1863-ieji Verknės ir Nemuno krašte: kovos, viltys ir netektys (IV)

Birštono krašto įtakingiausia asmenybė Adomas Bartoševičius (1788-1881)

 1863 m. sukilimas Lenkijoje prasidėjo sausio mėn. Po gero mėnesio jis persimetė ir į mūsų kraštą. Sukilimo eiga priklausė ir nuo to, kas į jį įsijungė ir materialiai palaikė. Įtakingiausias krašto žmogus, palaikęs sukilimą, buvo Panemunio dvaro savininkas gydytojas Adomas Bartoševičius.

Zadoros herbo Bartoševičiai – tai giminė, kurią esame nepagrįstai primiršę, dar daug jos tyrinėjimams esame skolingi. Tiek Nemajūnus, tiek apylinkes, dalį Žvirgždėnų žemių Bartoševičiai valdė jau nuo16 a. pirmosios pusės.18 a. pradžioje Bartoševičių dvaras buvo nuniokotas. Žymus kraštotyrininkas Pranas Juozapavičius savo istorinėje apybraižoje yra pastebėjęs, kad po šio įvykio „dvaras buvo rekonstruotas: pastatyti nauji puošnūs mediniai rūmai, ūkiniai pastatai, parkas naujai perplanuotas“ (Pranas Juozapavičius. Nemajūnai, Kaunas, 1976 (rankraštis), p. 50). Anot Prano Juozapavičiaus, „18 a. pabaigoje dvaras gyveno klestėjimo laikotarpį. Jis dėl žavios gamtos, puošnių rūmų, puikių parko alėjų, tvenkinių, retų dekoratyvinių medžių, juose besislepiančių altanų (aštuoniakampės apžvalgos pavėsinės – V. K.) nemajūniečių ir svečių buvo vadinamas „rojumi“ (Ten pat). Bartoševičių dvaras prieš pat baudžiavos panaikinimą siekė iki 500 dešimtinių, po baudžiavos panaikinimo – apie 240 dešimtinių (dešimtinė prilygsta1,1 ha– V. K.). Šis dvaras buvo nedidelis, bet gerai sutvarkytas. Pats šeimininkas turėjo mūrinį namą dabartinėje Pilies gatvėje Vilniuje ir į dvarą parvažiuodavo prieš Kalėdas atsiimti nuomos mokesčių ir praleisti atostogų. Pasižymėjo jautrumu dvaro dirbantiesiems, kartais užstodavo skriaudžiamuosius. Būdamas tikras Jungtinės Abiejų Tautų Respublikos patriotas, Adomas Bartoševičius ne tiktai pritarė1831 m. sukilimui, bet jį rėme ir ragino prie jo prisidėti krašto gyventojus. Bartoševičius caro žandarų buvo sulaikytas, tardomas, bet gudriai sugebėjo išsipirkti. Adomas Bartoševičius ilgą laiką nuomojo žemę iš Birštono klebonijos valdų, bet dėl jo nepalankumo carizmui nuomojama žemė ir sanatorinis gydymas buvo pavestas gydytojui Balinskiui. Birštone Adomas Bartoševičius įsigijo 2 vasarnamius.

Prasidėjus1863 m. sukilimui, 75 metų senukas į gimtinę pakvietė užsienyje studijavusius sūnus: 25 metų Vaclovą, studijavusį mediciną Maskvos universitete, ir 23 metų Adomą, studijavusį teisę Krokuvos universitete. Dvidešimtmetė dukra Valerija gyveno su senuku (LVIA, f. 1248, ap. 2, b. 173,l. 29). Jie su bajoru Šikeriu užmezgė ryšius su pirmaisiais krašte sukilėlių būriais.

Birštono bažnyčios administratorius Jurgis Sudimtas (1828-1873)

Antroji to meto įtakinga Birštono visuomenės figūra – Jurgis Sudimtas. Birštono bažnyčioje nuo1847 m. tarnavo vikaru, o 1851-1863 m. – bažnyčios administratoriumi. Buvo patriotiškai nusiteikęs, nes jau 1862 liepos mėn. Birštono bažnyčioje buvo giedamos lenkiškos patriotinės giesmės, vyko manifestacijos. Kunigas bažnyčioje sakė ugningus pamokslus, taip pat užmezgė ryšius su sukilėliais. Bet turėjo ir savo asmeninių problemų, pernelyg rūpinosi savimi, buvo dažnas Butrimonių, Punios, Stakliškių turgų svečias, supirkinėjo ir pardavinėjo žirgus. Bažnyčios vardu jo sudaryti sandoriai buvo lydimi ilgamečių teismų. Birštone  pasistatė 2 aukštų 8 kambarių vilą, „paskutiniu metu nesusilaikydavo nuo besaikio vyno gėrimo“ (ten pat, p. 70 ap.). Šios asmeninės jo savybės leido carinei valdžiai daryti jam spaudimą, stabdyti jo revoliucingumą, skolintis iš jo pinigus.

Bajoras Leonas Jodkovskis

Jis valdė tik 40 dešimtinių žemės Kisieliškėse, buvo Adomo Bartoševičiaus pusbrolis ir pagalbininkas, kovos prieš carizmą rėmėjas.

Bajoras Apolinaras Moravskis

Buvo nusiteikęs prieš carizmą, laidotuvėse, vestuvėse pasisakydavo net prieš carą, bet dažnai nesiskaitydavo su išlaisvintais iš baudžiavos valstiečiais Ustronėje ir Babronyse. Kaimyninių dvarų savininkai jam prikaišiojo jo giminaičio Stanislovo apgavimą sudarant testamentą. Moravskio už apsimetinėjimą ypač nemėgo Verbyliškių dvaro savininkas Aleksandras Geištoras.

