Šilavote tremtinių atminimą saugos koplytstulpis
Šilavote Gedulo ir vilties dienos 80-osioms metinėms bei Okupacijos ir genocido dienai skirti renginiai „Mūsų namai – Lietuva“ prasidėjo šv. Mišiomis Šilavoto Švč. Jėzaus Širdies bažnyčioje.
Šilavoto parapijos klebonas Remigijus Gaidys priminė, kad prieš 80 metų, brėkštant birželio 14-ajai, trečią valandą nakties, į Lietuvos mokytojų, gydytojų, karininkų, šaulių, ūkininkų, tarnautojų, kunigų – daugiau nei dvylikos tūkstančių taikių žmonių namų duris pasibeldė tarybinių okupantų aktyvistai. Po klaikaus beldimo į duris, riksmų ir į miegančius žmones atkištų automatų bei keleto svarbiausių daiktų pasigriebimo laukė ilga kelionė į Sibiro platumas… Košmaras, krėtęs Lietuvą birželio 14–18 dienomis, vėliau buvo ne kartą pakartotas. Skaičiuojama, kad iš Lietuvos buvo ištremta, įkalinta ir išsiųsta į lagerius apie 300 tūkstančių lietuvių. Tremtyje mirė apie 50 tūkstančių, nors kitais duomenimis – vienas iš keturių.
„Tiems, kurie grįžo, birželio 14-oji iki paskutinio atodūsio liks GEDULO ir VILTIES diena. Viltis gyva tol, kol žmogaus neapleidžia atmintis, išmintis, orumas, savigarba, – kalbėjo klebonas, vildamasis, kad tų dienų atminimas, pagarba žuvusiesiems, įpareigoja mus išsaugoti mūsų tikėjimą, mūsų istoriją, įpareigoja neleisti perdažyti mūsų trispalvės jokiomis kitomis spalvomis. – Tai mūsų pareiga. Tikiu, kad kaip visada, su Dievo palaima, tai padarysime.“
Po Mišių skvere prie bažnyčios buvo pagerbtas žuvusių už Lietuvos laisvę Tauro apygardos partizanų atminimas ir prie įvažiavimo į Šilavotą pašventintas koplytstulpis tremtiniams atminti.
Renginio vedėja, Šilavoto laisvalaikio salės renginių organizatorė Saulė Blėdienė priminė, kad jau prabėgo 80 metų nuo to birželio 14-osios ryto, kai Lietuvos gyventojus žadino ne bundantys paukščiai, ne skaistūs saulės spinduliai, bet garsus beldimas į duris, riksmai, verksmas ir barškančios geležinkelio stotyse uždaromų gyvulinių vagonų durys. 1941-ųjų vasarą prasidėjo beveik pusantro dešimtmečio trukęs Lietuvos gyventojų naikinimas ir trėmimas, virtęs tautos tragedija.
Tremtis neaplenkė nė vieno Lietuvos kampelio, skaudžiai nukentėjo ir daugybė Šilavoto krašto žmonių. 1941 m. birželio 14 d. iš Šilavoto į Altajaus kraštą buvo ištremtos Smolenskų ir Petraškų šeimų moterys su mažamečiais vaikais. 1946 m. į Sverdlovsko sritį išvežta Gustaičių šeima. 1948 m. gegužės 22 d. iš Šilavoto krašto buvo ištremtos Abugelių, Leonų, Rimų, Liorentų, Mieldažių, Radžiūnų, Gylių, Dlugauskų, Tarasevičių šeimos, vėliau tremtį patyrė Slavickų, Straigių, Banislauskų ir kitų šeimų nariai. Daugiausia buvo vežama į Irkutsko sritį, Krasnojarsko kraštą, Omską, Novosibirsko sritį, Komiją.
Prisimenant visų laikų Lietuvos laisvės kovotojus, žuvusius ir mirusius tremtinius, politinius kalinius jų atminimas buvo pagerbtas tylos minute.
Istorinė atmintis – tautos stiprybės pagrindas. Puoselėjant krašto skaudžių netekčių istorinę atmintį, 1990 m. Šilavoto krašto tremtinių iniciatyva buvo pastatytas ir pašventintas koplytstulpis 1941–1954 m. tremtiniams atminti. Tris dešimtmečius stovėjusį koplytstulpį po specialistų apžiūros nuspręsta atnaujinti. Seniūnijos ir iniciatyvių žmonių dėka buvo pastatytas naujas koplytstulpis, sutvarkyta aplinka. Koplytstulpio atnaujinimo ir pastatymo darbai buvo finansuojami iš LR Valstybės ir Prienų rajono savivaldybės biudžeto lėšų, skirtų nevyriausybinių organizacijų veikloms paremti. Ąžuolo medieną koplytstulpiui dovanojo Šilavoto gyventojas Donatas Straigis, o koplytstulpį išdrožė ir pastatė daugybės skulptūrų, kryžių ir koplytstulpių autorius, medžio skulptorius, tautodailininkas Algimantas Sakalauskas.
Koplytstulpį pašventino Šilavoto parapijos klebonas Remigijus Gaidys.
LPKTS Prienų filialo pirmininkas Leonas Sakalavičius pasidalino mintimis ir perdavė Balbieriškio pagrindinės mokyklos mokinių sukurtą atminimo medį bei puokštę rugiagėlių, kurios yra karo aukų atminimo simbolis.
LR Seimo nario Andriaus Kupčinsko linkėjimus bei paraginimą saugoti istorinę atmintį perdavė jo padėjėjas Jovydas Juocevičius.
Šilavoto seniūnijos seniūnė Neringa Pikčilingienė padėkojo daugiausiai prie koplytstulpio atgimimo prisidėjusiems:A. Sakalauskui, D. Straigiui ir šilavotiškiui Vytautui Petraškai.
Mintimis pasidalino Ingavangio kaimo bendruomenės pirmininkė Rasa Juocevičienė. Ji pakvietė renginio dalyvius pratęsti pasakojimus ir atsiminimus apie tremtį, pokarį prie arbatos puodelio į bendruomenės namus.
Renginyje skambėjo Šilavoto laisvalaikio salės folkloro grupės „Akacija“ (vad. S. Blėdienė) atliekamos dainos bei S. Blėdienės ir Kristinos Tamašauskienės skaitomos eilės.
Gedulo ir vilties dienos minėjimą organizavo Šilavoto seniūnija, Šilavoto laisvalaikio salė ir Šilavoto Švč. Jėzaus Širdies bažnyčia.
Prienų krašto muziejaus ekspozicijoje „Laisvės kovos Šilavoto krašte“ eksponuojama menininko Mindaugo Lukošaičio grafikos kūrinių paroda. Kūriniuose meniškai perteikiama rezistencinio pasipriešinimo kovų tematika. Paroda veiks birželio 12 – liepos 11 dienomis.
