Už meilę – meile, už rūpestį – rūpesčiu
Prieš nepilną mėnesį garbingo 95 metų jubiliejaus sulaukė seniausia Prienų miesto Kauno gatvės gyventoja Marija Morkūnaitė-Karčiauskienė. Gražų metų kraitį dovanojo jai Dievas ir likimas. Žydinčių gėlynų apsuptoje sodyboje Marija praleido ilgus gyvenimo metus, čia pasitiko auksinį savo rudenį, sklidiną artimųjų meilės ir švelnumo kupinų dienų. Jubiliejaus proga mamai, močiutei, promočiutei gėlėmis ir dėkingumo žodžiais nusilenkė penki vaikai, devyni vaikaičiai ir 14 provaikaičių.
Marija Morkūnaitė-Karčiauskienė su vyru Antanu susilaukė šešių vaikų – Onutės, Aldonos, Antano, Vytauto, dvynių Eugenijos ir Zinos. Gražaus jubiliejaus dieną Marijai trūko tik prieš ketverius metus mirusio sūnaus Vytauto, keletą savaičių prieš mirtį mamai padovanojusio savo rankomis sukurtą altorėlį, prie kurio ji visus tuos metus kasdien meldžiasi, glostydama sūnaus nuotrauką.
Ne visi vaikaičiai ir provaikaičiai senolę gali dažnai aplankyti. Anūkei iš Latvijos patogiau atvažiuoti, o štai sūnaus Antano vaikai gyvena Anglijoje, tačiau savo mylimos močiutės, kaip visi artimieji vadina, nepamiršta ir 95-ojo gimtadienio proga atsiuntė didelę puokštę gėlių.
Prie darbo teko pratintis anksti
Marija kilusi iš Mačiūnų, ten augo nuo vaikystės tėveliams namų ūkio darbuose padėdama, jaunystėje karves ganydama… Anksti pradėjo dirbti, nors labai norėjo mokytis, tačiau leisti dukrą į gimnaziją tėvai neturėjo lėšų. Grįžęs po karo (Marijos tėvelis dalyvavo Pirmajame pasauliniame kare – aut. past.), tėvelis rado sudegusius namus. Kiek aptaisęs, kad šeima galėtų gyventi, išvažiavo į Ameriką užsidirbti. Sugrįžęs po 3–4 metų parsivežė pinigų, už juos pasistatė namą, didelį kluoną. Tačiau prasidėjus partizaniniam karui, kluonas buvo sudegintas. Mintimis sugrįždama į praeitį, Marija pasakoja, kad kluoną rusai buvo panaudoję kaip priedangą tankui. Naktį užėję partizanai padegė tanką, su kuriuo kartu supleškėjo ir kluonas. Šeimos partizanai nelietė, nes, pasak senolės, visi buvo pažįstami, iš aplinkinių namų, paprasti kaimo vaikinai, su kuriais šokiuose šokdavo. Palingavusi galvą sunkiai atsidūsta: „Žuvo nemažai kaimo berniukų. Ir vienas berniukas, su kuriuo buvau draugavus, žuvo…“ Dukra Eugenija tyliai pašnabžda: „Ir dabar dar jį dažnokai prisimena, vis pakalba“. O Marija, tarsi nujausdama, kas sakoma, netikėtai pralinksmina: „Ką čia meluoji?“
Pašnekesio metu ne kartą teko įsitikinti, kad senolė yra išsaugojusi puikų humoro jausmą. Tačiau prisiminimai vis sugrąžina į praeitį, kuri nebuvo tokia šviesi. Neteko Marijai patirti nerūpestingos jaunystės džiaugsmų, nes jau penkiolikos būdama ėjo į Prienus mokytis siūti, kad šeimai būtų lengviau. Pasimokiusi pas vieną davatkėlę nepilnus metus, ėmėsi siūti savarankiškai. Koks džiaugsmas buvo, kai tėvelis penkiolikmetei nupirko naują vokišką siuvimo mašiną „Singer“!.. Pasimokiusi dar truputėlį pati, vėliau Marija keletą metų dirbo labai geros siuvėjos – milicijos viršininko žmonos – padėjėja. Dar vėliau dešimt metų dirbo Prienų siuvimo fabrike.
