Maža išpažintis
Skaudūs prisiminimai, atgiję laikraštyje „Naujasis Gėlupis“ perskaičius straipsnį „Labai branginame, ką turime – savo bendravimą“.
Parašyti šiandien ir dar kartą nuoširdžiai padėkoti, o kartu ir išlieti skausmą (ne tik dėl dukros netekties), nepaliekantį nė dienai, paskatino minėtas straipsnis. Širdis, rodos, tebekraujuoja.
Esu pagyvenusi vienos bendraklasės motina, prieš keletą metų netekusi savo dukros Daivutės ir jų bendraklasės, lyg dukra man buvusios Daivutės B. Atrodo, tarp klasės mergaičių jas abi matau, nors pro ašaras… Abi visada liko mano motiniškoje širdyje.
Sunku išvardinti jų vardus, nes klasėje buvo net keturios Daivutės. Dviejų klasė neteko tais pačiais 2011-aisiais metais. Nelaimingas buvo pavasaris. Abi jos nepamatė pirmųjų žiedų, nors taip norėjo gyventi… Dukra turėjo dukrytę – man liko anūkėlė. Anoji Daivutė gyveno Vilniuje. Pasiturimai, nieko, rodos, netrūko. Buvo draugiška, nepamiršo ir mano dukros. Abi dažnai susiskambindavo. Po dukros mirties Daivutės B. artimieji padėjo mano anūkei per bendraklases. Už tai esu jiems dėkinga.
Žodžiais neišreikšti, kaip esu dėkinga Prienų 1-osios vidurinės mokyklos 1985 m. laidos mergaitėms ir berniukams, kurių buvo nemažas būrys. Tai buvo išties draugiška klasė. Dėkoju dukros draugams – už paguodą, paramą. Visi draugai per Daivutės laidotuves padėjo mums materialiai ir morališkai. Atrodo, vis dar matau tarp jų savo dukrą… Ypatingai esu dėkinga „Naujojo Gėlupio“ korespondentei už parašytą jautrią užuojautą „In memoriam“ dukrai atminti. Supratau, kad tik geri draugai ir pažįstami gali taip užjausti. Tokie, kaip bendraklasiai, ir jaunesni draugai, kurie atjautė tą sunkią valandą mane ir jos dukrytę.
Žinoma, žmogus už klaidas moka brangiai. Net mirus mano dukrai neduoda ramybės lyg šmėkla persekiojančios apkalbos. Skaudu – ypač motinai – nešiotis širdyje nepakeliamą skausmą ir nuolat jaustis žmonių skaudinamai. Geriau žvakelę ant kapo uždegtų, nei mirusią apkalbėtų. Atrodo, kad jų niekada nepalies ar neaplankys netektys, nesėkmės. Kodėl jie mano galintys ir turintys teisę kaltinti, teisti. Teisti ir įvardinti kaltes tegali Dievas. Mes, žemiški žmonės, tokios galios neturime.
Baigdama dar kartą nuoširdžiai dėkoju bendraklasiams, draugams, tiems, kurių atmintyje Daivutė liko draugiška, linksma, jautri, linkėdama visiems branginti save ir vieni kitus. Nors dauguma Jūsų artėjate prie vidurio amžiaus, kiti jį perkopę, linkiu nepatirti to skausmo, kokį patiria vaiko netekusi ir apkalbų įskaudinta motina.
Su pagarba Daivos mama
