Tikėti ar netikėti. Informacinė (ne)laisvė

Daugelį amžių žmogus mokydamasis ir kurdamas tobulėjo. Iki pat 18 a. pabaigos tobulėjimas daugiau buvo kultūrinis, tačiau prasidėjus technikos erai  žmogaus proto galia šoktelėjo į priekį. Pasauliniai karai, karinės technikos tobulėjimas privedė ir prie civilinės technikos tobulumo aukštumų. Prasidėjusi elektronikos ir kompiuterizacijos era stipriai pakylėjo žmogaus intelektą ir darbo našumą.

 

Ištobulėjus technikai, pasaulyje padaugėjo rašytinių archyvų, mokslinės ir grožinės literatūros. Atsirado daugiau galimybių plėsti savo akiratį. Knyga, dar prieš kelis amžius prieinama vos vienam kitam aristokratiško kraujo turinčiam monarchui, tapo prieinama vos ne kiekvienam smalsuoliui. Mokomosios medžiagos padaugėjimas, mokslas, specialistų pagausėjimas nuvedė žmogų technologinio tobulumo greitkeliu. Prie to prisidėjo ir informacijos dalijimasis tarpusavyje. Per daug metų ryšių kanalai ištobulėjo neatpažįstamai. Tiek neatpažįstamai, kad vis dažniau pripažįstame sugebantys geriau bendrauti neakivaizdžiu būdu – raidėmis, negu gyvai ir tiesiogiai su žmogumi – žodžiais, sakiniais. Pajutome laisvę neaprėpiamuose informacijos plotuose laisvai reikšti savo mintis, idėjas, norus. Tapome laisvi kaip paukščiai, galime bet kurią akimirką atsirasti kitame pasaulio kampelyje ir vėl grįžti atgal. Tačiau ar esame laisvi?

Tais laikais, kuomet interneto ryšys nepasiekdavo nei mūsų namų, nei įstaigų, pagrindiniai bendravimo būdai per atstumą buvo telefonu, telegrafu ir paprastuoju paštu. Norint susisiekti telefonu, reikėdavo jį turėti. Reikėdavo turėti ir telefono numerį asmens, kuriam norėdavote paskambinti. Šis nuotolinio susisiekimo būdas beveik nepasikeitė iki šių dienų. Išskyrus tai, kad beveik išnyko telefono automatai – būdelės, kuriose už 2 kapeikas buvo galima paskambinti bet kur. Norint paskambinti į užsienį arba į kitas Tarybų Sąjungos respublikas,  tekdavo keliauti iki tam skirtų užsakomųjų skambučių telefono automatų. Dabar tokių aparatų likę turbūt tik ligoninėse. Telefono ryšys tobulėja, dabar naudojamės  mobiliojo ryšio priemonėmis, galim skambinti iš bet kurios į bet kurią vietą.

Deja, toks patobulėjimas neįvyko telegrafo ryšio istorijoje. Šis jau tampa muziejiniu eksponatu, istorine susisiekimo priemone. Tekstinis informacijos siuntimas telegrafo ryšiu buvo labai patogus norint gretai nusiųsti žinią į atokiausias vietoves, kuriose nebuvo telefono ryšio, bei į kurias paprastojo pašto laiškai keliaudavo ilgai. Suprantama, tam irgi reikėdavo žinoti adresą, kuriuo norėdavome nusiųsti pranešimą, ir tekdavo eiti į telegrafo centrą.

