„Į gyvenimą nežiūrėjau lengvai“
Devyniasdešimt vienerių metų balandžio 1 dieną sulaukusi jieznietė Bronislava Jusienė, vos pasibeldus į jos namo duris, suskumba dengti stalą gražia staltiese ir kaisti arbatą. O belaukdamos, kol užvirs vanduo, pradedame pažintį.
Kad nebūtų melagė
Bronislava šį pasaulį kūdikišku verksmu pasveikino 1923 metų balandžio 1 dieną, ankstų šv. Velykų rytą Liciškėnų kaime. Kaip pasakojo tėvai, vos gimusią pirmagimę nuprausė ir iš karto išvežė krikštyti į Jiezną. Tuo metu pas tėvo tėvus buvo suvažiavę į svečius giminės, tad buvo ir žmonių, ir tinkami arkliai kūmams į bažnyčią važiuoti.
Sako, krikštatėviai kunigui sąmoningai pamelavo, jog ji gimė kovo 31 dieną, kad nebūtų melagė.
„Visą gyvenimą dirbau atsakingą darbą, tad turėjau būti baltesnė už popierių. Ir vaikus auklėjau, kad būtų dori žmonės, kad nereikėtų dėl jų raudonuoti prieš žmones. Ir aš pati gyvenime žmogui sąmoningai nieko blogo nesu padariusi“, – dėsto savo išmintį Bronislava.
Vėliau Bronislava lankė Anglininkų pradžios mokyklą, nors ten nelabai turėjo ką veikti, nes skaityti ir rašyti buvo išmokiusi mama, kuri mokė kaimo vaikus, buvo daraktorė. Vėliau Bronislava mokėsi Jiezne, baigė 5–6 skyrius, po to įstojo į Aukštadvario žemės ūkio mokyklą, kur įgijo siuvėjos ir kulinarės profesiją. Nei vienos, nei kitos profesijos labai nepamėgo, nors sako, kad Kašonių dvare gal 15 šakočių ir iškepė.
Po mokslo Aukštadvaryje jauna mergina tęsė mokslus Kaune, buhalterių kursuose. Tačiau tuo metu užklupo karas. „Ėjau su grupe draugų laikyti įskaitos, kai prasidėjo didžiulis šaudymas ir bombardavimas. Subombardavo geležinkelio stotį. Teko šliaužti iki S. Dariaus ir S. Girėno panteono. Buvo baisu. Mačiau, kaip šaudė žydus, kaip vežė žmones į Sibirą. O ta įskaitų knygelė, su kuria tada ėjau, liko svarbiausiu mano gyvenimo dokumentu. Su juo visą laiką ir gyvenau“, – pasakoja Bronislava.
Pažintis su Salomėja Nėrimi
Bronislavai teko šiek tiek mokytis ir Panevėžio mergaičių gimnazijoje, kur lietuvių kalbą dėstė pati Salomėja Nėris.
„Ją prisimenu labai gerai, nes už tai, kad dzūkuoju, parašė net 4 dvejetus iš eilės. „Tu, dzūke, kada pagaliau išmoksi lietuviškai“, – sakydavo S. Nėris. O aš nelabai supratau, ko iš manęs nori. Ir tik tada, kai įvardijo dzūkiškus žodžius (aitau, būtau ar kietai tariamus saulė, kiaulė), man akys atsivėrė ir supratau, kad aš ir deklamuodama eilėraščius perversdavau kai kuriuos žodžius į dzūkiškus“, – prisimena buvusią mokytoją Bronislava. Pasak jos, S. Nėris buvo jauna, dar neseniai ištekėjusi ir jau deputatė, tad gal buvo šiek tiek ir mandroka.
Gyvenimo negandos neaplenkė
Bronislava šeimoje buvo vyriausia iš penkių vaikų. Augo pas senelę, nes tėvas buvo atėjęs į žentus, bet iki pat karo dirbo Zarasų apskrityje sienos policininku, prie demarkacinės linijos. Be to, kai jai buvo tik 1,5 metų, žuvo į Ameriką išvykęs senelis. Taigi mažoji Bronelė senelės buvo mylima ir lepinama. Tik po 1931 metų tėvas pasiėmę ją į Stelmužę, kad šiek tiek atprastų nuo senelės. Tačiau tikras gyvenimas su rūsčiomis grimasomis prasidėjo šiek tiek vėliau, kai jau užaugo ir pradėjo savo darbinę veiklą.
