kiti nėra pastebėję jokių 1863 m. sukilėlių veiksmų Birštone. 150-osios sukilimo metinės yra proga šią spragą užpildyti. Atidžiai patyrinėję Lietuvos valstybės istorijos archyvo laikinojo lauko auditoriato fondą, suradome šį svarbų dokumentą: „Maištininkų „šaika“ naktį iš birželio 6 d. į 7-ąją (1863 m. – V. K.) iš Lenkijos karalystės persikėlusi per Nemuną atvyko į Birštono Žvėrinčiaus viensėdį. Grįžęs iš turgaus Punioje dar ir septintąją dieną ją mačiau jodinėjančią Žvėryne. Kitą dieną jų ten jau nebuvo. Maištininkų „šaikai“ vadovavo Sužinas (dokumentuose lenkiškai Suczyn arba Suzin – V. K.) ir Blankas“ (LVIA, f. 1248, ap. 2, b.173, l.68-68 ap). Tokius parodymus 1863 m. rugpjūčio 1 d. carinės baudžiamosios Trakų apskrities komisijos tardytojui kapitonui Pavlovui davė Trakų kalėjime laikomas Birštono bažnyčios administratorius (1851-1863) Jurgis Sudimtas (1828-1873). Povilas Sužinas (1839-1863), ištremtojo 1831 m. sukilėlio ir kunigaikštienės Marijos Dolgoruk sūnus, anksti netekęs tėvo, buvo atiduotas į kadetų mokyklą. Auklėjamas rusiška dvasia, tarsi užmiršo garbingas giminės tradicijas. 1859 m. karininkas perkeliamas į Lietuvą, telkė Rusijos kariuomenėje anticarines jėgas. 1861 m. dalyvavo patriotinėse manifestacijose Vilniuje. 1862 m. Paryžiuje vedė lenkų patrioto dukrą Emiliją Kalužinską, dar labiau įsitraukė į kovą už Respublikos išlaisvinimą. Prasidėjus sukilimui, įsijungė į jį Mazovijoje, buvo areštuotas. Neradus konkrečių įrodymų, buvo paleistas. Tuoj pat išėjo į miškus Suvalkų krašte. 1863 m. gegužės 22 dieną įnirtingai kovėsi prie Balbieriškio. Dvasiškis Jurgis Sudimtas slaptai, bet aktyviai palaikęs sukilėlius, tardomas neigė bet kokius santykius su jais. Iš tiesų sukilėliai, ilgai veikę Marijampolės, Prienų apylinkėse, čia atvyko pailsėti ir papildyti maisto atsargų. Pailsėję sukilėliai pasuko link Punios, persikėlė per Nemuną, pasukę link Seirijų, sustojo prie Dusios ežero, netoli Straigiškių kaimo. Ten sukilėlius puolė gausi carinė kariuomenė. Norėdamas paskatinti sukilėlius, Povilas Sužinas (nuotraukoje – V. K.) pats vedė dalgininkus į ataką, bet buvo mirtinai sužeistas. Mirdamas būrį perėmusiam Tadui Šelikauskiui tepasakė: „Nėra, kur trauktis, pirmyn!“ (O. Maksimaitienė. Lietuvos sukilėlių kovos 1863-1864 m., V., 1973, p. 179). Povilas Sužinas kartu su kitais 32 žuvusiaisiais buvo palaidotas Seirijuose. Ši bebaimė, Tėvynei atsidavusi asmenybė jungia lietuvių ir lenkų tautas, Augustavo ir Birštono kraštus. Mikolajus Muravjovas prieš sukilėlius taikė žiaurias represijas, metė keliskart gausesnes carinės kariuomenės pajėgas. Liepos mėn. krašte veikę F. Kolyškos, A. Stabrovskio ir kiti būriai pasitraukė į Augustavo guberniją. Rugpjūčio pradžioje carinis karo lauko teismas, gavęs Siponių dvarininko Henriko Belinskio skundimo raštus,  sulaikė 1863 m. sukilimo dalyvius ir rėmėjus mūsų krašte: Adomą Bartoševičių, Vladislavą Kuliešą, Apolinarą Moravskį, Jurgį Sudimtą, Pranciškų Kazlauską ir kitus. Jie buvo uždaryti Trakų kalėjime. Karo lauko teismo tardytojai pradėjo tardymą.  

Pirmasis sukilimo kankinys – Nemajūnų klebonas Pranciškus Kazlauskas (1830-1865)

Kraštotyrininkas Pranas Juozapavičius istorinėje apybraižoje apie Nemajūnus nepateikdamas įrodymų teigė, kad Nemajūnų bažnyčios klebonas, turintis bažnyčios administratoriaus titulą, buvo kilęs iš Nemajūnų parapijos. Tai dar turime įrodyti. Bet labai aišku tai, kad jis, Anupro sūnus, baigė Vilniaus kunigų seminariją, kunigu tarnavo nuo 1851 metų, o Nemajūnų bažnyčioje – nuo 1859 metų (LVIA, f. 1248, ap.2, b. 173, p. 65). 1862-1863 m. laikotarpiu kunigas vadovavo naujos mūrinės bažnyčios statybai. Jį 1863 m. suėmė cariniai žandarai, laikė Trakų kalėjime ir kaltino, kad jis „vežiojo į kaimus revoliucinius manifestus, juos taip pat platino Nemajūnų miestelėnams“. Pranciškus Kazlauskas taip pat buvo kaltinamas į maištą kviečiančių pamokslų sakymu (Ten pat, p. 64). Tardant kunigą, šis viską neigė: „Revoliucinių manifestų neplatinau, dvarininkai matė mane labai mažai. Susitikdavau tik su Apolinaru Moravskiu, nes jis gyvena kaimynystėje ir labai remia bažnyčią. Su maištininkais nesusitikinėjau, jokių pamokslų prieš valdžią nesakiau“ (Ten pat, p. 66). Caro žandarai apklausė bažnyčios vargonininką Bonifacijų Banevičių, bažnyčios sargus Joną Tumą, Joną Urbonavičių, virėjas Anelę Janavičiūtę ir Eleną Bieliūnaitę, piemenis Jeronimą Bujanauską ir Motiejų Pugačiauską. Šie apisimetė nieko nežinantys ir kunigo Pranciškaus Kazlausko neišdavė.  

(Bus daugiau)

Vytautas Kuzmickas,

 istorikas Birštono muziejaus vyr. fondų saugotojas

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai. Toliau naršydami svetainėje sutinkate, kad slapukai atsirastų Jūsų įrenginyje. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti ištrindami įrašytus slapukus. Daugiau informacijos.

Slapukas yra nedidelė teksto rinkmena, kuri, apsilankius svetainėje, išsaugoma Jūsų kompiuteryje arba greitojo ryšio įrenginyje. Dėl jo interneto svetainė tam tikrą laiką gali „atsiminti“ Jūsų veiksmus ir parinktis (pvz., registracijos vardą, kalbą, šrifto dydį ir kitas rodymo parinktis), dėl to Jums nereikia kaskart jų iš naujo įvedinėti, lankantis svetainėje ar naršant įvairiuose jos puslapiuose.

Close