Trečiasis susisiekimo būdas – paštas ištobulėjo ne mažiau už telefono ryšį. Tai yra toks patogus informacijos siuntimo būdas, kad jis beveik nepasikeitė per ilgus jo egzistavimo šimtmečius ar netgi tūkstantmečius. Iki šiol mūsų ranka parašytą ir į voką įdėtą laišką paštininkai, kurjeriai gali pristatyti į bet kurią pasaulio vietą. Gatvėse neišnykusios ir geltonos dėžės, į kurias laiškus galima įmesti bet kada, skubantieji laišką išsiųsti nesunkiai randa beveik kiekvienoje gyvenvietėje esantį pašto skyrių. Didesniuose miestuose jų yra po keliasdešimt. Per paskutinius dešimtmečius ištobulėjęs paštas patiria ir nemenkų nuostolių, nes atsiradusia alternatyva – elektroniniu paštu – naudojasi vis daugiau žmonių ir įstaigų. Popierinius laiškus po truputį išstumia elektroniniu būdu, per internetą, keliaujanti informacija. Namuose esantys kompiuteriai ir interneto ryšys šią paslaugą daro lengvai pasiekiamą, patogią ir, svarbiausia, ji yra nemokama. Interneto ryšio greitis elektroninio pašto paslaugą padaro ypač greitą.

Visus šiuos ryšius sieja keli žodžiai: bendravimas, ryšys, komunikacija, ir yra vienas, kuris neabejotinai skiria, – anonimiškumas. Norėdami telefonu paskambinti, mes turime žinoti asmens, kuriam skambinsime, telefono numerį. Be kita ko, reikia ir pačiam turėti telefono abonementą-numerį. Mobilusis ryšys kaip vieną iš patogumų pateikė išankstinio mokėjimo korteles, kurias įsigyjant nereikia pateikti asmens duomenų. Tačiau asmuo, kuriam skambinsime, matys skambinančiojo numerį. Be to, galiojanti mobiliojo ryšio informacijos perdavimo ir registravimo tvarka sudaro sąlygas skambinantįjį ne tik nustatyti, bet dažniausiai ir surasti. Kiekvienas mobilusis telefonas, susisiekdamas su mobiliojo ryšio operatoriumi, perduoda ir informaciją apie savo buvimo vietą. Mobiliuoju telefonu galima bandyti susisiekti anonimiškai, tačiau tai išlaikyti ilgai paslaptyje beveik neįmanoma.

Telegrafo ryšys beveik išnykęs, tačiau norėdami juo pasinaudoti, turėdavome eiti į tam skirtos tarnybos patalpas. Siuntėją visada matydavo žmonės, jo siunčiamą žinutę matydavo ir telegrafo darbuotojai.

Trečiasis ryšys – paštas. Norint siųsti paprastą laišką, tereikdavo jį parašyti, užklijuoti voką ir užrašyti adresą. Atgalinį adresą, jeigu kas nenorėdavo gauti atsakymo, tiesiog užrašydavo neteisingą. Gatvėse esančios pašto dėžutės leisdavo nepastebimiems laišką įmesti ir išsiųsti. Daugiabučiai šią užduotį palengvino. Nesunku būdavo surasti reikalingo adresato pašto dėžutę ir laišką įmesti jam tiesiogiai, be jokių užrašų. Elektroninio pašto sistema šiek tiek sudėtingesnė. Norint išsiųsti laišką, reikia turėti abonementą, kuris irgi nemokamas. Užsienyje esančios elektroninio pašto tarnybos leidžia nemokamai susikurti kiek tik nori pašto dėžučių. Ir visa tai yra anonimiška. Asmens duomenų nereikalaujama.

Rodos, galime ne tik atsipalaiduoti ir ramiai gyventi, bet ir užpykę niekam nežinant paskleisti šmeižiančią arba įžeidžiančią informaciją.

Deja, kuo toliau, tuo labiau tie žodžiai „niekam nežinant“ tirpsta. Tirpsta ir informacinė laisvė.

Visas paprastas rašytines priemones išstumia elektroninės. Kiekvienas kompiuteris, telefono aparatas, dabar jau netgi ir televizorius tampa prietaisu, renkančiu duomenis apie jus.

