home Veidai „Žirgai – tai grožis, veržlumas, laisvės troškimas“

„Žirgai – tai grožis, veržlumas, laisvės troškimas“

Prienų „Revuonos“ pagrindinės mokyklos devintokas Arijus Jurevičius iš pirmo žvilgsnio niekuo nesiskiria nuo savo bendraklasių. Tačiau jo dailės mokytoja Aušra Deltuvienė įsitikinusi, kad Arijus yra Dievo apdovanotas begaliniu talentu, darbštumu, nuoširdumu ir reiklumu sau. Neabejotina, kad visos mokytojos išvardytos mokinio savybės lėmė, jog vasarą jis, vienintelis iš Lietuvos dalyvavęs pasauliniame dailės konkurse Londone, laimėjo pirmąją vietą ir dar tapo reklaminiu pieštukus gaminančios bendrovės veidu. Arijus Jurevičius, 8 kl., mokytoja Aušra Deltuvienė, Prienų „Revuonos“ pagrindinė mokykla. LR švietimo ir mokslo ministerijos III laipsnio diplomas   Tai ne vienintelis pasaulinis konkursas, kuriame yra dalyvavęs penkiolikmetis Arijus Jurevičius. Jis laureatu tampa JUNESCO kasmet Prancūzijoje rengiamuose konkursuose, buvo geriausiai įvertintas Japonijos ambasados rengtame piešinių konkurse „Lietuva – Japonija“, o pirmąkart dalyvaudamas Lietuvos dailės olimpiadoje užėmė aukštą trečiąją vietą. Pernai Prienuose buvo surengta pirmoji jaunojo dailininko personalinė paroda. „Arijaus visi įvertinimai pasauliniuose konkursuose yra aukšto lygio. Juk į juos atsiunčiama po 6000–8000 darbų! Arijus yra įstojęs į Žirgų globos asociaciją, dalyvauja jos veikloje. Ne tik mes – mama, mokykla – jį palaikome, bet gražiai augina ir draugija“, – negaili pagyrų savo mokiniui dailės mokytoja Aušra Deltuvienė.  

