Redaktoriaus savaitė
Ir koks gi gražus gyvenimas! Kas rytą pažvelgi pro langą ir matai pačius nuostabiausius dalykus! Kas rytą pakėlę galvą nuo savo per naktį sušilusių ir minkštų patalų patenkame į dar vieną kupiną nuotykių, nuostabos, emocijų pasaulį. Ir kas rytą šis pasaulis – kitoks?
Galvojate kitaip? Tuomet pažvelkite plačiau!
Atsibundame ir per langą pastebime šviečiančią saulę, krentantį lietaus lašą, vėjyje besisupantį medžio lapą arba švelniai prieš akis besisūpuojančią, baltais šalčio spygliukais pasidabinusią snaigę. Rodos, viskas kaip visuomet. Keičiasi metų laikai, kalendoriaus lapeliai nesustabdomai skrieja tarsi ventiliatoriaus pučiami, o prieš mūsų akis prabėgę metai virsta vienu žodžiu – kadaise. Nesikeičia tik viena – vaizdas pro langą. Tie patys pilki pastatai, ta pati pieva, rodos, tik vieną akimirką per metus pražystanti pirmąją meilę primenančiomis spalvomis, ir tas pats dangus – tai žydras, tai pilkas. Bet ar tikrai niekas nesikeičia? Ar tikrai tas vaizdas pro langą – toks nuobodus ir negyvas?
O tereikia žengti žingsnį per visą gyvenimą puoselėtų namų slenkstį ir pasinerti į bekraštį, nuostabos kupiną pasaulį. Ištieskite ranką ir pajuskite, kaip ant jos nukrenta vandens lašelis. Kas iš to? Palieskite žemę – ji šlapia, bet vis dar godžiai sugeria kiekvieną mažą lašelį. Ji gyva. Milijonai gyvų organizmų, ištroškę dar nuo vasaros sausros, ne tik pratęsia savo egzistavimą, bet ir kaupia atsargas rūsčiai žiemai bei vėl karštai vasarai. Milijonai organizmų virš žemės skriedami aplanko visas gėles, krūmus, medžius, jų dėka gamta žaliuoja ir puošiasi nusišypsoti verčiančiomis spalvomis. Kiekviena snaigė šį grožį saugo nuo atslenkančio žiemos šalčio ir žvarbaus vėjo. O šaltis stengiasi sunaikinti visus organizmus, kurie vasarą mus puola ir gelia. Kiekvienas gamtos elementas, kiekvienas mažytis organizmas kasdien stato. Stato pasaulį, kuriame norėtų gyventi. Tuos pačius „daugiabučius“, tas pačias maitinimosi vietas, tas pačias poilsiui tinkamas vietas. Milijardai mažų ir didesnių gamtos dalelyčių dirba tam, kad pakėlę galvą nuo pūkinės pagalvės pamatytume pasaulį – kasdien vis tobulesnį, kasdien vis labiau išpuoselėtą. Jie stato mums. Manydami, kad esame svarbiausias pasaulio egzistencijos dantratis, nesusimąstome, jog visą mūsų regimą pasaulį įsuka milijardai kitų dantračių. Milijardai dantračių sukasi tam, kad mums būtų patogiau.
O jeigu bent vienas dantratis sulūžtų?
Gyvendami laisvoje, nepriklausomoje Lietuvoje pirmą kartą išgirdome žodį „terorizmas“. Dar per vienuolika metų, kuriuos žengiame priklausydami kitam didžiajam broliui už Atlanto bei, rodos, vis dar hormonines brendimo audras kenčiančiam artimam pusbroliui vakaruose, įpratome bijoti ir Rytų, ir Vakarų, ir Pietų. Šiaurės nebijome. Šiaurė labiau mūsų bijo.
Mirtinu botagu Europą pačaižęs visur ir niekur egzistuojantis „terorizmas“ paniką pasėjo bemaž visoje Eurazijoje.
Kadaise, toli toli, už devynių jūrų, už devynių marių, gyveno padišachas ir turėjo devynias dukteris. Taip prisimename pasakas, mitus ir legendas. Panašiai prisimename ir paveikslėlius istorijos vadovėliuose. Ant kupranugarių, keleto arklių, turbanais pasidabinę bei šautuvais ginkluoti arabai tarsi beduinai keliauja per bekraštes smėlio kopas.