Būsimą vyrą sutiko šokiuose
Būsimą vyrą, tuo metu dirbusį Strielčių plytinėje, dvidešimtmetė Marija sutiko šokiuose Mačiūnuose. Ten užsimezgusi graži draugystė peraugo į meilę, o vėliau ir santuoką. Ištekėjo už trejais vyresnio Antano įžengusi į 21-uosius metus. Iš pradžių gyveno, kaip pati sako, plytinėj, o paskui persikėlė į Prienus, į Bubnių namus M. Gorkio (dabar Kęstučio) gatvėje. „Būsimas vyras šnekėt gerai mokėjo, tai ir prisišnekino. Neblogas buvo – tik nedidelis“, – šypsodamasi sako Marija, dėl jo palikusi savo buvusį vaikiną. Įtakos tam, susimąsto, daugiausia turbūt turėjusi mamytė. „Kai jaunas, tai ir kvailas“, – šmaikštauja mamos tuomet paklausiusi Marija, tačiau pasigailėjimo dėl to nejaučianti. Vyras buvo geras, supratingas, mokėjo gerbti ir vertinti moterį.
Jauną šeimą, kaip ir daugumą to meto šeimų, patyrusių trėmimus, netruko užklupti negandos. Kai Antanas, kaip politinis kalinys, buvo išvežtas kalėti į šiaurę, pasak Marijos, prie „ledinės jūros“, jauna žmona liko nėščia, laukdamasi trečiojo vaiko. Iš dešimties kalėti skirtų metų atbuvęs penketą, vyras sugrįžo į namus, tačiau senų namų nerado… Per tą laiką jo darbščioji žmona, laukdama vyro, pasistatė namą Kauno gatvėje. Žinoma, ne viena moteris viskuo rūpinosi – daug padėjo sesers vyras Pranas Rimskis, kurio namai ir dabar stovi Maironio gatvėje (juose gyvena svainio dukros Marytės ir jos sūnaus šeimos). Be to, labai gerai sutarė su eiguliu, kuris parūpino medienos. „Namą padėjo pastatyt tokie vyrukai iš Šiauliškių. Langus sudėjo a. a. kaimynas Pranas Janušauskas. Žmonės man buvo geri, daug kas padėjo“, – pasidžiaugė Marija, prisimindama ir tai, kaip sugrįžęs vyras ėjo pas kaimyną Lučką Mačiūnuose klausti, kur dabar jo namai? Nors būnant tremtyje su žmona vienas kitam laiškus rašė, ši, matyt, nenorėdama jo užgauti, neišsidavė, kad rūpinasi šeimos nuosavo namo statyba.
Auginant vaikus, nebuvo kada ilsėtis
Kai vyras mirė, sunku buvo vos 41 metų sulaukusiai našlei vienai likus su šešiais vaikais – ir aprengt, ir išmokyt, ir namus apeit, karvę pamelžt, žiemai malkų iš miško prisivežt… „Visą gyvenimą kamavo mane širdies ir plaučių ligos, galvos skausmai. Dažnai užeidavo širdies priepuoliai. Sveikatos neturėjau daug, nes labai daug dirbt reikėjo. Maniau, kad ilgai negyvensiu“, – pasakoja Marija, netikėdama – ir tuomet netikėjusi, kad taip ilgai gyvens.
Nepaisant didelio vargo, nemigo naktų, visi vaikai buvo išauginti dorais žmonėmis, visi išleisti į mokslus. Eugenija, Aldona ir Zina prisimena: „Būdavo, pareina mama po naktinės pamainos, o vaikai sukritę miegoti purvinom kojom. Šlapiu skudurėliu visiems kojas nuvalo, pati kelias valandas numinga ir prašvitus bėga į laukus karvės pamelžti, po to sėda siūti. Ir taip – kasdien. Kai pagalvojam, pats Dievas težino, kada ji išsimiegodavo: mes guldavom – mama siūdavo, atsikeldavom – matydavom mamą jau siuvančią“.
Pasak Marijos, jeigu nebūtų papildomai siuvusi, nebūtų vaikų išmaitinusi. Siūdavo iš senų rūbų, iš įvairių atraižų, o kai jų pritrūkdavo, važiuodavo į Kauną pasipildyti. Teko keletą kartų ir pėsčiomis eiti. Paklausus, kodėl, Marija atsakė: „Nenorėdavau pinigų autobusui išleisti, kad daugiau medžiagoms liktų“. Tačiau šioje situacijoje galima įžvelgti ir gerąją pusę – visi vaikai buvo „apsiūti“, gražiai aprengti, mergaitės išsiskirdavo iš kitų bendraamžių stilingomis suknutėmis, paltukais.
