Susipažinkite: „12-os“ autorius – Aidas Degutis

Visada gera pasakoti apie savitus, originalius jaunus žmones, ypač tuos, kurie siekia savo svajonių ir sugrįžta į gimtąjį miestą pasidalinti jomis, savo darbais, kūryba. Vienas iš jų, kurį labai malonu skaitytojams pristatyti – Aidas Degutis, buvęs „žiburietis“. Nors Aidas gimnaziją baigė daugiau nei prieš dešimt metų, jam vis dar aktualus posakis – „Šviesk kaip turi šviesti „Žiburys“…

Šiuo metu Aidas Degutis kuria savo gyvenimą ir šeimą Kaune, bet ir nuo Prienų labai nenutolo: kartais savaitgaliais sugrįžta į tėvų namus, nuolat dalyvauja fotografijų konkurse „Mano miesto bliuzas“, yra šio konkurso nominantas arba diplomantas, o šį mėnesį Prienų kultūros ir laisvalaikio centre pristato savo fotografijų parodą pavadinimu „12“. Kviečiame susipažinti su parodos autoriumi, kuris sutiko atsakyti į „Naujojo Gėlupio“ klausimus.

Kaip pristatytum save: kas esi, ką veiki gyvenime?

Esu baigęs Prienų „Žiburio“ gimnaziją, Kauno technologijos universitetą, dirbu programuotoju. Laisvalaikiu fotografuoju, kartais rašau eilėraščius, kartais koncertuoju.

Iš šalies žiūrint, nepasakytum, jog esi eilinis tarnautojas, darbuotojas ar dar koks nors ….-jas. Ar galima būtų sakyti, jog esi neformalas, bohemos atstovas. Į kokius „rėmus“ galėtum save įdėti? O gal nėra jokių „rėmų“ – tiesiog visada buvai ir esi kitoks?..

Neformalas? Bohemos atstovas? Na, tikrai ne. Na, gal šiek tiek kitoks… Bet visi mes skirtingi. Skirtingas ir aš.

Kiek žinau, gyvenime – nors ir jauname – turėjai daug veiklų… Koks Tavo pėdsakas liko Prienuose?

Čia prieš keletą metų (gerą keletą, deja, tikslios datos nepamenu ) buvo toks filmo „Raugintų agurkų bliuzas“ pristatymas Prienų kultūros centre. Buvo smagu, dar ir pagrojom su D.I.K.V.A.Š.’ais ta proga.

Dar atsimenu projektą „Skausminga nejautra“ (atrodo, taip vadinosi), kurio metu sukom trumpametražį filmą pagal Irinos Lavrinovič parašytą scenarijų.

„Nepunktualūs parazitai“, D.I.K.V.A.Š ir dar neaišku kas… Kodėl tokie keisti pavadinimai? Tai buvo grupės ar projektai ir koks jų likimas?

D.I.K.V.A.Š. ir „Nepunktualūs parazitai“ yra muzikos grupės. Pirmąją sukūrėm su Mantu Klimu. Nesutrumpintai grupės pavadinimas skamba taip: „Du Į Kairę, Vienas Ant Šakių“. Iš pradžių tai buvo eksperimentinės dainuojamosios poezijos ir bliuzo akustinis projektas, kuris vėliau išaugo į visą grupę. O „Nepunktualūs parazitai“ yra Manto Klimo grupė. Abi grupės gyvuoja ir šiandien.

Kodėl iš visų kelių pasirinkai fotografiją? Papasakok apie šią sritį ir savo veiklą joje plačiau.

Patinka fotografuoti. Dar vaikas būdamas (kokių 9–10 metų) sėdėdavau vonioje prie raudonos šviesos ir ryškindavau nuotraukas. Labai patikdavo ryškalų vonelėje pamerktame fotopopieriaus lape atsirandantys vaizdai. Įdomu būdavo stebėti, kaip jie išnyra – palengva, niekur neskubėdami… Aišku, pasitaikydavo ir labai „skubančių“, tad tekdavo juos gelbėti staigiai ištraukiant iš ryškalų. Fotografijos pradmenų mane mokė tėtis, o tėtį – senelis. Jis namuose turėjo visą reikiamą įrangą juostelėms ryškinti ir nuotraukoms daryti.

Labiau mėgstu tradicinę, nespalvotą fotografiją. Analoginėje fotografijoje mane žavi tai, kad nuo fotografavimo momento ir galutinio rezultato (nuotraukos) yra laiko tarpas. Viskas įvyksta ne iškart. Negali iškart pažiūrėti, kaip išėjo.

Mokyklos laikais Prienuose buvo keletas fotografijos būrelių, kuriuos lankiau. Vėliau, studijų metais Kaune, atradau KTU fotostudiją.

Kokiose parodose esi dalyvavęs?

Esu dalyvavęs keliose bendrose KTU fotostudijos narių darbų (fotografijų) parodose. Jei gerai atsimenu, viena mažytė mano darbų parodėlė buvo 3-iame studentų bendrabutyje, kur yra įsikūrusi KTU fotostudija. Ten nuolat rengiamos studijos narių parodos. Esu surengęs savo darbų parodą Stakliškių vidurinėje mokykloje.

Naujausia mano paroda „12“ šiuo metu veikia Prienų kultūros ir laisvalaikio centre, kiek anksčiau (2014 01 20–2014 02 13) buvo eksponuota Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje.

Kodėl paroda Prienuose pavadinta „12“? Ar šis skaičius su kuo nors siejamas?

Hmmm…. 12 – mistinis skaičius.

Parodoje eksponuojamos fotografijos yra portretai. Ypač dėmesį prikausto pozuotojų akys, kūnų „kalba“. Kiekviena fotografija tarsi pasakoja tam tikrą istoriją. Kodėl pasirinkai tokį žanrą?

Pastaruoju metu portreto žanras traukia vis labiau. Žmogaus veidas iškalbingas. Ir kiekvieną kartą jis gali „kalbėti“ vis kitaip. 12 – tai dvylika istorijų, tiksliau, dvylikos istorijų aidas dvylikoje fotografijų.

Kaip gaudai kadrus? Ar turi išankstinę mintį, idėją, ar eksperimentuoji?

Visaip būna. Kartais turiu išankstinę idėją, kartais eksperimentuoju.

Gal turi mėgstamiausią savo padarytą fotografiją?

Ne, tokios neturiu.

Kokį kadrą gali laikyti pavykusiu?

Manau, kad vaizdas kadre turėtų pasakoti kažkokią istoriją arba perteikti kokią nors idėją.

Ko negalėtum fotografuoti?

Šiukšlių, smurto, skausmo…

Kas Tave gyvenime „veža“? 

Veža darbas, fotografija, kelionės, koncertavimas su D.I.K.V.A.Š. ir kt.

Ar jautiesi daug pasiekęs?

Ne.

Apie ką svajoji?

Tobulėti užsiimant širdžiai miela veikla.

Kas, Tavo nuomone, yra laimė? Nuo ko priklauso šis pojūtis ar būsena?

Manau, laimingi esame tiek, kiek leidžiame sau tokiais būti.

Ar gali pasakyti, kad esi laimingas, sėkmės lydimas žmogus?

Esu laimingas žmogus.

Ar nenorėtum sugrįžti gyventi į Prienus? Nors čia meniškam žmogui gal būtų per „ankšta“…

Čia ramu, gera grįžti pailsėti gamtos apsupty, nuo didelio miesto triukšmo. Bet erdvės savirealizacijai čia mažai.

Ačiū. Skaitytojų vardu norime palinkėti energijos ir visokeriopos kūrybinės sėkmės.