Pasaulis pasikeitė.
Dabar šis paveikslėlis, iš esmės pasikeitęs, grasina pakeisti ir pasaulio istoriją. Visi arabai tapo juodais rūbais, tarsi įkapėmis, pasipuošusiais musulmonais, kupranugarius pakeitė „Toyota“ visureigiai, šautuvus pakeitė, vis dar geriausiu ir pavojingiausiu ginklu pasaulyje laikomi „kalašnikovai“ bei rankinės priešlėktuvinės-zenitinės sistemos. Pasikeitė ir dukros. Gražios, juodų, tarsi vandenynas gilių akių, ryškių spalvų aksominėmis vėjyje besiplaikstančiomis kelnėmis bei arabišką žavesį dar labiau pabrėžiančiu permatomu tiuliu pasipuošusios gražuolės virto juodosiomis našlėmis, liūdnomis ir įtariomis akimis žvelgiančiomis pro siaurą medžiagos plyšį. „Džihadas“ – rodos, tik vadovėliuose juodu istorijos brūkšniu įbrėžta žmonijos gėda – vėl sugrįžo. Turbūt dar labai daug laiko prireiks, dar daug paslapčių išaiškės ir dar daug tiesos nuskęs laiko dulkėse, kol sužinosime, kodėl ir su kieno pagalba spalvingas paveikslas pavirto neapykantos taikiniu, o žmonija, kurią kūrėme ir statėme, – šalčio neišnaikintais ir savo geluonis kovai paruošusiais parazitais.
Parazitais, priverčiančiais susigūžti net nuo menkiausio vėjo dvelksmo. Susigūžti vien nuo minties, jautriai „įdarbinančios“ fantaziją ir labai greitai pasėjančios paniką.
Taip ir lietuvių tautą užplūdo terorizmas. Europoje pasėta baimė su trenksmu „atvyko“ ir į Lietuvą.
Su teroro įrankiu – iš Lietuvos policijos pagrobtu „kalašnikovu“, negana to, iš pačios saugumo širdies – policijos komisariato pabėgęs smulkus, tačiau psichinėmis bei priklausomybės ligomis įtariamas vagišius praėjusią savaitę pradėjo „amžiaus žaidynes“.
Europą krečiančios antiteroristinės operacijos – puiki proga išbandyti šalies specialiųjų pajėgų pajėgumą bei koordinavimą. Lietuvai irgi pasisekė. Šalyje, kurioje vis dar randami maišai įvairiausių ginklų ir sprogmenų, iš kurios bėga net namų neturintys pabėgėliai, iš dangaus „nukrito“ teroristas. Ir dar pačioje sostinėje! Jo ieškoti suskubo net 3000 pareigūnų. Iš pirmo žvilgsnio, ne milijonas, bet skaičiuojant, jog vidutiniame Lietuvos rajone dirba iki 100 pareigūnų…, bėglį gaudė pusė Lietuvos pareigūnų.
Sunku vertinti ir medžioklę, ir jos rezultatus. Kaip žurnalistas gali vertinti svarbią šalies vidaus saugumo operaciją? Turbūt panašiai, kaip biologijos mokytojas santechniko darbą arba atvirkščiai…
Prie bėglio namų laukę pareigūnai, ko gero, stipriai nusivylė pamatę, kaip greitai pavyko teroristui pasprukti nuo tokių pajėgų. Optimistai už sėkmingai pasibaigusią operaciją ir sulaikytą vieną bėglį tokiame dideliame mieste rašo 10. Pesimistai – 2. Už tą varganą dar garuojančios kavos puodelį…
Reikia tikėtis, kad miesteliuose, kuriuose ir taip sunku sutemus sutikti bent vieną žmogų, teroristas būtų surastas greičiau. Ar bent jau, kaip Kražiuose, su kruvinais eurais alaus į parduotuvę užeitų…
Istorija su tragišku atspalviu ir kraugeriška pabaiga – eilinį kartą besibaigiančia politinėmis demagogijomis, įrodančiomis, kad aukščiausiai šalies valdžiai labiau rūpi asmeninės ambicijos bei pudra žvilgantys veidai, o ne gilūs randai, bjaurojantys ne tik po pudra paslėptus, bet ir visos valstybės veidą.
