home Veidai Mes planuojame, o Dievas juokiasi…

Mes planuojame, o Dievas juokiasi…

Visi žmonės bent vienu gyvenimo tarpsniu yra atsidūrę tam tikrų sprendimų kryžkelėje. Juk būna, kad prisiplanuojame, o Dievo planai yra visai kitokie? Taip nutiko vienai jaunai kauniečių šeimai – Jurgitai ir Audriui Šeržentams. Kai šią vasarą tragiškai žuvo birštonietė Rita Verbickienė (daugkartinė tinklinio čempionė, auditorė, dailininkė), jos dukrai su šeima nebuvo sunku nuspręsti, kur gyventi. Nors šeima gyveno Kaune, ten turėjo nuosavą namą, verslus, likimo vingiai atvedė į Birštoną (Jurgitos mamos vadintą Karališkuoju) – tėvų, senelių ir prosenelių miestą.  J&A-244 Giminės šaknys – Birštone Susitikimą su Jurgita ir Audrium Šeržentais vertėtų pradėti nuo giminės priešistorės, kuri yra neatsiejama Birštono istorijos dalis. Jurgitos prosenelis Adomas Jurkulnevičius, gimęs 1879 metais, gyveno Birštono miesto centre ir buvo vienas turtingesnių ir intelektualesnių Birštono gyventojų: raštingas, mokėjo lenkų kalbą, turėjo apie 15 ha žemės, karietą, su kuria vežiodavo kurorto poilsiautojus į Kauną įvairiomis progomis. Daug prisidėjo statant Birštono bažnyčią, tačiau ši šventovė tapo jo tragiško likimo liudininke ir paskutinio atsisveikinimo vieta. Veždamas savo anūką Antaną Žiūką krikštyti, Adomas, pasibaidžius arkliams, žuvo. Šiuo metu istorinė karieta stovi Birštono muziejuje. Adomas Jurkulnevičius su žmona užaugino 5 vaikus. Įdomu pastebėti, kad šeima susilaukė 10 vaikų, bet visi 5 pirmieji mirė maži. Ieškodamas atsakymo į klausimą, kodėl lemtis jam tokia negailestinga, Adomas nuėjo pas kunigą pasiguosti ir paklausti patarimo. Kunigas liepė pastatyti kieme kryžių, o su jo pašventinimu nutrūko ir mirčių grandinė – nuo tada gimę kiti 5 vaikai visi užaugo sveiki. Vieni liko arčiau namų, kiti pasklido po platų pasaulį: sūnus Jonas Jurkulnevičius ir duktė Monika Čeikienė liko ūkininkauti Birštone, o Jurgitos senelis Antanas su seserimi Antanina išėjo mokytis į Kauną.   Gyvenimą pakoregavo likimas Jurgita su mama nuolatos atvažiuodavo į Birštoną kaip į savo senelių tėviškę, čia  lankydavo gimines. Rita Verbickienė visada svajojo čia pasenti. Birštono savivaldybei grąžinus tėvų žemes, giminės palikuonė nusprendė grįžti į Birštoną ir prieš 7 metus pradėjo čia statytis namą. Gaila, bet jame pagyveno tik ketverius metus – šių metų vasarą tragiškai žuvo (sudegė stomatologo kabinete). Likimas anksčiau laiko pakoregavo ir Jurgitos bei jos vyro Audriaus gyvenimą. Po mamos žūties prieš keletą mėnesių šeima atsikraustė į jos namus Birštone. Prieš trejetą savaičių teko viešėti pas svetingus šių namų šeimininkus – Jurgitą ir Audrių Šeržentus. Gurkšnodami turkišką arbatą kalbėjomės apie likimą, kuris kartais nesišypso, gyvenimą, kuris rodo ženklus, nuvedančius ten, kur žmogus ir turi būti, žemę ir šeimą, iš kurių dygsta meilės šaknys, kurios skatina žygiams – ne būtinai kovoms, o paprastiems darbams, kilniems poelgiams, svajones, kurios gydo ir užaugina nudegintus sparnus. „Svajojom, tarėmės vėliau nupirkti mamai butą jos nusižiūrėtoje vietoje čia pat, Birštone, o patys kada nors su vaikais apsigyventi šiame name. Įvyko tai, ko nenumatysi, ir Likimui nepasipriešinsi. Tarsi kažkokia vidinė nematoma jėga viską apsuko kitu kampu... Gyvenimas pasikeitė kardinaliai. Po mamos laidotuvių pasakiau: čia (Birštone) mamos namas, žinau, kiek jos energijos, jausmų čia sudėta – negaliu parduoti to namo. Gal leiskim gyvenimui duoti ženklą?... Ir per tris dienas aš sulaukiau darbo pasiūlymo būtent Birštone. Tai buvo akivaizdus ženklas, kur mums reikia gyventi. Manau, visa tai vyksta savaime, neįdedant kažkokių pastangų, jeigu tu pasiduodi ir protu neprotestuoji prieš tam tikrus įvykius, kurie tave kažkur kreipia“, – pasakojimą apie netikėtus gyvenimo posūkius pradeda Jurgita Šeržentienė.   