Laimėjimai atėjo po ilgo, atkaklaus darbo

„Revuonos“ pagrindinės mokyklos dailės mokytoja A. Deltuvienė Arijų atrado gal prieš septynerius metus Meno mokykloje, kur jį atvedė mama. Jau tada mokytojai įstrigo pradinuko darbai. Skatinamas mokytojos, mokinys pradėjo dalyvauti konkursuose ir juose laimėti. Mokytojai išėjus iš Meno mokyklos, liovėsi ją lankyti ir Arijus. „Gal niekas jo tada labai neskatino tęsti užsiėmimų“, – svarstė mokytoja. Atėjęs mokytis į „Revuonos“ pagrindinę mokyklą Arijus ir vėl susitiko su A. Deltuviene. Pamačiusi, kad mokinys neprarado įgūdžių ir vis taip pat gerai piešia, tačiau nerodo didelio entuziazmo, mokytoja po truputį pradėjo jį „jaukintis“ iš naujo: skatino piešti, ragino dalyvauti konkursuose. Arijus ir vėl pradėjo laimėti – iš pradžių rajoniniuose, vėliau – tarptautinio lygio konkursuose. O pastaruosius keletą metų jau nuo rugsėjo pradeda klausinėti: „Mokytoja, gal bus kokių konkursų?“ Pasak A. Deltuvienės, piešimui jis skiria visą savo laisvalaikį. Daug dirba savarankiškai, mokosi pas ją, papildomai – pas kitą dailininkę, žirgų piešimo specialistę Audronę Mickutę. Kadangi yra labai atkaklus ir kartu savikritiškas, Arijus nori vis sunkesnių užduočių, sudėtingesnių temų. „Aukštesnio lygio konkursinės temos būna labai sudėtingos, bet Arijus visada suranda sprendimą, kaip jas išpildyti. Man, atrodo, net nereikia labai daug patarti – viskas išeina savaime, natūraliai“, – šypsosi mokytoja. Tai, kad Arijus sugeba susidoroti su sudėtingiausiomis temomis, parodė praėjusių metų Lietuvos dailės olimpiada, kurioje jis laimėjo trečiąją vietą. „Komisija, įvertinusi dalyvių namų darbus, nenorėjo nežinomam aštuntokui skirti aukštos prizinės vietos, motyvuodama, kad jis dar jaunas, suspės pasireikšti. Bet vėliau, apžiūrėdami olimpiados dalyvių vietoje atliktus kūrybinius darbus pagal duotą temą (lietuviškosios Nidos sąsajos su Italija) ir pamatę Arijaus paveikslą – smėlyje sutupdytus namelius ir iš smėlio išsiliejantį žirgą – sakė: „Jis tiek viską sumaišė, kad nebegalim neįvertinti“. Nes tokio darbo daugiau nebuvo!.. Atsiėmęs trečiosios vietos diplomą, Arijus iš pradžių lyg nuliūdo. Mokytoja, sako, ir vėl tik trečioji vieta (dvi A. Deltuvienės mokinės jau buvo laimėjusios prizines vietas Lietuvos dailės olimpiadose – Aut. past.). Bet aš patikinau, jog tai labai didelis įvertinimas. Juk olimpiadoje susirinko didžiųjų miestų, sostinės dailės mokyklų mokiniai, turintys nepalyginamai geresnes sąlygas mokytis, nei Arijus, dirbantis su manini tik vakarais. Beje, olimpiadoje buvo galima ir žiūrovams rinkti savo nugalėtoją. Prie jo darbo sustodavo kiekvienas, jis pelnė, berods, antrosios vietos žiūrovų simpatijas“, – šypsodamasi prisimena A. Deltuvienė. Pati būdama dailininkė, talentinga keramikė visada stengiasi gabių mokinių galimybes išnaudoti maksimaliai. Antai, pastebėjusi, kad Arijus savarankiškai gilinasi į kompiuterines technologijas, maketavimą, paragino jį sukurti kalėdinį filmuką. Mokytoja juokiasi, kad ir šiam filmukui mokinys jau turi viziją – jame dominuos žirgas ir berniukas. „Tai jautri ir graži istorija apie žirgo ir berniuko draugystę, jų susitikimus. Filmo pabaigoje jie artėja vienas prie kito, o pabaigoje abu susilieja piešinyje. Pagrindinė filmuko mintis – jeigu mes negalime būti kartu gyvenime, tai esame neišskiriami nors piešinyje. Tai toks yra kalėdinis stebuklas. Arijus tuo dabar gyvena, jau žino, kokį žirgą filmuos, kur filmuos ir panašiai“, – sako mokytoja. Piešti arklį ar žirgą yra sunku. Tačiau, tiek mokytojos, tiek daugelio žmonių nuomone, žirgas žiūrovą užburia, į jį gera žiūrėti. „Žinoma, Arijus piešia ne tik žirgus, bet beveik visada suranda idėją, kaip jį įpinti į bet kokį piešinį, išskyrus tokį, kuriame žirgas atrodytų kenčiantis. Pavyzdžiui, negalėjo žirgo nupiešti konkurse laisvės kovų ir netekčių istorijai paminėti. Ten reikėjo perteikti karo vaizdus, tremtį, jo žirgas būtų pavargęs ir pan. „Ne, mokytoja, sako, aš negaliu tokio žirgo piešti“. Jam žirgas turi būti laisvas, veržlus“, – sako gerai mokinį pažįstanti mokytoja. „Žirgai – tai grožis, veržlumas, laisvės troškimas“, – vėliau antrins savo gyvenimo be šių gyvūnų neįsivaizduojantis penkiolikmetis. Labiausiai A. Deltuvienė džiaugiasi Arijaus apsisprendimu po aštuonių klasių neišeiti į kitą mokyklą, tikėdama, jog jie kartu gali dar daug nuveikti. Ji taip pat viliasi, kad suaugęs Arijus tikrai bus dailininkas, nebent pakeistų meno rūšį. „Jis gali būti labai geras grafikas. Grafikas turi mokėti gerai piešti, bet ir pačių idėjų reikia. O Arijus visa tai turi“, – pabrėžė mokytoja.  