Kiekvienas kompiuteris, pajungtas į interneto tinklą su kiekvienu savo veiksmu, kiekvienu mūsų, rodos, nekaltu mygtuko paspaudimu, jau siunčia duomenis apie save į plačius interneto klodus. Kiekvienas apsilankymas bet kurioje interneto svetainėje palieka ryškų jūsų kompiuterio pėdsaką – IP (Internet Protocol) adresą, kuris kiekviename kompiuteryje yra unikalus. Ne gana to, konkretūs IP adresai yra suteikiami konkrečioms teritorijoms. Netgi nebūnant specialistu, pagal jūsų kompiuterio IP adresą galima nustatyti, kurioje pasaulio, miesto ir netgi namo vietoje yra jūsų kompiuteris. Kompiuteris palieka ir sąrašą darbų, kuriuos nuveikėte lankomoje svetainėje. Ir taip kiekvienoje svetainėje.

Džiaugiamės palengvėjusiu prekių įsigijimu, banko paslaugomis tiesiog sėdint ant kėdės namuose. Taip miela širdžiai pažinčių svetaine, kurią apsaugojame įmantriu, tik mums žinomu slaptažodžiu. Tačiau nereiktų per daug džiaugtis, jeigu norite savo asmenines paslaptis žinoti tik jūs vieni. Kiekvienu prekių įsigijimu iš internetinės parduotuvės jūs ne tik atskleidžiate savo tapatybę, asmeninius bei bankinius duomenis – jūs tampate parduotuvės marketingo – jūsų pomėgių ir poreikių analizės – vienu iš sraigtelių. Jau visiems prieinami ir suprantami algoritmai lengvai paskaičiuoja, kokią prekę jums pasiūlyti kitą kartą, kokios prekės jūs negalėsite atsisakyti arba kiek kitą kartą jums padidinti kainas.

Kiekvienu apsilankymu banke jūs informuojate apie savo išlaidas ir pajamas ne tik banko darbuotojus, kurie pagal jūsų pomėgius parinks jums „nepakartojamą“ pasiūlymą, bet ir specialistus, tikrinančius, ar jūsų pajamos bei išlaidos yra teisėtos pagal numatytus teisės aktus. Banko kortelė ne tik palengvina apsipirkimą, ji ir išduoda, kiek daugiau pinigų į ją pateko negu jums buvo apskaičiuotas teisėtas atlyginimas. Ji išduoda, ar jūs savo lėšomis neremiate neteisėtų organizacijų.

Valstybinei mokesčių inspekcijai tampa vis lengviau padėti mums patiems suprasti savo išlaidas ir pajamas. Ta pati kasmetinė pajamų deklaracija. Juk nustembate, kaip tiksliai joje būna apskaičiuotas jūsų per metus gautas uždarbis bei išlaidos draudimams, mokslams. Netgi būna apskaičiuota tai, ką jūs jau senai pamiršote ir nežinojote, kad reikia pažymėti deklaracijoje. Užtenka spustelti vieną mygtuką ir jūs sužinote, ar esate skolingas, ar gausite su džiaugsmu pasitinkamą mokesčių permoką.

Kiekviena interneto svetainė saugo paslėptą krepšelį – duomenų siurblį. Sugalvodami įmantrius slaptažodžius ir juos suvesdami į interneto puslapius nepagalvojame, kad paslėptus „žvaigždutėmis“ tik mes juos matome. Duomenų bazėse šie slaptažodžiai nepasislepia. Asmenys, galintys su jomis dirbti, mato, ką jūs slepiate ir kokį slaptažodį jūs galbūt panaudojote jau antrą kartą. O jeigu jis sutampa su banko slaptažodžiu? O jeigu į tą duomenų bazę įsilauš visų internetinių puslapių siaubai „hakeriai“ ir visi jūsų duomenys taps žinomi visiems pasaulio žmonėms. Netgi ir tiems, kurie nesinaudoja kompiuteriu.