Darbą Prienų ligoninėje prisimena su ilgesiu
Kai Marijai nuo sėdėjimo pradėjo tinti kojos ir dirbti siuvimo fabrike darėsi per sunku, staiga atsirado vieta Prienų ligoninėje. Pradėjusi dirbti Priėmimo skyriuje, Marija ligoninėje išdirbo 26-erius metus, iki 70-ies, nors, sako, būtų dirbusi ir dar ilgiau, jeigu tik kojų nebūtų taip skaudėję. Tuos metus senolė prisimena su giliais sentimentais: „Man buvo labai gera ten dirbti. Ir šiandien eičiau, kad ir nepaeidama. Mylėjo mane ir daktarai, ir aš juos labai mylėjau. Dar ir dabar, kai vaikai į bažnyčią nuveža, pamačiusios seselės prieina ir pabučiuoja. Arba turguje, būdavo, amžiną atilsį daktarė Milčiūtė pamačius visada apsikabindavo, pabučiuodavo“, – mena Marija. O viena iš dukrų priduria, kad mama nepasakiusi, jog buvusios labai geros draugės ir su gydytoja Aldona Bubniene.
Galbūt dėl to močiutė buvo tokia gerbiama ir mylima, kad niekada nieko neapkalbinėjo, su visais dalinosi duona ir širdies reikalais. Kaimynai su ja puikiai sutarė, kaimynės visas paslaptis atbėgdavo išsipasakoti. A. a. kaimynas Lapata sakęs: „Čia šauniausia mūsų gatvės moteris“. „Nei su vienais nesusipykau. Tik dar jų nėr, visi išmirę – jauni likę“, – galva palinguoja senolė.
Tiesa, beveik visų senųjų Kauno gatvės gyventojų nebelikę, tačiau Marija juos gerai atsimena: šalia gyvenę vyro tėvai, iš kitos pusės – kaimynai Bakasėnai, toliau – Ražaičiai, kitoje gatvės pusėje – Anelė ir Albinukė Krasnickienės (du broliai į žmonas buvo paėmę dvi seseris). Labai daug gėlių augindavo, kaimynai ateidavo pasigrožėti ir nusiskinti. Anksčiau juk darželio gėlės ir vardinių ar gimtadienių progomis, ir į šermenis buvo nešamos.
Liko ištikima vyrui ir vaikams
Visi Marijos Karčiauskienės vaikai čia užaugo ir čia vedė, vėliau išsiskirstė į savo susuktus šeimų lizdus. Prienuose liko gyventi Onutė, Genutė ir Zina. Senolė jau nebe tokios stiprios sveikatos, kad galėtų gyventi viena ir pati savimi buityje pasirūpinti: kamuoja senatvinė liga, susilpnėjusi klausa, juda tik su lazdele, dažniausiai prilaikoma. Bet savo namų nė už ką nenori palikti. Penkias savaitės dienas su Marija gyvena iš Alytaus atvažiuojanti dukra Aldona, o savaitgaliais pakaitomis keičiasi kitos trys seserys. Pasak Eugenijos, kuri ne kartą kvietė mamą gyventi pas save į butą, ši atsakanti: „Jeigu tau reikia, tai ateik čia ir gyvenk“. O mama pasakė – šventa. Kaip ir tai, kad sekmadienį šventų Mišių metu – jokių darbų! Ir stebi, ar tikrai niekas nedirba. Atėjus Mišių metui, šios vasaros vieną iš epizodų vaizdingai piešia Eugenija, mama lyg tarp kito padeda ant palangės radijo aparatą, atidaro langą ir pasuka visu garsu… Gal kam nors juokinga, bet išgirdę per radiją varpų skambesį, dukros tikrai meta bet kokį užsiėmimą ir tą valandą praleidžia susikaupę. Ar tai sako, jog suaugę dukros vis dar bijo prie šimto metų artėjančios mamos? Turbūt priešingai – tai rodo santūrų nuolankumą, paklusnumą ir begalinę pagarbą Motinai, visą savo ilgą gyvenimą paaukojusiai vaikams. Apgaubusi juos beribe motiniška meile, augino ir saugojo nuo bet kokio galimo skausmo. Gražiai keturiasdešimtmetei našlei, dailiai besirengusiai, mėgusiai nešioti skrybėlaites, ne vienerius metus ir ne vieną jaunikį piršo, tačiau Marija visada buvo kategoriška: „Mano vaikų joks svetimas vyras neskriaus“. Buvo įsitikinusi, kad niekas negalėtų giliai pamilti moters su šešiais vaikais ir juo labiau – atstoti jiems tėvą.
