Tokių žmonių reikia žemei ir Lietuvai
Keturis dešimtmečius Skriaudžiuose gyvenantys Birutė ir Vidas Kazakevičiai – graži, darni, lietuviška šeima, užauginusi, išmokslinusi ir į gyvenimą išleidusi keturis vaikus: dvi dukras(39-erių Jūratę ir 37-erių Daivą) ir du sūnus (33-jų Vaidą ir 28-erių Eimantą). Visa šeima – it vienas kumštis, neišsibarstė, neišvažinėjo, liko tėvynėje, savo žemėje, savo krašte. Šiandien tai didelė retenybė.
Pirmaisiais bundančios gamtos žiedais kvepiantis pavasaris Kazakevičių šeimoje ypatingas: kovo pabaigoje vestuves atšoko ketvirtasis ir jauniausias Kazlauskų sūnus Eimantas, o balandžio 12-ąją Birutė ir Vidas paminėjo 40-ies metų sukaktį – rubinines vestuves.
Rubinas – meilės ir ugnies akmuo, simbolizuojantis negęstančius sutuoktinių jausmus. Spindinčios Birutės akys, nedingstanti nuo veido šypsena, ypač kalbant apie vyrą, išduoda, jog šie jausmai tebėra stiprūs. „Griešyčiau, jeigu sakyčiau, kad nesu laiminga. Be galo džiaugiuosi savo gyvenimu ir savo šeima. Nors buvo ašarų, bėdų, susijusių su vyro sveikata, jos buvo laikinos. Nepaisant medikų pastangų, manau, kad vyrą išsisaugojau sau pati. Šiandien galiu pasakyti, kad mums gyvenime nieko netrūksta: turime sveikus, laimingus vaikus, geras marčias, žentus, mylimus anūkus – ko daugiau reikia. Man nereikia naujų baldų, nereikia turtų – didžiausia laimė, kad nė vienam nereikėjo išvažiuoti laimės ieškot svetur, kad visi esame šalia vienas kito“, – džiaugiasi Birutė.
Gyvenimas suvedė šokiuose
Birutė Kazlauskienė – dzūkaitė, kilusi iš Lazdijų rajono, taip pat iš keturių vaikų šeimos. Vaikystė ir jaunystė prabėgo gražiame, smėlingame Dzūkijos krašte, beveik šalia Dusios ežero. Pasak pašnekovės, ežeras nuo tėviškės kiemo buvo vos ne ranka pasiekiamas. Kas tie du ar trys kilometrai, kai iki mokyklos – beveik aštuoni? Gal todėl vaikai gana anksti pabiro iš namų. Birutė, pasekusi vyresniojo brolio pėdomis, po aštuonių klasių išvažiavo mokytis. PasirinkoKalvarijos maisto pramonės technikumą, kur baigė vidurinės mokyklos kursą ir kartu įgijo maisto pramonės techniko technologo specialybę.
Su Vidu, savo būsimu vyru, susipažino visai atsitiktinai, kai mokydamasi antrame kurse mėnesį laiko atliko praktiką Kaune. Atsitiktinė pažintis šokių klube, į kurį, kaip sako Birutė, su drauge užbėgo trumpam prieš naktinę pamainą, buvo lemtinga. Atkaklus šokėjas, nepaleidęs merginos tą vakarą, pasisiūlęs palydėti, o vėliau skyręs pasimatymus, po ketverių metų tapo jos vyru. Ir nors jau prabėgo daugiau nei keturios dešimtys metų, Birutė labai gerai prisimena pažintį su Vidu ir šypsodamasi pasakoja: „Viskas taip greit tąkart vyko: pusvalandį pašokom, paskui pasisiūlė palydėti, paskyrė pasimatymą… Aš sutikau, nors šokių salės prieblandoje nespėjau nė gerai įsižiūrėti į savo šokėją. Negalvojau, kad iš to kas nors gali gautis. Mąsčiau sau, vienas mėnuo, išvažiuosiu, daugiau gal niekada nesusitiksiu, galiu ir laikinai pabendrauti.“
Išsiskyrimai patikrino jausmus
Po praktikos dzūkaitė sugrįžo mokytis toliau į Kalvariją , bet pažintis su vaikinu nenutrūko: bendraudavo laiškais, retkarčiais pasimatydavo, o praktikos metu ir vėl susitikdavo Kaune.
Birutė tekėti neskubėjo, nors vyro sesė kaip tik ruošėsi tekėti, ir tėvai siūlė kartu kelti vestuves. „Galvojau, kur aš čia piemenė ženysiuosi“, – prisimena ji. Baigusi technikumą „raudonu“ diplomu, turėjo laisvą pasirinkimą, kur vykti dirbti. Pasirinko Joniškį, kuriame buvo geriausia Pabaltijy miltų ir kruopų gamykla.
