Skolų Birštono parapijai pinklės (1874-1906)
Pagaliau Vilniaus vyskupijos raštai pasiekė Peterburgą. Bet Ignotas Kvinta, naudodamasis pažintimis, nesiruošė atsiskaityti su vyskupija. Merkinės dekanas, Jiezno klebonas Vincentas Živaranka informavo Vilniaus vyskupijos vadovybę, kad 1874 m. gegužės 15 d. į Birštoną atvyko Vilniaus gubernijos žemės matininkas Trusnevas ir išmatavo Kvintos prisigrobtas žemes. Dekaną piktino tai, kad matininkas nerado reikalo susitikti nei su juo, nei su Birštono bažnyčios administratoriumi Adomu Šlepavičiumi (Birštono parapijos byla, p. 225, Kaišiadorių vyskupijos archyvas). Kunigas Adomas Šlepavičius laiške vyskupijai nurodė, kad kelia abejonių sutarties su I. Kvinta formuluotė: „Bažnyčia parduoda Birštono mineralinius vandenis“. Bažnyčia, anot jo, pardavė tik žemę, o mineralinių vandenų ji niekada nevaldžiusi, o tik nuomojusi, tad įrengimai ir pastatai jai niekada nepriklausė (Ten pat, p. 220). 1875 m. matininkas padarė visų I. Kvintos žemių planą ir pasiūlė su juo susipažinti ir Vilniaus vyskupijai.
Kurorto pastatų pardavimas
Ignoto Kvintos savanaudiškumą įžvelgė mirusio kurorto gydytojo Benedikto Balinskio našlė Stanislava Justina ir Panemunio dvarininkas Adomas Bartoševičius. Jie neįsileido didžiojo manipuliatoriaus į gydyklas. I. Kvinta pats paprašė sudaryti sutartį.1875 m. balandžio 2 d. Vilniuje buvo sudaryta sutartis, pagal kurią kurorto pastatus abu savininkai I. Kvintai pardavė už 20 000 carinių rublių. 14 500 rublių Kvinta įsipareigojo sumokėti iki 1876 m. gegužės 30 d., likusius – po metų (Ten pat, p. 231). Iki šiol neaišku, kaip tuos pinigus pasidalijo abu kurorto pastatų ir įrengimų savininkai.
Arešto turtui panaikinimas
1875 m. Ignoto Kvintos turtui buvo uždėtas valstybinis areštas, kol bus sumokėtos turto įsigijimo įmokos tiek Jiezno dvare, tiek Birštono kurorte. Pirmiausiai buvo atsiskaitoma su Žaba ir kitais dvarininkais Jiezno dvare. 1876 m. kovo 22 d. Kvinta parašo laišką Vilniaus vyskupijai, kad jis sumokėjo metinius mokesčius už 1874 ir 1875 metus (iš viso 600 rublių) ir išsiuntė perlaidą. Birštono dvasinis ganytojas Adomas Šlepavičius reikalavo, kad būtų mokamas mokestis avansu, o ne praėjus metams. Bet Vilniaus vyskupija patikėjo kurorto savininko gerais norais ir panaikino uždėtą areštą (Ten pat, p. 266).
1877 m. mokesčių mokėjimas vėl buvo uždelstas, tad A. Šlepavičius kreipėsi į Nemajūnų bažnyčios kleboną Anzelmą Nonevičių, kad šis padėtų atgauti 300 rublių palūkanų (Anzelmas Nonevičius buvo I. Kvintos bičiulis) – V. K.). Šis tuos pinigus paėmė ir atidavė Vilniaus vyskupijai. 1877 m. kurorto savininkas pasiūlė Birštono bažnyčiai atsiskaityti 51 valstybinių obligacijų bilietais 600 carinių rublių sumai. Vyskupija tam sprendimui pritarė (Ten pat, p. 291).
1878 m. I. Kvintos ir Vilniaus vyskupijos santykiai vėl įtempti. Kurorto savininkas pateikė kvitą, kad jis sumokėjo 300 rublių. Vyskupija neigė, kad tuos pinigus buvo gavusi. Vilniaus baudžiamųjų ir civilinių bylų teismas priėmė sprendimą, kad pinigai buvo sumokėti, ir visai tai reikia įrašyti į vyskupijos kasos pajamų-išlaidų knygą. Po kurio laiko Vilniaus vyskupijoje atsiranda minėti pinigai (Ten pat, p. 307). Vyskupija dar labiau užsirūstino gavusi buvusio Jiezno bažnyčios klebono V. Živarankos skundą, kad Ignotas Kvinta pasisavino dalį Jiezno bažnyčios remontui 1876-1878 m. skirtų lėšų. I. Kvinta kaltino Birštono bažnyčią, kad ši ir toliau nuomojo daugiau kaip dešimtinę žemės Adomui Bartoševičiui ir jo svainiui Janui Modzelevskiui. Kvintos kreipimasis į teismą nieko gero nedavė, šių žemių Kvintai net ir Peterburgo pažinčių pagalba nepavyko atimti. Tik vėliau Adomo Bartoševičiaus anūkas Adomas jas padovanojo Raudonajam Kryžiui.
Kvintų ir bažnyčios santykiai po Ignoto Kvintos mirties
Valstybės patarėjas Ignotas Kvinta mirė 1889 metais. „Tūkstantis devyni šimtai aštuoniasdešimt devintųjų metų kovo 23 d. nuo kraujo išsiliejimo į galvos smegenis mirė dvarininkas Ignotas Kvinta. Paliko savo žmoną Vincentiną Franckevičiūtę, sūnus Leoną ir Mykolą, dukrą Juzefą. Jį Jiezno kapinėse palaidojo ir šventu vandeniu apšlakstė Jiezno klebonas Anzelmas Nonevičius“ (LVIA, f. 1049, ap. 1, b. 13,l .83). Kunigas buvo palaidotas visai šalia savo aukos, bevardžio kunigo Jurgio Sudimto kapo.
Dar prieš sunkiai sergančio didžiai nuodėmingo kurorto savininko mirtį 1887 m. Birštono klebonas Vincas Buivydas kreipėsi į Vilniaus vyskupijos vadovybę, kad Kvinta nesumokėjo metinių pinigų ir yra skolingas bažnyčiai 3 600 carinių rublių. Iki 1894 metų pinigai vėl buvo nemokami, nes naujasis kurorto savininkas Leonas Kvinta tinkamai nesirūpino kurortu. Dėl girtavimo ir psichinių sutrikimų buvo apribotas jo veiksnumas. Po 1894 m. kurortą valdė brolis Mykolas Kvinta. Jis pagerino kurorto darbą ir pradėjo mokėti įsiskolinimus bažnyčiai. 1895 m. jau buvo pasibaigęs sutarties tarp Kvintų ir Birštono bažnyčios laikas, o jie vis dar buvo skolingi daugiau nei 1000 carinių rublių. Vėl Kvintų turtui Birštone buvo uždėtas areštas. Ir ne tik 1906 m. gaisras, bet ir nemaža skola privertė Mykolą Kvintą iškeisti kurortą į Šlapaberžės dvarą. Skolas bažnyčiai sumokėjo naujoji kurorto savininkė Miller –Kochanovska. Dar gyvas ir Lenkijoje, Košaline, gyvenantis Adomas Kvinta, savo proseneliu besididžiuojantis Ignoto Kvintos proanūkis, Birštone lankėsi 2009 metais.
Vytautas Kuzmickas,
istorikas, Birštono muziejaus vyr. fondų saugotojas.
