Priimti gyvenimo iššūkius skatina žvilgsnis į ateitį

Ar galėtum Japoniją įvardyti kaip vieną verčiausių aplankyti šalių, paklausiau Japonijos universitete metus studijavusio prieniečio Kimo Milušausko. „Taip, Japonija patektų į tą kategoriją, nors kiekviena šalis turi ką parodyti ir yra savaip spalvinga. Tačiau turbūt būtų sunku viską pamatyti ir suprasti atvykus į šalį tik pakeliauti, trumpam laikui. Norint pajusti tikrą Japonijos gyvenimą, reikia ten pagyventi ir turėti japonų draugų, kurie parodytų kitokias Japonijos puses. Paviešėti Japonijoje keletą savaičių per mažai, kad pažintum šią šalį“, – sakė Vytauto Didžiojo universiteto Informatikos fakulteto studentas, Japonijoje, Mitaku miesto ICU (International Christian University – vert. Tarptautinis krikščioniškasis universitetas) studijavęs pagal mainų programą.

Vaikino susidomėjimas IT, kompiuterinėmis programomis vis augo ir augo. Prienų meno mokyklos Dailės studiją baigęs studentas piešimo gebėjimus pritaikė kurdamas kompiuterinius animacinius filmukus. Su vienu iš jų, „Anime Nights“, jis dalyvavo AMV konkurse ir 2011 m. užėmė trečią vietą, 2012 m. – antrą. 2012 m. K. Milušauskas lengvai įstojo į VDU ir tapo Multimedijų ir interneto technologijų studentu, lygiagrečiai baigė kineziterapijos studijas Kauno kolegijoje.

Šį rudenį Kimas bus Multimedijų ir IT ketvirtakursis. Paklaustas, kokie konkrečiai dalykai įeina į jo studijų programą, šypsodamasis paaiškina: „Moksliniais terminais, tai – skaitmeninio vaizdo ir garso sintezė, erdvinių objektų modeliavimas, vizualizavimas bei animacija, multimedijos sistemų programinės įrangos projektavimas. Tariant paprasčiau, tai yra internetinių svetainių kūrimas, vizualioji reklama, 3D modeliai, vaizdų montavimas, nuotraukų redagavimas ir pan.“

Vasarą K. Milušauskas grįžo po metų studijų Japonijoje – pasisėmęs žinių, patirties, susiradęs naujų draugų, kupinas įspūdžių. Šiuos įspūdžius jis nuosekliai aprašydavo, dalindavosi su „Facebook“ draugais. Apie tai, kaip sekėsi metus mokytis ir gyventi Tekančios Saulės šalyje, kas labiausiai patiko, įstrigo, nustebino, Kimas sutiko pasidalinti ir su laikraščio skaitytojais.

Apie universitetą

„ICU (International Christian University) yra įsikūręs Mitakoje, netoli Tokijo. Pats universitetas vis atsinaujina – ne tik klasėmis, materialiniais resursais, technologijomis ir tvarka, bet ir naujais pastatais. Per kelerius metus čia išdygo nauji bendrabučiai ir valgykla, kurioje maistas tikrai nėra blogas, pavalgyti galima. Be to, nemokamai gali pasiimti žalios arbatos (tikrai žalios – jos net spalva žalia, ne tik rūšis). Universitetas turi dvigubą mokėjimo sistemą: už patiekalus gali atsiskaityti grynaisiais prieš valgydamas arba specialia kortele, kuri veikia kaip banko kortelė. Aparatas „žino“, kiek nuskaityti: ant lėkščių yra įtaisyti specialūs „chipai“ arba magnetinės juostelės pagrindu veikiantis prietaisas, tereikia priglausti prie jų savo kortelę, ir pinigai nuskaityti.

Akademinė valanda universitete trunka 70 minučių, tad jeigu galvojate, kad 45 minutes sunku išlaukti iki pertraukos, tai reikėtų pabandyti pasėdėti tiek. Paskaitos – kaip mokykloje, tvarkaraštis suskirstytas laikais, todėl niekada nereikia galvoti, kaip bus su pietumis. Privaloma pietų pertrauka visada tuo pačiu laiku.