Tačiau išsiskirti su širdies draugu nebuvo lengva. Sako, „kaip su ašarom išvažiavau, taip su ašarom po dvejų metų ir parvažiavau“. Kol dirbo Joniškyje, būsimas vyras, dirbęs Kaune vairuotoju, lankė ir ten. Tėvams pakvietus ir atsiradus darbo Prienų rajone, Vidas iš Kauno sugrįžo gyventi ir dirbti į tėviškę. Kadangi melioracijos laikais tėvams iš vienkiemio buvo pasiūlyta keltis į gyvenvietę, padėjo jiems statytis namą Skriaudžiuose, tuomet dar nežinodamas, kad namas bus skirtas jam, o ne tėvams.
Sugrįžusios Birutės Vidas jau nebepaleido, pasiūlė važiuoti pas jo tėvus. Įtardama, kokiu tikslu važiuoja, Birutė sako tuomet mąsčiusi: „Įlipsiu pro galines duris, o per priekines iššoksiu. Baisu buvo ir gėda, kaip čia, panelė važiuoja pas berną į namus.“
Viskas baigėsi, kaip ir turėjo baigtis – vestuvėmis. Po jų pusmetį jauna šeima pagyveno pas vyro tėvus, o netrukus įsikėlė ir į naujus, dar ne visai įrengtus namus. Pamažu, po darbų, rengė juos toliau. Juose vienas paskui kitą pasaulį išvydo dukros ir sūnūs. Pastarieji, šmaikštauja Birutė, gimė pagal bobučių patarimus. „Sakoma, kai mėnulis iš pilnaties „eina“ į delčią, gimsta berniukai, kai į jaunatį – mergaitės. Tikra tiesa, viskas išsipildė, kaip ir buvo planuota. Norėjom sūnų, ir gimė sūnūs“, – juokdamasi patikina.
Žemė – šeimos maitintoja
Baigusi maisto pramonės technikumą, Birutė kažkurį laiką dirbo pagal specialybę, o kaime diplomą pasidėjo į stalčių ir dirbo kitus įvairius darbus. Darbavosi „Ragučio“ fabrike, ligoninėje prie maistelio dalinimo kūdikiams, pagalbinius darbus mokykloje, buitinio aptarnavimo kombinato punkte Skriaudžiuose. Moteris ilgą laiką buvo aktyvi „Carito“ narė, už altruistinę veiklą ir gerą darbą apdovanota padėkos raštu. Jį įteikė pats Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila. Jau 11 metų B. Kazakevičienė darbuojasi Skriaudžių laisvalaikio salėje ir kartu su vyru džiaugiasi dabartiniu gyvenimu.
Kaip ir visi kaimo žmonės, sutuoktiniai kyla anksti. Prieš darbą ir iš jo sugrįžusi Birutė skuba pas savo gyvulėlius – reikia ir karvutes pasimelžti, pagirdyti veršiukus, pašerti paršelius.„Anksčiau laikydavau keturias karvutes, bet dabar pasilikau dvi. Mano karvutės – šeimos maitintojos. Pieno ir jo produktų užtenka ir mums, ir vaikams. Kiaules irgi sau užsiauginam. Valstybei pieno neparduodu, man gaila gerą pieną parduoti. Pasiėmiau tiesioginę kvotą ir penki metai turiu tiesioginius klientus, pieną išdalinu“, – pasakoja svetinga šeimininkė.
Vidas, iki pensijos dirbęs vairuotoju, pluša šeimos ūkyje ir savo rankomis puoselėja sodybą, kuri taip išgražinta, jog, rodos, nieko daugiau ir netrūksta. Vyras savo rankomis pastatė ūkinius pastatus, priestatus, garažus, vasaros namelį, kurį pats projektavo ir kur vyksta visos gausios šeimos šventės, sumeistravo pavėsinę, sūpuokles anūkams ir dar daug kitų statinių. „Žemė – maitintoja, kas nori, tas kaime gyvena gerai“, – tvirtina Kazakevičiai, turintys 3 hektarus nuosavos ir 5 hektarus nuomojamos žemės.