Pažintis su žirgais – nuo pat vaikystės

Dideliu talentu apdovanotas žmogus anksčiau ar vėliau prabyla – žodžiais, muzikos garsais, spalvomis... Visa, kas supo Arijų, buvo siejama su arkliais, grimzdo į jo pasąmonę, iš kurios negalėjo neišsiveržti galinga jėga. Džiugu, jog vaiko polinkį piešti nuo mažens palaiko jo šeima, kurioje taip pat netrūksta menininkų. Sesuo Boneta yra baigusi Birštono meno mokyklos dailės klasę ir interjero dizaino studijas, menišką ranką turi ir brolis Erikas. Arijaus mama prisimena, kaip jos mama pasakojusi, jog puikus medžio drožėjas buvęs jos senelis. Vyro giminėje taip pat yra menininkų: skulptorius Dainius Jurevičius, pusbrolis medžio drožėjas Tomas Stambrauskas. Kaip prisimena mama, sūnaus pažintis su arkliai prasidėjo nuo pačios ankstyvosios vaikystės. O kada užsimezgė tas nepaprastas ir gilus ryšys – galima tik spėlioti. Gal nuo zoologijos sodo, kuriame dar už rankytės vedamas mažylis įamžintas nuotraukoje su seneliu šalia balto ponio. Gal nuo dažnų senelio pasakojimų apie bėriuką, sartukę... Gal nuo knygelių su arkliais ir daugybės žaislų arkliukų. Augantis berniukas, vos pradėjęs savarankiškai dėlioti pagaliukus, iš jų jau dėliojo arkliuką, vos bepalaikydamas rankoje pieštuką – jau keverzojo kažką panašaus į arkliuką. Iš pradžių piešdavo arkliukus ant lapelių ir dovanodavo mamai, vėliau piešdavo atvirukus – ir vėl dovanodavo mamai. Mama išsaugojo visus sūnaus dovanotus piešinėlius. Pradinėse klasėse rašydamas Kalėdų Seneliui laišką, prašė balto ir būtent Velso veislės arklio, kad senelis atvestų jį ir pririštų prie durų rankenos... Nepamiršdavo paprašyti ir dovanų mamai, sesei Bonetai, broliui Erikui, tėčiui, bet visos dovanos buvo susijusios su arkliukų simboliais – ar tai būtų puodelis su arklio lipduku, ar kita dovanėlė. Visi namiškiai Arijui dovanodavo dovanas, susijusias su arkliais. Vėliau, kai būdavo galimybė nuvykti į žirgų konkūrus, jis ne varžybas puldavo žiūrėti, o skubėdavo prie garduose stovinčių žirgų. Stovėdavo ir žiūrėdavo, žiūrėdavo...kol akyse nepasirodydavo ašaros. Vaikui būdavo skaudu, kad daugiau jo taip arti nepamatys. Arijui arklių tema ypač jautri. Žinome, kad ne vienas žiauraus žmonių elgesio su arkliais atvejis buvo paviešintas per televiziją, spaudoje. Tai matydamas Arijus nepaprastai išgyvendavo. Kartą, iš Žirgų globos asociacijos gavęs žinią ir nuotrauką, esą bejėgė, sulaužytomis kojomis ar stuburu kumelė keletą parų be vandens kankinama Prienų rajono ūkininko ūkyje, jis, pasak mamos, buvo pasiryžęs dviračiu ten važiuoti. Norint pamatyti situaciją ir pranešti draugijai, reikėjo reaguoti skubiai, tą pačią akimirką. Dviračiu toloka, o automobilio tuo metu nebuvo. Kai asociacijos atstovai sukruto patys ten nuvykti, kumelę rado jau papjautą. Pasak Arijaus ir jo mamos, galbūt ūkininką kažkas perspėjo, ir jis paskubėjo nusikaltimo pėdsakus paslėpti.  

Svajonėse – grafinio dizaino studijos ir sodyba su žirgais

Su minėta Žirgų globos asociacija penkiolikmetis palaiko ryšius keletą metų. Talkina ruošiant reklamą, piešia atvirukus. Rugsėjo mėnesį žirgų mylėtojams buvo pristatytas bendras Arijaus Jurevičiaus ir Žirgų globos asociacijos kūrinys – marškinėliai, ant kurių puikuojasi įvairių veislių žirgai. Lėšos už parduodamus marškinėlius bus panaudotos žirgų globai ir priežiūrai, o Arijui tai irgi nebloga reklama, investicija į ateitį, žinomumą. Jau kurį laiką, o ypač po televizijos reportažo, jaunasis dailininkas gauna užsakymų nupiešti atvirukų ar kokį piešinį. Tai, sako jis, suteikia labai daug pasitikėjimo savimi, skatina tobulėti. Mama, matydama, koks stiprus ryšys Arijų sieja žirgais ir su kokia meile, užsidegimu juos piešia, galvoja, kad sūnus nemes dailės. Į sūnaus ateitį ji sako nežadanti kištis ir leidžia jam pačiam rinktis, kuo tapti suaugus. Pats Arijus, vaikystėje svajojęs tapti veterinaru, dabar labai domisi skaitmeniniu menu, o planuose – grafinio dizaino studijos. Paklaustas, kodėl nori būti grafikos dizaineriu, o ne dailininku, Arijus atsako: „O kas yra dailininkas? Siaurąja prasme – tai žmogus, kuris piešia. Aš gal norėčiau būti menininku, kuriuo gali vadintis tiek dirbdamas su kompiuterinėmis programomis, kurdamas logotipus, vaizdo reklamą, stendus, maketuodamas, tiek savo rankomis, tiek su nuotraukomis“. Arijus žino ir tai, kur norėtų gyventi ir ką veikti. Jis svajoja apie namą ant kalno, prie miško, žino, kaip jis atrodys. Vaikinui daug nereikia – svarbiausia, kad būtų vietos žirgams. „Norėčiau laikyti du žirgus. Vieno per maža, nes jam bus liūdna gyventi, o daugiau – per sunku išlaikyti“, – gražiomis svajonėmis dalinosi žirgų mylėtojas. Palinkėkime, kad visos jaunojo dailininko svajonės išsipildytų...

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai. Toliau naršydami svetainėje sutinkate, kad slapukai atsirastų Jūsų įrenginyje. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti ištrindami įrašytus slapukus. Daugiau informacijos.

Slapukas yra nedidelė teksto rinkmena, kuri, apsilankius svetainėje, išsaugoma Jūsų kompiuteryje arba greitojo ryšio įrenginyje. Dėl jo interneto svetainė tam tikrą laiką gali „atsiminti“ Jūsų veiksmus ir parinktis (pvz., registracijos vardą, kalbą, šrifto dydį ir kitas rodymo parinktis), dėl to Jums nereikia kaskart jų iš naujo įvedinėti, lankantis svetainėje ar naršant įvairiuose jos puslapiuose.

Close