Prienų krašto muziejaus (PKM) kūrimo istorija

PKM atsiradimo kelias nebuvo trumpas ir lengvas. Pasakojimą pradėsiu, išreikšdama dėkingumą šviesios atminties žurnalistui Vytautui Masikoniui už straipsnį, išspausdintą „Valstiečių laikraštyje“. Straipsnis buvo persunktas aštria kritika ir  priminė rajono vadovams (VK pirmininkui V. Maruškevičiui, kultūros skyriaus vedėjai I. Stasytienei) apie pareigą žmonėms, saugant krašto istorinę atmintį. Šis straipsnis padėjo atsirasti muziejui. 

1972 metais buvau išrinkta Lietuvos kraštotyros ir paminklų apsaugos draugijos Prienų skyriaus pirmininke, dirbau Prienų r. švietimo skyriaus metodinio kabineto vedėja. Kraštotyrininkų vardu siūliau kurti Prienų krašto muziejų. Nors mačiau abejonę, išgirdau nepasitikėjimą svarsčiusių šį klausimą žmonių žodžiuose, bet galutinis  sprendimas buvo toks: „Muziejaus reikia – surask direktorių!“

Muziejui vadovauti tinkami kraštotyrininkai turėjo geriau apmokamus darbus, o  pasiūlyti žmogų, kuriam reikia tokios kėdės, tada buvo negalima.

Nuo 1990 m. balandžio 1 dienos buvau paskirta muziejaus direktore. Be patalpų, be eksponatų. Su suvalkietišku užsispyrimu, atsakomybe ir meile savo kraštui, tikėdama savo svajonės realumu, ryžausi kurti Prienų krašto muziejų, nors aiškios vizijos dar neturėjau. Prasidėjo idėjos realizavimo kelionė su keliolika eksponatų po Prienus: Popierinė, senieji kultūros namai, meno dirbtuvės, buvusio matematikos mokytojo, inžinieriaus Cezaro Pšemeneckio daržinė ir pagaliau, po dvejų metų, Prienų  deputatų tarybos (pirmininkas Algirdas Jonas Giraitis) nutarimu, 1993 m. muziejui paskirtas mokytojo C. Pšemeneckio gyvenamasis dviejų aukštų medinis namas, tuo metu pakankamai apleistas, galima sakyti, nuniokotas.

Daug pastangų ir savo laiko rengdama patalpas būsimam muziejui Popierinėje atidavė Kultūros skyriaus vedėja Irena Stasytienė. Buvo pakeistas pastato stogas, įrengtas trečias aukštas. Bet, atsiradus savininkui, visas darbas ir įdėtos lėšos nuėjo ne muziejaus, o savininko naudai.

Dar tarybiniais metais puikus kraštotyrininkas, muziejininkas mokytojas Vytautas Degutis įkūrė Naujosios Ūtos muziejų, buvo sukurti muziejai rajono mokyklose, bet ne visiems buvo lemta išlikti. Partijos sekretorei A. Bužinskienei įvertinus Naujosios Ūtos muziejaus patalpų ankštumą, buvo nutarta ieškoti erdvesnių patalpų, o eksponatai dėžėse apkeliavo Balbieriškį, Šilavotą ir, pakankamai apipešioti, apsistojo Prienų senelių namuose (direktorius P. Norvaiša), kur per neapdairumą pavirto dūmais.

Ardydami seną pasaulį, sugriovėm daug ką, kas buvo ir būtų brangu. Pardavėm, privatizavom… Džiaugėmės, kad galėjome atstatyti mokytojo, inžinieriaus C. Pšemeneckio namą. Jo daržinės dalis buvo atiduota Lietuvos turto fondui. Paklauskime, kodėl.  

Tikėjusi, kad V. Degučio kaupti eksponatai bus pagrindas mano svajonių muziejui. Daug krašto eksponatų jau puikavosi didžiųjų miestų muziejų ekspozicijose arba buvo iškeliavę į užsienį… Pavėlavom! Ilgai galvojusi, pasitarusi su kraštiečiais, nutariau savo gimtojo Prienų krašto istoriją parodyti per Krašto Šviesuolius, kurie savo  valios pastangomis siekė mokslo, kilniu gyvenimu ir veikla kūrė Prienų Krašto istoriją, garsino gimtinę Lietuvoje ir už jos ribų.

Prienų Krašto muziejaus įkūrimo idėją pasisekė realizuoti tik per penkerius nelengvus metus. Kadangi muziejinio palikimo neperėmiau, muziejinių vertybių neturėjome, tai po grupelės darbuotojų atlikto išorės ir vidaus patalpų remonto (17 kambarių!) atgijo krašto atminties gelmėse glūdėję vardai, paminklai, tolimi istoriniai įvykiai. Po jaukia muziejaus pastoge „apsigyveno“ mūsų krašto meno ir kultūros žmonės, mokslininkai, rašytojai, dailininkai, dvasininkai, medikai, aviatoriai, palikę pėdsakus krašto žmonių širdyse.

Įrengėme prof. kalbininko Jono Kazlausko, poeto Just. Marcinkevičiaus, rašytojo Vytauto Bubnio, garbingos Šalčių giminės, a. a. kunigo Juozo Zdebskio atminimo  kambarius.