Nesisaugome ir nuo mobiliųjų telefonų. Žinome, kad galima sekti jų pokalbius. O pradingus – pabandyti surasti jų buvimo vietą tiesiog kompiuterio ekrane. Mobiliųjų telefonų nebūtina pasiklausyti, kai jūs šnekatės su kolega ar giminaičiu. Juos besupantį garsą galima bet kada išgirsti per jo mikrofoną. Užtenka, kad telefonas būtų įkrautas. Kiekvienas mobilusis telefonas, norėdamas būti pasiekiamas savo turimu numeriu, visą laiką siunčia ir priima signalą iš taip gausiai Lietuvoje pristatytų bokštų. Mes patys savo noru mobiliojo ryšio paslaugų tiekėjui pranešame, kur mes esame. Keliaujantiesiems į užsienį smagu kiekvieną sykį tik pervažiavus valstybės sieną gauti pasveikinimą atvykus į kitą šalį ir sužinoti pokalbių telefonu kainas joje. O iš kur operatorius žino, kad jūs jau kitoje valstybėje? Jis visą laiką žino, kur jūs!

Naujoms technologijoms ir elektronikai įsisiūbavus mūsų rankose mes vis labiau esame priklausomi nuo šių aparatų, nuo informacijos, slypinčios juose, ir informacijos, kurią siunčiame patys. Mokame pasislėpti nuo blogo oro, iš orų prognozės žinodami, kada ir kur jis bus, tačiau negalime nuo to blogo oro apsisaugoti, jeigu jame atsirandame. Mes galime sužinoti, bet padaryti – jau nebe.

Dar 2006 m. buvo priimta Europos Komisijos duomenų saugojimo direktyva, pagal kurią interneto ir mobiliojo ryšio tiekėjai įpareigojami nuo 6 mėnesių iki 2 metų saugoti duomenis apie skambučius telefonu ar siunčiamas elektroninio pašto žinutes, ir, esant reikalui, pateikti juos teisėsaugos pareigūnams. Taigi visa informacija, kurią mes perduodame, yra ne tik matoma, bet ir saugoma. Daugelis taip pamėgtų mūsų interneto svetainių taip pat duomenis saugo. Mūsų akyse paspaudus ištrynimo mygtuką, duomenys dingsta. Tačiau jie dingsta netoli. Į tuos pačius galingus duomenų saugojimo centrus.

Greitai ateis laikas, kuomet nebereikės gatvėse nei policijos, nei greičio matuoklių. Pagal mūsų mobiliojo telefono judėjimo greitį teisėsaugininkai greitai nustatys, kada ir kiek viršijome greitį. Ir jiems nereiks vargintis įteikti jums į rankas pranešimą, laišką, protokolą. Jūs jį gausite elektroniniu paštu į tą patį telefoną. Šią laiškų ir oficialių dokumentų pristatymo sistemą prieš porą savaičių kaip tik pristatė „Lietuvos paštas“. Nebeliks ir „vokelių“, nes visi pinigai bus tik elektroniniai. Jie skaičių pavidalu pateks į mūsų bankines korteles ir tuo pačiu skaičių pavidalu iškeliaus jomis atsiskaitant. Nereiks mums ir prekių rinktis – pagal mūsų jau žinomus įpročius prekybos sistemos mums pateiks viską pačios.

Nereiks ir mąstyti – kompiuteris bei duomenų bazės žinos geriau už mus, kada mums reikia kur būti. Nereikės ir robotų – mes patys jais tapsime.

Mantvydas Prekevičius

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai. Toliau naršydami svetainėje sutinkate, kad slapukai atsirastų Jūsų įrenginyje. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti ištrindami įrašytus slapukus. Daugiau informacijos.

Slapukas yra nedidelė teksto rinkmena, kuri, apsilankius svetainėje, išsaugoma Jūsų kompiuteryje arba greitojo ryšio įrenginyje. Dėl jo interneto svetainė tam tikrą laiką gali „atsiminti“ Jūsų veiksmus ir parinktis (pvz., registracijos vardą, kalbą, šrifto dydį ir kitas rodymo parinktis), dėl to Jums nereikia kaskart jų iš naujo įvedinėti, lankantis svetainėje ar naršant įvairiuose jos puslapiuose.

Close