Universitetas, manau, užima daugiau ploto, negu visas Mitaku miestelis: turi du futbolo stadionus, teniso kortą, baseiną, beisbolo stadioną, atskirus namukus personalui gyventi, savo vidurinę mokyklą, atskirą bibliotekos pastatą, muziejų ir bažnyčios dydžio koplyčią. Ir dar viena dalyką – tai savo nuosavą elektros energijos stotį bei daugybę kitų pastatų paskaitoms, administracijai, patalpas klubų veiklai ir t.t.

Stojant į universitetą laikomas bendrasis egzaminas testo forma, kuriuo tikrinamos bendrosios žinios. Studentui leidžiama dvejus metus studijuoti pasirinktus bendruosius universitetinius dalykus ir per tą laiką apsispręsti, ką norėtų studijuoti vėliau. Bakalauras įgyjamas, kaip ir pas mus, per ketverius metus. Galima pasirinkti bakalaurą ir nuo pradžių bei pasirinkti įvairių kursų, kurie tau įdomūs. Aš pasirinkau papildomai tuos dalykus, kurie dėstomi angliškai, nes norint pasirinkti kursus japonų kalba, reikia ją mokėti tam tikru lygiu. Rinkausi informatikos, psichologijos, taikos studijas. Jeigu tektų vykti į Japoniją studijuoti magistrantūroje, mokslas lygiai taip pat būtų padengiamas, kaip ir mainų programos metu. Tokia galimybė yra ir dėl mainų programos, ir dėl to, kad mokomės VDU, kuris pasirašęs sutartį su Japonijos universitetu. Universitete mokėsi du lietuvaičiai magistrantai, atvykę taip pat pagal šią sistemą. Mokėsi dar viena lietuvaitė, gyvenanti Anglijoje ir atvykusi į Japoniją pagal Anglijos universiteto mainų programą.

Universitetą-parką supa gamta, jos čia tikrai nestinga. 24 valandas per parą gali gėrėtis cikadų muzika, kuri, tiesą sakant, erzino mane. Dar yra Bakayama – erdvė šalia universiteto, didelė pieva su medžiais, turinti dvi nedideles kalvas, ir vadinama šių kalvų vardu: Baka – kvailys, Yama – kalnas, išvertus – „Kvailių kalnas“. Jie netgi turi patiekalą, pavadintą šiuo vardu, jo niekur kitur nerasit tik ICU. O toks šios erdvės, kurioje galima matyti sėdinčius, besiilsinčius pavieniui arba grupelėmis studentus (dažnai ir paskaitų metu), pavadinimas kilęs iš to, kad studentas, kuris nesimoko, yra kvailys. Aišku, tai, ko gero, su humoru pasakyta, tačiau skamba įdomiai. Pas mus tai vadinama bėgimu iš pamokų ar paskaitų.

Nors universitetas krikščioniškas, tačiau neprivalai toks būti, kad galėtum jame mokytis. Tačiau norėdamas baigti ir gauti bakalauro diplomą, privalai apsilankyti paskaitoje apie krikščionybę. Kadangi tai tarptautinis universitetas, be to, privatus, ne Japonijoje gyvenantys japonai, ketindami grįžti gyventi į Japoniją arba norėdami parodyti vaikams savo ištakas, siunčiu atžalas nors metus pasimokyti šiame universitete. Jame nėra valstybės finansuojamų vietų, mokslas yra nemokamas nebent tuo atveju, jei esi mainų programos studentas, kuris dar gauna stipendiją. Tačiau nereikia labai džiaugtis, nes gyventi tenka nuo stipendijos iki stipendijos. Studento stipendija – apie 600 eurų. Iš stipendijos reikėjo susimokėti už bendrabutį (gyvenau pigiausiame bendrabutyje, nes jis buvo seniausias, kitiems tekdavo pakloti ir pusę stipendijos), sveikatos draudimą, maitintis. Taupyti labai netaupiau, tačiau iš sutaupytų lėšų dar kai ką nusipirkau. Japonijoje taip pat yra „antrų rankų“ parduotuvės, kurios labai puikiai įrengtos. Yra sekcijos gerų ir su defektais daiktų, galima rinktis, nes ir kainos labai skiriasi. Kadangi aš domiuosi kompiuterinėmis technologijomis, defektinių daiktų skyriuje nusipirkau garso kolonėles kompiuteriui ir pats jas susitvarkiau.