Atskiros ekspozicijos sukurtos menininkams, mokslininkams, pedagogams, tautodailininkams. Įamžinom savanorių ir Laisvės kovų dalyvių, politinių kalinių ir tremtinių, garbingos Mato ir Agnietės Krikščiūnų šeimos, ne vieną dvasininkų bei teisininkų kartą išugdžiusios, mokslo ir valstybės veikėjais įžymios Leonų giminės atminimą.

Noriu padėkoti visiems, kurie buvo šalia, rėmė, patarė, padėjo. Visų pirma dėkoju dailininkei Irutei Seselskienei, Anarsijai Adamonienei, Gražinai Kavaliauskienei, šviesios atminties poetui Just. Marcinkevičiui ir visiems „Žiburio“ gimnazijos 1949-ųjų metų abiturientams, šviesios atminties fotomenininkui Mariui Baranauskui, mons. Juozapui Užupiui, kun. kapelionui Alfonsui Bulotai, deputatei, mokytojai Birutei Grižienei, mokytojai Danutei Dvilinskaitei. Taip pat a. a. Alfonsui Mičiuliui, dailininkei Birutei Vilkutaitytei, prof. Sarai Ginaitei, a. a. Danutei Buzūnienei, Dalytei Raslavičienei, Antanui Lukšai. Už medieną dėkingi urėdui Robertui Judickui, miškininkei Teresei Murauskaitei, Vytautui Bernatoniui. Už audimo staklių įrengimą ir raštuotą audinį dėkojame audėjai Onutei Dabrišienei. Visiems bendradarbiams, Kultūros skyriaus vedėjai I. Stasytienei, padėjusiai, glaudusiai muziejininkus, pritarusiai mūsų darbams. Ačiū sakau visiems mieliems kraštiečiams, padėjusiems išsaugoti Prienų krašto istorinę atmintį – įkurti Prienų krašto muziejų.

Šiandien klausiame, ar išliks švietėjo C. Pšemeneckio, artimai bendravusio su Nepriklausomos Lietuvos kultūros švyturiais, užsienio inteligentais, namas, kuriame įkurtas muziejus. Tai vienas seniausių ir gražiausių medinių statinių Prienuose.

Gyvename vertybių kaitos ir jų perkainavimo laikais. Šiandien dar gyva nepagarba kito nuomonei, kito darbui, noras pakeisti, griauti, o ne saugoti, kas šventa kitiems. Sunaikintas „Revuonos“ viešbutis, buvęs senojo malūno patalpose. Drumzlino privatizavimo pamokos jau padarė savo darbą – privatizuota mokytojo C. Pšemeneckio daržinės dalis. Pardavėm pirmojo diplomuoto gydytojo, pirmojo Prienų burmistro Juozo Brundzos namą – vaistinę, sunaikinom senos statybos medinius namus, apleidom kareivines. Ir senasis žydo Abelsono malūnas smenga į žemę, lūžta. Kokia jo ateitis?

Ar išsaugota Prienų pirmoji valstybinė pradinė mokykla, statyta 1933 m. mokytojo, knygnešio Povilo Garmaus rūpesčiu? Ar neprikišo rankų rekonstruotojai? Nuklydau ten, kur man jau nereikėtų žvalgytis, bet… Manyčiau, kad reikėtų pagalvoti apie senų pastatų, menančių krašto istoriją, verslus, kultūrą, išsaugojimą, pritaikymą šiandienai.

Nors dabartiniams muziejaus darbuotojams ir direktorei nerūpi, bet pasakysiu savo nuomonę. Įgyvendinę muziejaus renovacijos projektą, pakeitę pastato vidaus konstrukcijas, padidinsime erdvę lankytojams, o ekspozicinį plotą sumažinsime, be to, pakenksime paminklinio namo autentikai. Sunaikinę esančias ekspozicijas, pritaikydami šiuolaikiškas formas, kurdami modernią muziejaus koncepciją „Aukšto skrydžio žmonės“ neišsaugosime visų Prienų kraštui nusipelniusių žmonių ekspozicijų. Atrinkdami pačius iškiliausius, įžeisime kitus, žus Prienų krašto istorijos dalis.

Kodėl buvo išardyta aviatoriams skirta ekspozicija? Kodėl perkelta į antrą aukštą kun. Juozo Zdebskio atminimo ekspozicija? Kodėl neišliko namo savininko C. Pšemeneckio kabinete įrengtos jam ir jo mokiniui dr. J. Revuckui bei gydytojui, pirmajam Prienų burmistrui Juozui Brundzai skirtos ekspozicijos?

Tik išsaugodami istorinę atmintį, atgausime tautinį orumą, stiprinsime pašlijusią moralę, su viltimi žvelgdami, įkvėpsime jaunimą darbuotis Prienų krašto, Tėvynės ir savo artimųjų laimei.

Mieli kraštiečiai, pasakykite, parašykite savo nuomonę. Tai jūsų muziejus! Jūs ir spręskite, ar apsaugoti paminklinį namą, padarytas ekspozicijas, ar draskyti jas, krauti į dėžes ir po renovacijos kurti naują, modernią muziejaus koncepciją? Dalyvaukite diskusijoje.

Antanina Aleknavičienė