home Kultūra V. Mačernis – poetas, svajotojas ar meilės kankinys?

V. Mačernis – poetas, svajotojas ar meilės kankinys?

Atsakymo į šį klausimą buvo ieškoma Prienų krašto muziejuje, kur vasario 21 d. pristatytas kraštietės Aldonos Ruseckaitės biografinis romanas apie Vytautą Mačernį „Dūžtančios formos“. Tai jau trečiasis iš Ingavangio kaimo kilusios rašytojos, poetės, muziejininkės biografinis romanas. Aldona Ruseckaitė yra knygų apie Maironį („Šešėlis JMM“) ir Žemaitę („Žemaitės paslaptis“) autorė.

Rašytoja juokavo, kad likimas taip sudėliojo, jog parašė tris biografinius romanus apie žemaičius. Tai, kad romanų herojai – žemaičiai, A. Ruseckaitei, kilusiai iš Sūduvos ir geriau šį kraštą pažįstančiai, sukėlė tam tikrų problemų, nes ji sako nežinanti žemaitiškų papročių, tradicijų, patiekalų.

A. Ruseckaitė sakė, kad knygą apie jauniausią literatūros klasiką Vytautą Mačernį (1921–1944) ji parašė todėl, kad ilgą laiką domėjosi poeto gyvenimu, rinko apie jį archyvinę medžiagą, važinėjo į ekspedicijas, lankėsi ne tik jo gimtinėje, bet ir vietose, kur poetas gyveno, bendravo su poeto artimaisiais ir jį pažinojusiais. O nesenstanti V. Mačernio poezija bei prasmės ieškojimai jai patiko nuo jaunystės.

Rašytoja susipažino ir su šiuo metu devyniasdešimt aštuntuosius gyvenimo metus skaičiuojančia V. Mačernio sužadėtine Brone Vildžiūnaite. Moteris ilgai niekam neatidavė poeto laiškų (net ne visus leido publikuoti), rankraščių, dokumentų, asmeninių daiktų, nesidalijo prisiminimais, nedalyvavo minėjimuose. Ir tik 2016 m. rudenį visą turėtą archyvą perdavė Maironio literatūros muziejui.

Rašydama knygą A. Ruseckaitė rėmėsi įvairiomis detalėmis, faktais, archyvine medžiaga bei Bronei Vildžiūnaitei rašytais poeto laiškais. Rašytojai pavyko susidraugauti bei prakalbinti ir pačią Bronę, kuri romane vadinama Sofija Visvaldaite. Tačiau, kad rašo knygą apie jos mylimąjį, rašytoja Bronei Vildžiūnaitei prisipažino tik įpusėjusi romaną.

Knygoje atskleidžiamas sudėtingas Vytauto Mačernio gyvenimas karo metais. 1943 m. uždarius Vilniaus universitetą, poetas grįžo į gimtąją Šarnelę (dabartiniame Plungės rajone). Nors buvo gautas Vilniaus burmistro leidimas tuokti (1943 m. rugpjūčio 12 d.), santuoka neįvyko, sudėtingai klostėsi ir santykiai su artimaisiais, o artėjant Rusijos okupacijai, poetui buvo iškilusi dilema: emigruoti be mylimosios ar likti.

Apie V. Mačernio intelektualumą, įvairiapusišką išsilavinimą bei gyvenimo prasmės ieškojimą knygos autorė daug sužinojo iš žinomų menininkų Juozo Miltinio, Donato Banionio ir Vaclovo Blėdžio atsiminimų, kurie vieną karo vasarą slapstėsi Mačernių sodyboje ir vakarais daug kalbėdavosi.

Nors V. Mačernis žuvo labai jaunas (23 m.), jis parašė daugiau nei du šimtus eilėraščių, kurie mėgstami ir žinomi iki šiol, ne vienas jų virtęs daina. Poetas mokėjo aštuonias užsienio kalbas, todėl žinomų rašytojų knygas stengėsi skaityti tik originalo kalba. Eilėraščius jis rašė tik Šarnelėje, įvardindamas, kad tai yra jo įkvėpimo žemė.

Pasak A. Ruseckaitės, V. Mačernis, nors ir jaunas, buvo labai subrendęs, jau suvokęs savo gyvenimo prasmę. Jis gana tiksliai numatė ir Lietuvos ateitį bei nujautė ir sau išpranašavo daug dalykų (ankstyvą mirtį, kad bus palaidotas ant kalnelio šalia namų). V. Mačernis yra sakęs: Aš esu didelis svajotojas ir fantastas, todėl daugiau gyvenu ateitim, tikėjimu, regėjimais. <…> Vizija – tai mano turtas, svajonė – tai mano dabartis, praeitis ir ateitis.“

V. Mačernio tėvai susilaukė net trylikos vaikų, tačiau užaugo tik septyni. Jo tėtis žuvo (subadė jautis), kai jauniausiasis vaikas buvo dar vystykluose, tad mamai liko ir nemažas ūkis, ir būrys vaikų. Mokslus baigė tik vienas Vytautas. Nors iš tiesų universiteto jis nespėjo pabaigti, liko neužbaigtas diplominis darbas.

Nors V. Mačernis nuo mažumės dirbo ūkio darbus, buvo labai darbštus, tačiau, kaip tikras poetas, nepraktiškas. Bronė jį prižiūrėjo, rūpinosi jo kasdienybe. Jam žuvus nuo atsitiktinės artilerijos sviedinio skeveldros, labai išgyveno, kad nesusituokė, kad pasidavė tėvų, kurie buvo nepatenkinti savo vaikų pasirinkimais, įkalbinėjimams vestuves atidėti. Jei būtų susituokę, gal būtų pasitraukę į Vakarus ir likimas galėjo būti kitoks.

V. Mykolaitis-Putinas buvo tas žmogus, kuris pirmasis įvertino V. Mačernio talentą ir pavadino jį „tikru poetu, rašančiu tikrą poeziją“, nors, daugelio manymu, V. Mačernis rašė „vizijas“, kurias ne visi suprato.

Su knyga apie Vytautą Mačernį šiltai Prienuose sutikta A. Ruseckaitė apie naujas knygas dar nekalba. „Kol kas ilsiuosi, nes dar gyvenu „šalia Mačernio“, – sako rašytoja.

Knygos sutiktuvėse ištraukas iš romano bei V. Mačernio poeziją skaitė aktorė Daiva Škelevaitė, rašytoją sveikino Prienų rajono savivaldybės meras A. Vaicekauskas bei būrys A. Ruseckaitės talento gerbėjų iš Prienų bei tėviškės.

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai. Toliau naršydami svetainėje sutinkate, kad slapukai atsirastų Jūsų įrenginyje. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti ištrindami įrašytus slapukus. Daugiau informacijos.

Slapukas yra nedidelė teksto rinkmena, kuri, apsilankius svetainėje, išsaugoma Jūsų kompiuteryje arba greitojo ryšio įrenginyje. Dėl jo interneto svetainė tam tikrą laiką gali „atsiminti“ Jūsų veiksmus ir parinktis (pvz., registracijos vardą, kalbą, šrifto dydį ir kitas rodymo parinktis), dėl to Jums nereikia kaskart jų iš naujo įvedinėti, lankantis svetainėje ar naršant įvairiuose jos puslapiuose.

Close