home Kultūra Vienas pirmųjų savanorių – Pranas Bukučinskas

Vienas pirmųjų savanorių – Pranas Bukučinskas

Prieš keletą metų žurnalistas ir kolekcininkas Vilius Kavaliauskas kartu su savanorio giminaičiu Robertu Bartkevičiumi surinko įdomios informacijos apie savanorį Praną Bukučinską.

Pranas Bukučinskas gimė 1901 m. gruodžio 24 d. Prienuose, Adomo Bukučinsko ir Marijos Jakinevičiūtės šeimoje. Turėjo brolį Vladą, taip pat būsimą savanorį.

P. Bukučinskas, išgirdęs apie organizuojamą Lietuvos kariuomenę, 1918 m. gruodžio 31 d. kartu su kitais 25 pasiryžėliais išvyko į Alytų ir savanoriu įstojo į Pirmąjį pėstininkų Gedimino pulką. Kaip gabus ir prasilavinęs, netrukus buvo paskirtas į mokomąją kuopą, o pabaigęs kursus – į naujai organizuojamą antrąją (vėliau trečiąją) kulkosvaidžių kuopą, jam suteiktas puskarininkio laipsnis. Mokymai vyko daugiau praktiškai, su ginklu rankoje. P. Bukučinskui teko dalyvauti kautynėse, kurių metu žuvo karininkas Antanas Juozapavičius – pirmasis Lietuvos kariuomenės karininkas, žuvęs už Lietuvos nepriklausomybę.

Balandžio mėnesį P. Bukučinskas, jau kulkosvaidininkas, kovojo ties Daugais, Babriškėmis, Varėna. Vėliau Pirmasis pėstininkų Gedimino pulkas persikėlė į Ukmergės frontą, kovėsi Utenos apylinkėse. 1919 m. gegužės mėnesį kaunantis ties Paliekniškių kaimu, trečios kulkosvaidžių kuopos trečio būrio būrininkas P. Bukučinskas pirmą kartą pasižymėjo ir už žygdarbius bolševikų fronte buvo apdovanotas I laipsnio Kryžiumi „Už Tėvynę“.

Vėliau pasižymėjo ir 1919 m. rugpjūčio mėnesį ties Degučių kaimu Zarasų apskrityje. Tada oficialiame pristatyme apdovanojimui rašyta: „1919 m. rugpjūčio 25 d. drąsiai vijo priešą, greitai užėmė Zarasų miestą, tuojau apkasė ant nurodytų kalvelių ir nedavė priešui progos pereiti į kontrapuolimą, kartu atlaikydamas stipriausią bolševikų visų rūšių ugnį.

Mūšis tęsėsi keletą valandų. Galų gale dėka stiprios kulkosvaidžio ugnies priešas buvo priverstas pasitraukti. Tada greitai ir drąsiai užėmė naują poziciją keletą varstų už Zarasų, čia sulig pulko vado įsakymu apsikasė.“

Kulkosvaidžių būriui vadovavęs P. Bukučinskas buvo tiek paveikęs savo karius, kad įsakius trauktis nė vienas nekilo iš apkasų, bet kovėsi toliau. Priešas, matydamas tokį lietuvių karių atkaklumą, negalėjo nė kiek prasiveržti ir turėjo pasitraukti.

1919 m. lapkričio mėnesį už narsą Zarasų ir Salako kautynėse P. Bukučinskas buvo apdovanotas dar vienu I laipsnio Kryžiumi „Už Tėvynę“.

Atsitiko fronto sąlygomis įprastas dalykas – dėl prasto raštininkų darbo karys buvo dukart apdovanotas tuo pačiu laipsniu. Ši klaida buvo ištaisyta tik 1928 metų „Įsakyme Kariuomenei“.

