Laureatų kelionė po Nemuno kilpų regioninio parko gražiausias vietas

Nemuno kilpų regioninio parko direkcijos kolektyvas išpildė duotą pažadą laimėjusiems piešinių konkurse „Pavasarinis vandens žydėjimas“ ir pakvietė juos į ekskursiją  po gražiausias Nemuno kilpų regioninio  parko vietas.

Gegužės mėnesį vykusiame konkurse dalyvavo trijų savivaldybių moksleiviai, buvo pateikta daugiau nei 200 darbų, atliktų įvairiausia technika. Savo filosofines mintis piešiniuose išdėstę moksleiviai įrodė, kokioje nuostabioje aplinkoje mes gyvename, kad grožis sukurtas pačios gamtos niekada nedings, jeigu  nepradės jo niokoti pats žmogus.

Visi lankomės gamtoje: uogaujame, grybaujame, einame pasivaikščioti ar važinėjamės dviračiu, tačiau ne visada pastebime pačias unikaliausias vietas. Dažniausiai ten, kur gyvename, viskas atrodo matyta ir girdėta. Tik tada, kai papasakoja kažkas iš šalies, tada susimąstai, kad viso grožio nė nepastebėjai, nors pro jį visada praeidavai arba pravažiuodavai. Gal todėl ekskursijoje dalyvavusiems moksleiviams dažnai kildavo klausimas: Ar čia visada taip gražu buvo?“

Į ekskursiją buvo pakviesta 14 moksleivių – pirmų, antrų ir trečių vietų nugalėtojai –  tai moksleiviai iš Birštono gimnazijos, Birštono meno mokyklos ir Prienų „Revuonos“ vidurinės mokyklos, Jiezno globos namų. Gaila, kad prasidėjusios vasaros atostogos kai kuriems iš jų sutrukdė dalyvauti ekskursijoje, bet dalyvavusieji nenusivylė, nes daugelyje vietų, kurias aplankė, niekada nebuvo buvę, o apie kai kurias ir negirdėję. Daug įdomių dalykų apie lankomas regioninio parko vietas sužinojo ir kartu į ekskursiją vykusi Birštono meno mokyklos mokytoja Rasa Mekionienė.

Pirmasis kelionės sustojimas – Nemuno salos. Tai unikali vieta, kurioje peri mažosios žuvėdros, pačios mažiausios žuvėdros Europoje. Salose galima pamatyti upines žuvėdras, kirų būrius ir daug kitų čia gyvenančių arba praskrendančių paukščių. Jau kuris laikas čia laiką leidžia kormoranų šeimynos, kurios prieglobstį rado Prienų šile. Tačiau žiūrint į paukščius iš tolo daugelio jų nepastebi, todėl būtina pasitelkti į pagalbą žiūronus ar teleskopą, pro kuriuos matai paukščių plunksnų grožį, gali spręsti apie meilę savo mažyliams, atrodo, kad gali kiekvieną paukštį paimti ant delno. Nemuno kilpų regioninio parko ekologas Žydrūnas Preikša pasakojo apie paukščius, jų gyvenimo būdą ir mėgstamas apsistoti vietas. Su įvairiais prietaisais kiekvienas galėjo iš arti stebėti paukščių lizdelius, pasivaikščiojimus prie vandens ir nuspręsti apie jų tarpusavio draugystes. Moksleiviai stebėjosi, kad paukščiai taikiai dalinasi vieta saloje ir kiek jų besuskristų visiems jos užtektų.

Po pamokos apie paukščius vykome į Degsnės maumedyną, kuriame jau apie 150 metų auga unikalūs medžiai, kiekvieną žiemą numetantys savo spyglius. Tai vieninteliai spygliuočiai kiekvieną pavasarį pasipuošiantys nauja žaluma. Maumedyne auga ir pats aukščiausias Lietuvos medis – maumedis, kurio aukštis siekia46 metrus. Nors pakėlus galvas aukštyn atrodo, kad jie visi vienodo aukščio. Moksleiviai domėjosi apie dabartinį maumedžių sodinimą, jų prisitaikymą prie mūsų oro sąlygų ir kodėl šiame maumedyne niekad iš maumedžių kankorėžių neišdygsta maumedukai. Į visus užduodamus klausimus smalsuoliams visada skubėjo atsakyti ekologas Žydrūnas.

Pakeliui Punios šilo link sustojome prie Balbieriškio atodangos, nuo kurios atsiveria vienas gražiausių Lietuvos peizažų, pasigėrėjome nuostabiu vaizdu į Nemuną ir važiavome toliau.

Jau įpusėjus dienai pasiekėme šilą, kuris didžiuojasi savo šimtametėmis sengirėmis ir augalų įvairove. Punios šile gėrėjomės „Žaltės“ slėnio grožiu ir susipažinome su retais augalais, klausėme partizanų istorijų ir pabuvojome žeminėje, vaikščiojome šimtamečių ąžuolų alėja, pasakų take bandėm prisiminti pavaizduotus pasakų herojus, Punios girininkijoje aplankėme gamtos muziejų.

Pasigrožėję kitapus Nemuno esančiu Punios piliakalniu nusprendėme į jį užkopti ir nuo piliakalnio aukštumų pažvelgti į Punios šilą, kuriame dar Vytautas medžiojo ir pajausti kovingą Margirio milžinų dvasią, apie kurią rašė Maironis: „Tai kapas Margio milžinų! Nors amžių šešetas sukako kaip jie – tik sauja pelenų! Tačiau daugiau už gyvus sako.“

Nuo Punios piliakalnio atsiveria visa šilo didybė apjuosta mėlyna Nemuno juosta. Dar kartą pasidžiaugėme tolumoje žaliuojančia šilo ąžuolų alėja, pasiklausėme pasakojimo apie Margirio pilies ir jo gyventojų tragišką likimą ir važiavome Birštono link. Kelionė  baigėsi. Organizatoriai geros vasaros ir kūrybingų minčių linkėjo jauniesiems dailininkams dalyvaujant naujuose  konkursuose, kurie tik prasidėjus rudeniui bus vėl paskelbti.

Ramutė Milušauskienė