Visi vaikai šalia
„Turiu tik (!) septynis anūkus. Viliuosi, kad ir nauja pora anūką padovanos. Kol kas jaunavedžiai gyvena pas mus. Vietos užtenka, visas antras aukštas laisvas, tegul gyvena kartu“, – samprotauja ne tik anūkais, bet ir savo žentais bei marčiomis patenkinta Birutė. Visi vaikai, išskyrus jauniausiąjį, turi sodybas, gyvena netoli tėvų. Pasak Birutės, vyriausioji dukra sakiusi: „Aš norėjau turėti savo darželį.“ Ant plento nenorėjo gyventi. „Aš tokia laiminga, kad nė vienas mano vaikas niekur neišvažiavo. Tiesa, Eimutis buvo trumpam išvykęs, pusmetį paklajojo ir sugrįžo“, – juokiasi jaunėlį namo parsiviliojusi mama. Išgirdusi, kad vienai elektros priežiūros įmonei reikia darbuotojo, ji sutarė dėl darbo sūnui, o šiam tik pranešė, kad darbas laukia, galintis grįžti.
Visi vaikai taip pat turi žemės prie savo namų, su meile ją dirba. Marčios, džiaugiasi anyta, viską moka, žiemai daržovių, vaisių prisikonservuoja. Visi sutaria, vienas kitam pagelbėja įvairiuose darbuose. „Aš negaliu žiūrėti televizijos laidų, kuriose rodomos tik pjautynės tarp sutuoktinių, brolių, seserų. Mes iki šios dienos nesam susipykę“, – tarpusavio sutarimu džiaugiasi Birutė.
Paklausta, kokias pamokas tėvai davė savo vaikams, kokias vertybes skiepijo, kad tokie geri užaugo, Birutė atsako: „Stengėmės savo pavyzdžiu auklėti. Sakydavau, nemeluok ir nevėluok. Primindavau, kad kiekvienas daiktas turi savo vietą. Patardavau: nesielk su kitu taip, kaip nenorėtum, kad su tavim elgtųsi. Ir anūkams tai kartoju, kai ateina.“
Ilgo, darnaus santuokinio gyvenimo ir vieningos šeimos pavyzdys
Kas kartu padeda išgyventi tiek daug metų? Kokia ilgo bendro gyvenimo sėkmės paslaptis? Kaip pavyksta išlaikyti laimingą santuoką? Psichologai tvirtina, kad laimingos santuokos sėkmė – tai sutuoktinių išmokta viena bendra pamoka apie jausmus ir širdžių kalbą. O gal didžiausia gyvenimo pilnatvė pasiekiama per vaikus?.. Gal gyvenimo pilnatvės lygmuo pasiekiamas sumokėjus didžiausią kainą – Birutės ir Vido atveju, išbandymą liga?..
Versdama nuotraukas ir peržvelgdama visus bendro gyvenimo metus, Birutė Kazakevičienė samprotauja, jog ilgo ir darnaus santuokinio gyvenimo sėkmė – tarpusavio supratimas, atvirumas, tiesa, sąžinė. Anot jos, vieninteliam savo žmogui būtina atiduoti visas jėgas ir pastangas, ir tai veda į didžiausią laimę.
Šiandien, kai viskas gyvenime, rodos, pasiekta, patikrinta ir tvirta kaip rubino akmuo, Kazakevičiams belieka džiaugtis vienas kitu ir vaikais bei anūkais. Jų, kaip minėjo pašnekovė, septynetas – nuo vyriausiojo 17-mečio Martyno iki mažiausio džiaugsmelio ketverių Lukutės. Močiutė didžiuojasi visais savo anūkais – gabiais, aktyviais, gerai besimokančiais, dalyvaujančiais bendruomenės gyvenime. Pavyzdžiui, Rūta – mokyklos mokinių prezidentė, „Cukriukų“ dainininkė, kartu su mama dalyvauja Skriaudžių kanklių ansamblyje, gieda bažnyčios chore.
Jauniausia gausios Kazakevičių šeimos atšaka – ką tik susituokę Eimantas ir Jolita, kuriems santuokinis gyvenimas dar tik prasideda, bet seneliai jau svajoja apie dar vieną vaikaitį. „Po tris vaikus šeimose būtinai turėtų būti. Bet tegul turi nors po du, tada Lietuva vis tiek klestėtų“, – tvirtina Birutė. Kol kas šalia esantys tėvai – jauniesiems pavyzdys, kaip reikia kurstyti šeimos židinį, kad jis niekada neužgestų.
Ne tik gerbti, mylėti vienas kitą, bet ir burti visą šeimą. Kaip tėvai, kurių namai per visas šventes pilni klegesio. „Reikia bendrauti, nenutolti vieniems nuo kitų, išlaikyti ryšį“, – įsitikinusi namų židinio saugotoja Birutė Kazakevičienė.
Kiekvieną sekmadienį ji eina į bažnyčią pabūti valandą susikaupime, apmąstyme ir padėkoti Dievui už vaikus, už šeimą. Už tai, kad visi kartu, visi Lietuvoje, visi savo žemėje.