Kadangi gerai sekėsi matematika, be to, buvo baigusi buhalterijos mokslus, Bronislava greitai gavo darbą. Pirmiausia teko dirbti Jiezno kooperatyve, banke, vėliau – teismo sekretore, vykdomojo komiteto buhaltere, po to Prienų žemės ūkio susivienijime ekonomiste, buhaltere, eiti ir kitas atsakingas pareigas.
Bronislavos senelė, kaip prisimena, irgi buvo šviesus ir išsilavinęs žmogus, mokėjo skaityti ir rašyti, skaitė tais laikais leidžiamą „Ūkininko patarėją“, iš Amerikos atsiųstus spalvotus kalendorius. Ne veltui buvo dirbusi Pacų dvare guvernante. Senelės namuose vykdavo įvairūs susirinkimai, nes jų gryčios langai buvo didžiausi ir namai tvarkingiausi. Be to, mamos išmokyta Bronislava buvo neprasta raštininkė, jeigu kam reikėdavo, ir prašymą ar kokį raštą sukurpdavo.
„Mūsų kaime, kaip sakė senelė, baudžiauninkų nebuvo, bet kažkodėl kaimo gyventojai buvo vadinami „škatuliais“. Gal kad gyvenom prie Pupšų kalno… Prie to kalno kadaise buvo žvyro karjeras, kuriame kregždės sukdavo lizdus. Be to, žvyro duobėse augo asiūkliai ir mus siųsdavo jų parnešti. Asiūkliais šveisdavo stalus ir grindis, kad būtų balti. Ant Pupšų kalno vykdavo įvairios kaimo šventės, gegužinės. Merginos šokdavo basos, kad batai neplyštų“, – su šypsena prisimena Bronislava.
Bet 1942 metai, kaip prisimena su ašaromis akyse Bronislava, buvę nepaprastai sunkūs: mirė senelė, nuo difterito epidemijos 9 metų brolis ir jos pirmagimė 11 mėnesių dukrytė.
„Nesėkmės mane lydėjo visą gyvenimą, gal todėl į jį aš nežiūrėjau lengvai“, – sako pašnekovė, vis mintimis klaidžiodama po praeitį.
Kartais tos mintys taip toli nuklysdavo, kad braidžiodama po prisiminimų rūką, ji paklausdavo „Apie ką čia dabar aš kalbėjau?“ Per ilgą gyvenimą būta tiek daug įvykių, kad ir sugrupuoti visus pagal jų seką gana sunku. Tačiau reikia pasidžiaugti, kad Bronislava yra šviesaus proto, išsilavinusi ir apsiskaičiuosi. Domisi gyvenimu, žino, ką veikia vaikai, kur mokosi ir kuo gyvena anūkai. Senelei viskas įdomu, ji ir pamokyti, ir patarti gali. Žinoma, jaunimas ne visada klauso vyresniųjų patarimų…
Bronislava su vyru Kostu užaugino ir išauklėjo dorais žmonėmis tris vaikus – sūnus Kastytį ir Vytenį bei dukrą Alvydą. Kastytis gimė pačiame karo įkarštyje, 1944 metais. Kai pradėjo belstis į pasaulį sūnelis, kaip tik tuo metu plentu traukė kariuomenė. Pasiųstas pakviesti pribuvėjos vyras užtruko, nes buvo neįmanoma pereiti per kelią. O naujagimis laukti nenorėjo… Taigi moteris pasiruošė kas reikalinga gimdyvei, prisišildė vandens, susirado švarių paklodžių, o tik tada pakėlė vyro mamą, kad padėtų. Bet reikiamu momentu atėjo pribuvėja ir vyras, atsivedęs „uodegą“. Teko slėptis vos ne po gimdyvės lova, o atsekęs kareivis pasitenkino ant sienos kabėjusiu vertingu laikrodžiu…
Nugyveno gražų gyvenimą
Karo metais Bronislavai teko padirbėti buhaltere Meteliuose, kur dirbo jos būsimas vyras Kostas Jusas. Pats Kostas kilęs nuo Jiezno, tik jis turėjo Amerikos pilietybę, nes tėvai jį parsivežė iš Amerikos jau paaugusį.