Jurgitai svarbus vyro palaikymas Dar viskas gyva ir degina, o šiuo laikotarpiu Jurgitai labai svarbus vyro palaikymas. Jai negirdint Audrius sakė: „Jurgai tai buvo labai skaudi netektis, nes mamą ir dukrą siejo nepaprastai stiprus ir šiltas ryšys – kiekvieną dieną bendraudavo telefonu, nuoširdžiai rūpindavosi, susitikdavo savaitgaliais. Mes skubėdavome pas ją į Birštoną, laukdavome jos mūsų namuose Kaune. Jau nekalbant apie visas šventes kartu. Tai buvo ne privalomas tėvų su vaikais bendravimas, o tikrai teikiantis malonumą ir džiaugsmą abiem pusėms“. Jurgita ir Audrius Šeržentai paliko ne mažiau puikius savo namus Kauno priemiestyje, gamtos apsuptyje, projektuotus paties Audriaus. Su meile kurtus, statytus sau ir vaikams. Tačiau ir paveldėtas namas Birštone – šiuolaikiškas, moderniai įrengtas. Viduje sienas puošia įspūdingo dydžio dabar jau relikviniais tapę mamos tapybos darbai, matomiausioje vietoje – išsaugotas Jurgitos prosenelės verpimo ratelis, kiti mieli, sentimentus keliantys daiktai taip pat surado savo vietą (dalis jų – lagaminas, smuikas ir kiti prosenelio daiktai pateko į muziejų). Kol kas šeima gyvena įsikūrimo nuotaikomis, tvarkosi aplinką, jaukinasi namą. Vaikai pradėjo lankyti darželį ir mokyklą. Ir mūsų pašnekesio metu aplink nenustygdamas sukosi ką tik iš darželio sugrįžęs mažiausias ir svarbiausias šiuose namuose – dar trejų neturintis sūnelis Julius. Švelniai ramindama sūnų Jurgita ištarė: „Kai išėjo mama, tik dabar supratom, kad pagrindinis vaikų auklėjimas yra meilė. Nieko nereikia daryti – tik mylėti“... Be Juliaus, Jurgita ir Audrius Šeržentai augina vienuolikmetę Viltenę. Gražius santykius puoselėja su buvusia Audriaus šeima. Jo dukros iš pirmosios santuokos Ugnė ir Taira – dažnos viešnios Šeržentų namuose, kartu su tėčio šeima praleidžia atostogas ir šventes. Šiuose namuose užtenka vietos visiems. Kieme daug erdvės, didelė tinklinio aikštelė, primenanti buvusios šių namų šeimininkės pomėgį ir aistrą. Namų valdos neriboja tvoros – tarsi jų šeimininkas būtų atviras visam pasauliui. „Mama norėjo vienyti bendruomenę, įpūsti ramiam kurorto gyvenimo tekėjimui daugiau gyvybės, apie tai nuolat svajojo, kviesdama rajono žmones ir jaunimą į savo namus žaisti tinklinio“, – sako sutuoktiniai.   Sveiko gyvenimo būdo šalininkai Galbūt mamos svajones pavyks įgyvendinti šios giminės palikuonims? Gimtinės šaknys, namai ir vaikai – ašis, apie kurią dabar sukasi Jurgitos ir Audriaus gyvenimas. Abu jauni, intelektualūs ir nepaprastai aktyvūs žmonės. Birštonas pagal jų darbo specifiką idealus miestas. Kadangi Audrius yra sveikos gyvensenos, mąstysenos ir mitybos specialistas, o jo verslai, plėtojami užsienyje (Rusijoje ir Švedijoje), neriboja šeimos galimybių, būtent Birštono miestelis puikiai atitiko šeimos lūkesčius. Jurgita taipogi neabejoja rasianti darbą pagal savo kvalifikaciją Birštone, nes turi du magistro diplomus, yra vadovavusi Druskininkų „Spa Druskininkai vandens parkui“, Vazgaikiemyje dirbo viešbučio „Simboly“ direktore, turėjo nuosavus „Aušros Spa namus“ Kaune, neseniai pradėjo naują verslą ir įkūrė verslo bendrovę „Pupa supa“, kuri gamins pirmą lietuvišką ekologiškų kremų liniją vaikams. Jurgita šį kremą kūrė sūnui Juliui, kuris sirgo atopiniu dermatitu. Mamai buvo labai svarbu sukurti gerą kremą – ji siuntėsi brangias žaliavas, negamino jo su vandeniu ir nežada apgaudinėti būsimo vartotojo, todėl kremai bus brangūs. „Tie, kas juo pasitepa – mamos, tėčiai ar vaikai – supranta, kad jie tepa labai gerą produktą. Dabar aš nuo to relaksuoju, „kaifuoju“, uostau kvapą...