Žurnalas „Karys“ 1940 metais du kartus rašė apie Prano Bukučinsko žygius. Vienas iš straipsnių vadinosi „Jo krūtinę puošia du Vyties Kryžiai“ ir jame buvo pasakojama:

„Pirmajam pėstininkų pulkui persikėlus į kitą frontą, P. Bukučinskas su savo būriu buvo paskirtas į Ilguočių kaimą. Tarp pirmųjų vyrų, kurie užėmė Radviliškio akmeninį malūną, buvo ir Bukučinskas. Prie malūno sprogus priešo sviediniui, sušalusios žemės apibėrė jį ir labai sutrenkė kojas. Tačiau Pranas Bukučinskas, to nepaisydamas, puolė ir ragino savo draugus nepasiduoti“.

Aprimus kovoms, 1920 m. kovo 20 d. P. Bukučinską iš kariuomenės paleido. Kai jam suėjo 21 metai, 1921 m. spalio 29 d. vėl buvo pašauktas atlikti karinę prievolę. Tarnavo 6-ajame Kunigaikščio Margio pulke iki 1922 m. balandžio 1 d., kai buvo paleistas dėl ligos.

Vėliau P. Bukučinskas kurį laiką gyveno Prienų mieste ir vertėsi smulkia prekyba, turėjo maisto produktų parduotuvę.

Vedė Antaniną Baitnoraitę, susilaukė dukters Marijos, kuri mirė vaikystėje, ir sūnaus Kazio, kuris karo pabaigoje pasitraukė į Vakarus, apie 1970 metus atvyko lankyti motinos ir Lietuvoje nelauktai nusižudė.

1931 m. P. Bukučinskui buvo pripažintas kūrėjo savanorio statusas ir įteiktas Savanorio medalis. Tuo metu jis gyveno Marijampolės apskrities Jarvaravo valsčiaus Igliškėlių kaime. Vėliau gyveno Birštone, Vytauto g. 15.

P. Bukučinskas žuvo 1947 m. Prienuose. Žinios apie jo mirtį labai prieštaringos – giminaičiai teigia, kad nusižudė (nušoko nuo tilto) pats dėl nesutarimų šeimoje. Yra ir kitų versijų. Kūnas taip ir nebuvo rastas, tačiau kurį laiką Prienų kapinėse buvo simbolinis jo kapas.

Apie savo giminaičius prisiminimais V.Kavaliausko surinktą informaciją papildė kraštietis Petras Algirdas Beitnaras.

Žurnale „Karys“ dar tarpukariu buvo plačiai aprašyti savanorio, Vyčio Kryžiaus kavalieriaus Prano Bukučinsko žygdarbiai Nepriklausomybės karuose su priešais lenkais, rusais, bermontininkais. Septyniolikmetis savanoris nuėjo sunkų kelią nuo Alytaus iki Zarasų. Sužeistas, bebaimis, apdovanotas to meto aukščiausiu įvertinimu – Vyčio Kryžiumi.

Vėliau, sulaukęs 21-erių, buvo pašauktas į privalomąją karo tarnybą 6-ajame Kunigaikščio Margirio pėstininkų pulke, dalyvavo kautynėse su lenkais prie Antrosios Varėnos.

Dar būdamas savanoriu Pranas gavo puskarininkio laipsnį. Visi savanoriai gaudavo žemės: eiliniai gaudavo po 8, o puskarininkiai – po 12 ha. Prano žemė buvo Liepaloto kaime. Kartą važiuojant į kaimą vežime tarp padargų sėdėjusi mažametė Prano dukra Marytė buvo sužalota ir po kurio laiko mirė.

Prisimenami ir didvyriški P. Bukučinsko poelgiai. 1944 m. liepos mėnesį Beitnarų šeima, bėgdama nuo karo, buvo apsistojusi pas gimines Ašmintoje. Papuolė tarp dviejų ugnių – iš rytų puolė sovietų kariai, o vakaruose, vos 50 metrų nuo sodybos tvoros, apkasuose buvo įsitvirtinę vokiečių kulkosvaidininkai. Iš rytų pusės atlėkusi minosvaidžio sviedinio skeveldra užmušė sodybos šeimininką Andrių Bartkevičių ir jo sūnų Juozą. Kartu buvęs Pranas Bukučinskas buvo paprašytas nueiti prie vokiečių apkasų su balta skepeta ir paprašyti, kad Beitnarams leistų vykti namo į Prienus. Pranas, kuris mokėjo vokiškai, pakalbėjo ir leidimas išvykti buvo gautas.