Siponių dvaro savininkas Henrikas Bilinskis

Tai karjeristas, išdavikas. Jis ilgus metus dirbo Trakų apskrities bajorų vadovu. Prasidėjus sukilimui viešai reiškė jam pritarimą, vyko į Vilnių. kur tikėjosi iš sukilėlių vadovybės gauti postą. Sukilimui pralaimint, pradėjo išdavinėti sukilime dalyvavusiuosius, skundė juos, ragino kitus dvarų savininkus užsiimti skundais. Sukilėliai už akių jį nuteisė mirties bausme, bet paskui nuosprendį pakeitė paimdami iš jo 2 000 carinių rublių (ten pat, p. 7,7ap.,8).

Verbyliškių dvaro savininkas Aleksandras Geištoras

Dėl savo inteligencijos, žmogiško paprastumo buvo labai populiarus visame mūsų krašte, dažnai buvo kviečiamas kūmu į krikštynas. Kilę iš garbingų žemaičių bajorų, Geištorai per šimtmečius išlaikė patriotizmą, užėmė svarbias valstybines pareigas LDK, nesitaikstė su carizmo jungu. Vienas iš1863 m. sukilimo vadovų buvo Kėdainių apylinkių bajoras Jokūbas Geištaras. Verbyliškių dvaro savininkas turėjo apie 80 dešimtinių žemės, nuolatos palaikė ryšius su savo giminaičiais Augustavo gubernijoje, Šaltupyje ir Rumbonyse. Prasidėjus sukilimui, agitavo bajorus stoti į sukilėlių būrius, rėmė juos pinigais.

Verbyliškių dvaro savininkas Vladislavas Kulieša

Kuliešos – kilminga LDK Naktikovo herbo giminė – valdė Verbyliškių vakarinę dalį. Dvaro savininko sūnūs Mykolas ir Henrikas kartu su jaunaisiais Bartoševičiais ir Vilčinskiu pradėjo jaunųjų bajorų mobilizaciją į sukilėlių dalinius, parėmė pinigais (LVIA, f. 378, 1864, PS, b.183.l. 2 ap.).

Pirmieji sukilėliai mūsų krašte

Pirmosios žinios apie sukilėlių pasirodymą mūsų regione cariniuose dokumentuose randamos jau nuo1863 m. sausio pabaigos. Sukilėlių būriai organizavosi prie Jiezno ir Butrimonių. Vasario viduryje sukilėliai išvadavo rekrūtus prie Stakliškių ( LVIA, f. 438, ap. 1, b. 821,l. 4). Balandžio mėn. tarp Jiezno ir Butrimonių, Vėžionyse ir Pelėsiškėse jau veikė Stabrovskio-Liubičiaus būrys (LVIA, f.378, PS, 1864, b.983, l.37), Cholotovskio būrys (Ten pat, b.183,l.14). Apie Felikso Kolyškos būrio lankymąsi Vėžionyse žinomas kraštotyrininkas Pranas Juozapavičius yra surinkęs net dainos posmą: „Ar tai pora, ar tai lyška, žalnierius rokavo Atamanas Kolyška“ (Pranas Juozapavičius. Dzindzakės žemei prabilus. V., p. 28).

Pelėšiškės –1863 m. sukilimo mūsų krašte bazė

Pelėsiškės nuo amžių buvo žinomos kaip didžiausia kontrabandos, pavogtų arklių perkėlimo per sieną vieta. Sienos su Augustavo gubernija artumas, ginklų perdavimas ir dviejų gubernijų sukilėlių bendradarbiavimas lėmė Pelėsiškių svarbą 1863 metais. Pelėsiškės garsėjo smulkiais, bet revoliucingais bajorais Daunoravičiais, Budrevičiais, Konstantinavičiais, Matusevičiais.

Tais laikais Pelėšiškės buvo skirstomos į kalvuotąsias ir tolimąsias. Kalvotosiose Pelėsiškėse neapykanta carizmui, siekiu atkurti Respubliką išsiskyrė Florianas, Konstantinas, Dominykas, Jonas, Klemensas, Anupras Daunoravičiai. Pelėsiškių akalyčioje buvo daugojamos bajoriškos tradicijos. kai kurie bajorai netgi laidojami buvusiose kaimo kapinaitėse. Daunoravičiai daug prisidėjo, kad Pelėsiškėse būtų įsteigtas sukilimo mobilizacinis punktas, kad čia būtų sužeistų sukilėlių ligoninė. Čia juos gydė Bartoševičiai, materialinę pagalbą teikė Nemajūnų klebonas Pranciškus Kazlauskas. Daug sukilėliams prijaučiančiųjų buvo Šilėnų, dabar savivaldybei nepriklausiančių Žvirgždėnų bajorų kaimuose.

Ginklų sandėliai mūsų krašte

Ginklai sukilėliams buvo tiekiami Verknės upe. Sokonyse smulkusis bajoras Osecka rūpinosi ginklais, laikė jų sandėlį. Nemažai dalgių jam nukalė Vėžionių kaimo kalvis Zmitra (Ten pat). Ginklus upe plukdydavo iš Sokonių kilęs, bet netoli Vilniaus gyvenęs turtingas valstietis Bernardas Valatka (LVIA, f. 1248, ap. 2, b. 173, l. 12 ap.).

(Bus daugiau)

Vytautas Kuzmickas,

istorikas, Birštono muziejaus vyr. fondų saugotojas