Kostą ji matė dar būdama paauglė, kai tas ateidavo į sporto aikštyną, kur, anot Bronislavos, ant lygiagrečių darydavo prisitraukimus, „visaip raitydavosi ir visokius cirkus darydavo“, bet tada nekreipė dėmesio. O vėliau jis, jau baigęs policijos mokyklą, išmokęs vairuotojo profesijos, pasivadino ją „buhalteriauti“, o po to ir pirštis atėjo. Apie meilę nieko nekalbėjo, tik pasakė, kad „įsiprašė pas jos tėvą į žentus“. Palydėjęs namo, paprašė tėvų kepti kiaušinienę ir manyti, kad piršliai atvažiavo. Taip ir buvo suaugusiųjų sušnekėta, pasėdėta, ir tik po to jaunikis pakvietė Bronislavą šokti (namuose seserys buvo surengę vakarėlį).
„Bernų tais laikais netrūko, o jie man ir nelabai rūpėjo. Gal nepatikėsit, ištekėjau už vyro net nepasibučiavus“, – juokėsi pašnekovė.
Ištekėjo jauna, būdama vos 18 metų. Vyras buvo 9 metais vyresnis už Bronislavą ir 11 metų jaunesnis už jos tėvą. Ištekėti už Juso jai patarė ir Metelių dvaro vokietis, kuris net ir butą Bronislavai užrašė. Bet, kaip Bronislava prisimena, tais metais jai piršosi bent trys jaunikiai. Tik laimė nusišypsojo Kostui.
Su vyru gražiai ir sutardami pragyveno kartu 60 metų. Kostas amžino poilsio atgulė prieš 13 metų. Pats buvo darbininkas, visą amžių dirbo vairuotoju, įvairių darbų išmokė ir savo sūnus.
Tvarkosi pati
Vaikščiojam su Bronislava po sodelį, kur auga obelys, stovi šiltnamis, žydi gėlės. Moteris pasakoja, kad viską vyras padarė savo rankomis, o ji dabar, kiek leidžia sveikata, tvarkosi pati. Tiesa, padeda ir Birštone gyvenanti marti, Vytenio žmona, nes sūnus jau nuo 2001 metų gyvena ir dirba Amerikoje. Dabar ten išvyko ir anūkas Vilius.
Didžiulį skausmą Bronislavai teko išgyventi 2003 metais, kai sulaukęs vos 59 metų nuo infarkto mirė jos vyriausias sūnus Kastytis. Jis buvo atėjęs jos aplankyti ligoninėje. Prieš porą metų, per dukros gimtadienį, iš šio pasaulio jau buvo išėjęs Kostas.
Tačiau Bronislava – stipri moteris. Ji atlaikė visas gyvenimo siųstas negandas. Šiaip sveikata labai nesiskundžia, tik vieną kartą krisdama skaudžiai susitrenkė, tai dabar akyse lyg rūkas. Operuoti gydytojai nesiryžta, sako, kad jei gali dar gyventi, tai ir gyvenk.
Džiaugiasi Bronislava seserimi Vanda, dukra, marčia ir pulku anūkų, proanūkių, domisi jų gyvenimu. Ilgi nugyventi metai, jų patirtis ir žinios 2003 metais pradėjo gulti į dienoraščio puslapius. Bronislava atsiminimus surašė į 6 sąsiuvinius ir atidavė juos žurnalistui Juozui Pugačiauskui, kuris jos prisiminimus panaudos pagal reikalą. Gal kam bus įdomu, nes laikas eina ir daug įvykių negrįžtamai išnyksta iš žmonių atminties.
Bronislavos dienos nėra nuobodžios. Klausosi radijo, nes televizoriaus žiūrėti jau negali, o laikraštį jai paskaito kas ateina į svečius – kaimynai, vaikai, anūkai, marti. Namus apsitvarko, valgyti pasigamina. Jokios pagalbos iš šalies nereikia. Kai buvo jaunesnė, turėjo teises ir vairavo „Volgą“. Sako, ir dabar dar turinti, tik jau už vairo nesėda.
Nors gyvenimas išbandymų jai negailėjo, moteris jo nekeikia. Gyvena išdidi, savarankiška, niekam nebūdama našta. Jos sode noksta obuoliai, žydi jurginai ir kvepia rudeniu. Gražiu ir saulėtu rudeniu.