“, – su užsidegimu pasakoja Jurgita. Šeima gyvena Birštone vos porą mėnesių, bet gyventojai jau spėjo Jurgitos vyrą Audrių pastebėti kasdien sportuojantį. „Žinote, mes esame sveiko gyvenimo būdo šalininkai. Rytinė mankšta apeinant visą Birštoną, apžiūrint jį bundantį, išgerta stiklinė mineralinio vandens, grynas oras, vaikams sudarytos puikios sąlygos lavintis – visa tai suteikia visiškai kitokios kokybės gyvenimą“, – sako A. Šeržentas, paklaustas, ar labai skiriasi gyvenimas Birštone nuo Kauno. Daug gyvenimiškos patirties sukaupęs – o ir Birštoną įsimylėjęs – verslininkas trokšta kuo greičiau į jį integruotis, maksimaliai dalyvauti miestelio socialiniame, kultūriniame, ekonominiame gyvenime. „Kadangi turiu daug laisvo laiko būdamas Lietuvoje, jaučiu, kad būtent čia galiu save realizuoti. Labai smagiai bendraujame su kaimynais, šiaip visi sutikti žmonės labai mieli, atvirai bendraujantys ir tai kelia saugumo jausmą“, – džiaugiasi Audrius.   Šeimos vizija – sveikas, švarus, kaimyniškas miestas Jurgita ir Audrius – abu gana jauni, išvaizdūs, verslūs, turintys gražią ir darnią šeimą. Abu turintys skirtingus verslus. Ar šie žmonės dar turi kokių ambicijų ir svajonių? „Žinote, kai nereikia rūpintis duonos kąsniu, gali savo jėgas, patirtį paskirti kam nors daugiau. Turbūt ne be reikalo taip gyvenimas mus pakreipė, kad būdami darbingi, verslūs atsidūrėme čia. Kažkada (prieš gerus metus) mano uošvienė juokaudama pasakė: „Audryti (pasak Jurgitos, ji į žentą visada taip kreipdavosi), gal jau gana gyventi tik sau, laikas sukauptą patirtį atiduoti kitiems“ (šypsosi)... Gerai, kad čia atsikraustėme. Tik tas atsikraustymas galėjo kitą istoriją turėti...“, – už save ir Jurgitą atsako Audrius. Vaikščiodamas Nemuno krantine, stebėdamas aplinką ir bendraudamas su vietiniais, vyriškis jau spėjo šiek tiek išgirsti, kuo alsuoja gyvenimas Birštone. „Per gana trumpą laiką supratau vieną dalyką – kad ir kokios gražios ir sutvarkytos būtų gatvės, puikios sanatorijos, darbo jėga Birštone yra pigi, žmonės kažkokie susikaustę ir abejingi. Man nesuprantama, kodėl miestelyje, kuriame sklypai kainuoja kaip Vilniuje, žmonių algos yra kaip Lietuvos glūdumos kaime?“, – stebisi verslininkas. Sveikas, švarus, kaimyniškas miestas – tokia gyvenimą tėvų ir protėvių žemėje kuriančios šeimos vizija. Čia taip sveika išvėdinti mintis panemunės vėju, kvėpuoti grynu pušų oru, nuraminti kasdienių darbų erzulį, kartu – atgaivinti, atnaujinti save. Kiekvienas birštonietis turi didžiuotis savo miestu, o ne tik svečiai aikčioti, kaip pigu yra sanatorijose, kaip gražu gatvėse. Čia gyvenantys žmonės turi tapti laisvi, drąsūs reikšti savo nuomonę, iniciatyvūs, drąsinami kurti verslus. Jaunimas turi žinoti, kad grįžus gyventi į Birštoną čia jo laukia geras atlyginimas, gimti namai, draugai. Tyros, šviesios ir laisvos kaip paukščiai šių žmonių svajonės verčia tikėti, kad juos lydi ir kelią rodo ne tik Gyvenimas, Likimas, bet ir saugo amžinybėn išėjusios, šį miestą nepaprastai mylėjusios mamos dvasia. Rita būtų labai norėjusi, kad būdami jautrūs, sąžiningi žmonės, vaikai nebūtų ramūs ir abejingi šalia gyvenančiųjų likimams. Kad norėtų pagražinti iki savęs sukurtą tėvų ir protėvių kraštą. Savo gebėjimus, pašaukimą ir gabumus ar talentus galėtų įkūnyti čia, kur gyvena, šioje erdvėje ir duotu savo gyvenimo laiku. Tai ir būtų jų tikslas ir gyvenimo prasmė.

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai. Toliau naršydami svetainėje sutinkate, kad slapukai atsirastų Jūsų įrenginyje. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti ištrindami įrašytus slapukus. Daugiau informacijos.

Slapukas yra nedidelė teksto rinkmena, kuri, apsilankius svetainėje, išsaugoma Jūsų kompiuteryje arba greitojo ryšio įrenginyje. Dėl jo interneto svetainė tam tikrą laiką gali „atsiminti“ Jūsų veiksmus ir parinktis (pvz., registracijos vardą, kalbą, šrifto dydį ir kitas rodymo parinktis), dėl to Jums nereikia kaskart jų iš naujo įvedinėti, lankantis svetainėje ar naršant įvairiuose jos puslapiuose.

Close