Iš seserų vyriausia ir ilgiausio amžiaus sulaukusi
Marija – iš penkių savo seserų, augusių giliai tikinčioje šeimoje, buvo vyriausia. Ir ilgiausio amžiaus sulaukusi. Gal ir keista, gal ir ne pagal gamtos dėsnius, tačiau, pasak Marijos, visos seserys iš gyvenimo pradėjo išeiti pagal eilę, pradedant nuo jauniausios, kuri mirė 47-erių. Sesers sūnus, garsus poetas Donaldas Kajokas, niekada nepraleidžia progos aplankyti savo tetos. Atvažiuoja visi, kas likę gyvi – net ir vyriausia anūkė Rasa, gyvenanti Latvijoje. Pasak Eugenijos, močiutė labai laukia Rasos, o ypač jos vyro Andžio, kuris yra senolės numylėtinis. Ir dukros Zinos vyras Marijai labai geras. „Mūsų močiutė nė vienam žentui blogo žodžio nepasakydavo. Be galo buvo gera, labai tolerantiška. Niekada nieko nesmerkė, sakydavo: „Niekuo nesistebėk – niekada nežinai, ką Dievulis tau gali pasiųst“, – švelniai mamą glostydama kalbėjo savo darbe jos žodžiais besivadovaujanti ir kolektyvui šiuo principu vadovaujanti Eugenija Sadauskienė.
Pasak dukros, jau kokie metai, kaip mamytė nežiūri jokių televizijos laidų, ir girdi prasčiau, bet labai dar mėgsta skaityti laikraščius ir žurnalus. Pasibrauko, užsilenkia kampelius su įdomia ar aktualia informacija, tada atėjusiems vaikams rodo: „Va, pažiūrėk, ką rašo“.
Visą gyvenimą dalijusi ir tebedalijanti gerumą…
Gilios senatvės sulaukusią kaimynę dar aplanko ir panašaus amžiaus kaimynai.
Pasiramsčiuodama vaikštyne, retkarčiais užsuka gal vienuolika metų jaunesnė kaimynė Onutė Kerdokienė. Jos sūnus Kęstas – jaunasis Marijos bičiulis, kuris, vos tik grįžęs pas mamą į namus, tuoj atskuba pas tetukę su lauktuvėmis.
Ypač Marija džiaugiasi, kai ją aplanko sesers Anelės Būblienės, gyvenusios Maironio gatvėje, dukra Zina. „Labai gera ji man“, – graudinasi senolė, ypatingai sugyvenusi su seserimi Aneliuke, o dabar taip pat, kaip kadaise sesers, laukianti pasirodant jos dukros Zinos.
Mokytoja „Žiburio“ gimnazijoje dirbanti Zina Dobilienė apie tetulę atsiliepia su didele meile bei pagarba: „Šiandieną, žiūrėdama į savo 95-metę tetukę Marytę, mintimis sugrįžtu į ne vieną dešimtį metų atgal… Graži, aukšta, liekna – ir nuolat skubanti, bėganti… Toks vaizdas išlikęs mano akyse. Bėgti, skubėti…kitaip gyventi ji nemokėjo…o gal ir negalėjo, nes viena maitino, rengė ir auklėjo savo vaikus. Ir kaip meistriškai ji sugebėjo visa tai atlikti, aš supratau tik pati tapusi motina, pati pažinusi gyvenimą ir jau mokėdama įvertinti darbą, pasiaukojimą ir žmonių gerumą. Šiandien (mūsų giminėje, tarp kaimynų, bendradarbių) turbūt būtų sunku surasti žmogų, kuriam „prisilietus“ prie mylimos tetos vienokia ar kitokia prasme jis negalėtų pasakyti žodžių: gera, suprantanti, atjaučianti, noriai padedanti, kai to reikia. Ir turbūt ne be reikalo mano Mamytė, iškilus problemai, bėgdavo pas Mariuką, nes, kaip Mamytė sakydavo, „niekur taip negaliu pasikalbėti, niekur taip nebūsiu suprasta, kaip pas ją“. Ši mielos tetos savybė imponuoja man ir dabar. Nes ir šiandien ji geba paguosti, užjausti, būti atidi ir nuoširdi. Taip yra tikriausiai todėl, kad mato žmones širdimi, o tai tikrai ne kiekvienam duota… Kažkada, su ja kalbėdamasi, paklausiau: „Kas svarbiausia buvo Jūsų gyvenime?“ Ji net nesuabejojusi atsakė: „Vaikai“. Visus šešis ji išaugino dorus ir sąžiningus ir, manau, tuo šiandien gali didžiuotis“.
