Atverkime užmirštas skrynias
Spalio 29 dieną Birštono muziejuje vyko edukacinis užsiėmimas „Mūsų darbščios rankelės“. Tai buvo pirmoji pažintis su senaisiais kaimo amatais ir rankdarbiais, surengta muziejaus praktikantės Rūtos Žiobaitės iniciatyva.
Lietuviai nuo seno garsėjo darbštumu, amatais ir savo dirbinių kokybe. Atgaivinti ir puoselėjami senieji amatai ne tik prisideda prie paveldo išsaugojimo, bet yra tarsi gyvos pamokos jaunajai kartai, o miesto svečiams, turistams, padeda geriau pažinti ir įsivaizduoti šalies istoriją, kultūrą, kūrybingumą bei savimonę.
Birštono apylinkių kaimų gyventojų sodybose yra senų skrynių, kuriose saugomos mamų, močiučių austos lovatiesės, vadinamos keturnyčiais, aštuonnyčiais, kaišytiniais. Mums sunku suprasti, kaip mažai mokytos kaimo moterys sugebėjo išvinguriuoti tokius raštus. Matyt, jos dalijosi patirtimi, dukros mokėsi iš mamų, kaimynių, giminaičių, o išmokusios pagrindines taisykles, stengėsi savo kūrinius savaip patobulinti. Juk anais laikais buvo labai svarbu, ar jaunamartė darbšti, ar moka verpti, austi, kiek baltų drobelių sudėjo į kraičio skrynias.
Verpimas buvo tik moterų darbas. Pasak senolių pasakojimų, merginos ir moterys rinkdavosi į vienus namus su rateliais vakaroti. Tai darė žiemą, laisvu nuo ūkio darbų metu. Buvo verpiama šeimos reikalams, dvarui. Vakaronių metu verpėjos lenktyniaudavo, dainuodavo, pasakodavo įvairius nutikimus, pasakas, mindavo mįsles, o kartais vaišindavosi pačių pagamintais skanėstais.
Moterų, užsiimančių amatais, Lietuvos kaimuose ir miesteliuose bei miestuose buvo mažai. Kaip jau minėta, jos verpdavo, ausdavo, megzdavo daugiausia savo šeimai aprengti. Tik vadinamos kriaučiuvienės ar kriaučkos (siuvėjos) buvo pramokusios šio amato ir uždirbdavo pinigėlių eidamos per ūkininkus, apsiūdamos jų šeimynas.
Šiuo metu audimas yra senas tradicijas išlaikiusi tautodailės šaka, apimanti audinių, vilnonės, lininės aprangos, buities reikmenų ir įvairios aprangos audeklų gamybą. Atlikti archeologiniai tyrimai rodo, kad verpimas ir audimas atsirado dar gilioje senovėje. Gilias lietuvių liaudies tradicijas mena archeologiniai radiniai. Jau II-III amžiaus kapinynuose buvo randama vilnonių bei lininių audinių. Verpiniai ir audiniai bei smulkūs rankdarbiai buvo kiekvienos lietuvės pasididžiavimas.
Muziejaus darbuotojos Irma Kereišienė ir R. Žiobaitė pirmajam edukaciniam susitikimui buvo paruošusios pasakojimą apie lietuvių amatus ir jų istoriją bei nedidelę ekspoziciją tautinių rūbų, rankšluosčių, lovatiesių bei vąšeliu nertų dar savo močiutės Marijonos Venslavičienės rankdarbių.
Su naujomis ir įdomiomis idėjomis į muziejų atėjo ir birštonietė Violeta Šalomskienė. Ji žada būti tokių moteriškų susibūrimų „varikliukas“, mat nuolat atranda gražių dalykų. Pavyzdžiui, Violeta pasakoja, kad gali būti suorganizuota Mezgimo diena. Visi norintieji galėtų išeiti į gatves ir kartu megzti, o po to surengti parodėlę.
V. Šalomskienė į renginį atsinešė savo pačios padarytų įvairių sagių, kurios tinka moterims pasipuošti įvairiomis progomis. Ji pažadėjo, kad ateityje dar pasiraus savo mamos ir močiutės „lobynuose“ ir ką įdomaus radusi atsineš į užsiėmimus.
Taigi moterys, kurios domisi senaisiais lietuvių moterų amatais ir užsiėmimais ilgais žiemos vakarais, savo žinias galės praturtinti atėjusios į Birštono muziejuje kuriamą tokio profilio būrelį, kur pasidalins ir savo turima patirtimi.
Pirmojo užsiėmimo metu, išklausę pasakojimą ir pasižiūrėję parengtą vaizdinę medžiagą, savo žinias renginio dalyviai įtvirtino paėmę į rankas žirkles ir baltą popieriaus lapą. Kaip priminė muziejaus darbuotoja I. Kereišienė, dar ne tokiais senais laikais mūsų mamos ir močiutės mėgdavo papuošti savo namus popieriaus karpiniais. Kažkas gavosi – vieniems geriau, kitiems prasčiau. Bet svarbiausia, kad visi tai gali išbandyti ir pasidaryti.
Jei kas turite seną močiutės kraitinę skrynią ir jose esančių turtų, pasidalinkite rankdarbių atlikimo paslaptimis su kitais, kuriuos tai domina.
Stasė Asipavičienė