Petro Algirdo Beitnaro teigimu, taip jie liko gyvi, nes gal po savaitės traukdamiesi vokiečiai sodybą padegė. O žuvusiųjų lavonai buvo palikti suguldyti į lovius ir tik vėliau, fronto linijai pasistūmėjus tolyn, palaidoti senosiose Prienų kapinėse.

P. Bukučinskas nusižudė – nušoko nuo tilto į Nemuną. Tačiau tokio jo poelgio priežastis – neaiški. Buvo kalbama, kad taip jis pasielgė dėl nesutarimų šeimoje. P. A. Beitnaro teigimu, jo giminės apie jokius nesutarimus nebuvo girdėję. Spėjama, kad dėl savanorystės Lietuvos kariuomenėje ir dėl to, kad sūnus Kazys buvo Vakaruose, P. Bukučinską persekiojo kagėbistai. Tikrosios priežasties nežino ir krikšto sūnus Stasys Maciulevičius, kartu ėjęs tiltu. Jis pasakojo, kad Pranas, kol priėjo iki tilto vidurio, vis kartojo: „Ne čia, ne čia...“, tuomet užlipo ant turėklų ir šoko į Nemuną... Kūną nusinešė srovė, jis nebuvo surastas. O gal išsigelbėjo?

Prano sūnus Kazys (Kazimieras) Bukučinskas įstojo į savanorių būrį tikėdamasis, kad gins Lietuvą nuo artėjančio raudonojo maro. Tačiau jie buvo apgauti, nes išvežė į Berlyną, kur Kazys pakliuvo į priešlėktuvinės gynybos komandą. Ten pateko į anglų nelaisvę.

Kazys, savo ar ne savo valia iš nelaisvės grįžęs į gimtinę, įsidarbino Prienų miškų ūkyje buhalteriu ir daug bendravo su pusbroliu Petru Algirdu Beitnaru – atverdavo jam savo širdies skausmą ir ateities nežinią. Kasnakt Vytauto gatvės raudonų plytų mūre buvo tardomas, mušamas ir kankinamas bei verčiamas prisipažinti, kad esąs anglų (sąjungininkų) užverbuotas šnipas.

„Ir palūžo dvasia mano pusbrolis“, – apgailestauja P. A. Beitnaras, nes Kazys vieną rytmetį buvo rastas netoli nuo gimtų namų (ten, kur dabar Prienų kapinės) kybantis ant pušies šakos metalinėje telefono vielos kilpoje. Ir nežinia, kaip toje kilpoje atsidūrė – savo valia ar kagėbistų rankomis.

P. A. Beitnaras siūlytų ant iki šiol išlikusio namelio Vilniaus gatvėje pritvirtinti atminimo lentelę, priminsiančią čia gyvenusius savanorį Vyčio Kryžiaus kavalierių Praną Bukučinską ir jo sūnų „Žiburio“ gimnazistą Kazimierą.

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai. Toliau naršydami svetainėje sutinkate, kad slapukai atsirastų Jūsų įrenginyje. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti ištrindami įrašytus slapukus. Daugiau informacijos.

Slapukas yra nedidelė teksto rinkmena, kuri, apsilankius svetainėje, išsaugoma Jūsų kompiuteryje arba greitojo ryšio įrenginyje. Dėl jo interneto svetainė tam tikrą laiką gali „atsiminti“ Jūsų veiksmus ir parinktis (pvz., registracijos vardą, kalbą, šrifto dydį ir kitas rodymo parinktis), dėl to Jums nereikia kaskart jų iš naujo įvedinėti, lankantis svetainėje ar naršant įvairiuose jos puslapiuose.

Close