Japonijos universitetų studentai neturi jokių transporto lengvatų, jas gauna galbūt moksleiviai ir senjorai. Aš nusipirkau dviratį ir važinėjau artimesniais maršrutais.

Universitete labai rimtai žiūrima į sportą. Kaip minėjau, universitete yra futbolo, krepšinio sekcijos, komandas, sporto aikštės, futbolo stadionai. Universiteto pagrindas – muzika ir sportas, bet yra ir daugiau išskirtinių dalykų, skirtų akiračio plėtrai, nuostatų, pozicijos formavimui, pavyzdžiui, forumų, diskusijų taikos, klimato ir kitomis globaliomis temomis. Tai man labai patiko ir nustebino. Universitete yra dvi atskiros grupės chorų, kuriuose dainuoti mokosi patys studentai, be profesionalių vadovų. Yra viena populiariausių Tokijuje gatvės šokių grupė. Vien dėl tos grupės atvyko į mūsų universitetą studijuoti Japonijos princesė. Kiek teko matyti, mergina niekuo neišsiskiria iš kitų studentų (jeigu man jos nebūtų parodę, nebūčiau žinojęs, jog tai princesė), kitaip nei jos sesuo, kuri baigė keleriais metais anksčiau ir vaikščiojo su apsauga. Jos sesuo buvo metusi kitą universitetą ir atvyko į mūsų universitetą studijuoti bei šokti gatvės šokių grupėje. Po to, kai ji baigė universitetą, jo prestižas labai pakilo. Dabar universitete mokosi ir jos sesuo, o universiteto vaizdai dažnai puikuojasi įvairių Japonijos laikraščių, žurnalų puslapiuose.

Pirmoji savaitė universitete buvo skirta adaptacijai, žvalgytuvėms. Gerai, kad kiekviena klasė turėjo kondicionierius ir reguliuojamą kambario temperatūrą. Antraip nuo karščio, atrodė, galėtum nualpti. Klasėse supažindinimas su dalyku vyksta per krūvas popierizmo. Jo visur labai daug: informacija apie apskaitas, grafikas visam trimestrui, tema, kada paskaitų nebus, iš karto – testų, atsiskaitymų ir egzaminų dienos. Viskas griežta tvarka. Japonijoje priimta, kad paskaitoje, prieš išeidamas į tualetą, turi pakelti ranką ir pasipasakoti, kas prispyrė. Kol kas tik masinėse paskaitose to nereikalavo. Kiekviena klasė turi profesionalius projektorius ir automatiškai nusileidžiančius projektorių ekranus. Visi suolai skirti sėdėti po vieną. Panašu į amerikietiškos mokyklos variantą, tik sumažintą, ir, deja, ne mano ūgiui.

Pirmąją savaitę sužinojau įdomų faktą, kad universitetas neturi jokios studentų atstovybės. Kodėl? Apie tai papasakojo amerikietis dėstytojas. Jis pasakojo, kad atstovybės buvo panaikintos maždaug prieš 50 metų, kai po Antrojo pasaulinio karo kilusių studentų sukilimų metu buvo užimta daug universitetų. Apie tai daugiau galima pasiskaityti istorijos šaltiniuose. ICU taip pat buvo užimtas studentų. Ir paskaitos nevyko. Po viso to neoficialiai studentų atstovybės nebebuvo steigiamos, nėra ir universiteto studentų tarybos. Studentų tarybos yra tik bendrabučiuose. Viskas dėl to, kad vėl nebūtų panašių dalykų, kad studentai neturėtų jokios valdžios universitete.

Universiteto teritorija yra labai saugoma. Naktimis patruliuoja mažytė mašinėlė, kuri važinėja po visą apylinkę. Uždaromi visi įėjimai į universiteto teritoriją, išskyrus pagrindinius vartus. Ir jie paliekami praverti tik tiek, kad žmonės įeitų ar išeitų, bet neįvažiuotų.“

Dar daugiau įspūdžių apie gyvenimą bendrabutyje, studentų aprangą, maistą, miesto gyvenimą – kituose laikraščio numeriuose.