Pasaka apie Birštoną

Ši istorija įvyko labai labai seniai. Taip seniai, kad net teko nuo jos valyti voratinklius. Jei neklystu, tai nutiko kitą savaitgalį po to, kai Vytautas Didysis Žvėrinčiaus miške surengė sėkmingą medžioklę ir apsistojęs prie ąžuolo trumpai užkando. Nors gal ir ne taip trumpai. Juk kalendoriaus niekas su savimi nebuvo atsinešęs.

Tądien kaip pasiutę skraidė mašalai ir boružėlės, žvygavo riebūs šerniukai, o oras buvo toks švelnus kaip ką tik kankorėžiais iškedenta voverės uodegėlė. Visur liejosi mėsa, ant laužo spirgėjo ir sultingai čirškė gėrimai. O gal atvirkščiai? Sunku pasakyti. Vėliau kunigaikštis išvyko dar kažkur, bet tai visai nesvarbu. Tais laikais visi buvo baisiai užsiėmę – vaikėsi karūnų, gynė pilis nuo priešų ir rašė ilgiausius metraščius. Žodžiu, krūva reikalų.

Tačiau kai kas sudrumstė šią taiką ir ramybę. Ir visai netyčia.

Tame ąžuole jau ilgus metus kietai miegojo keistas užburtas žmogutis vardu Pikčiurna Ikas. Puotos įkarštyje kažkas šokdamas tai, kas vėliau buvo pavadinta kepurine, netyčia bilstelėjo nugara medžio kamienan ir to užteko, kad šis nubustų. Nustebęs žmogutis apsidairė ir nevalingai iktelėjo. Gal todėl jam tėvai tokį vardą ir įdėjo. O kodėl buvo vadinamas pikčiurna – pats gerai nežinojo, tačiau iki kito antradienio ketino išsiaiškinti.

Taigi po mišką aidint puotos garsams jis praplėšė akis, pakrutino ausis ir nepatenkintas pabeldė kamienan, kad niekadėjai nutiltų. Tai nepadėjo, todėl burbėdamas Ikas nusprendė išsiropšti lauk ir įkrėsti triukšmadariams proto arba lazdų. Nelygu, kas geriau veiks.

Tačiau kol išsirąžė ir išsižiovavo, atėjo kita diena ir puotautojai išbildėjo savo keliais. Ir tik kojoms palietus žemę Ikas susimąstė, kas galėjo nutikti, jog užmigo ne šiltuose namuose, savo lovoje, o medžio kamiene kaip koks neišauklėtas kirminas. Šiaip sau tokie dalykai nenutinka.

Tik nieko negalėjo prisiminti. Nei kur tikrieji jo namai, nei kaip atsidūrė medyje. Teko atmintį kaip siūlo galą vynioti į didelį kamuolį, kad bent kiek viskas taptų aiškiau. Mėgindamas prisiminti, jis visą laiką žingsniavo pirmyn atgal. Po to tik pirmyn, nes buvo girdėjęs, kad tai labai padeda virškinimui. Taip užsigalvojęs netyčia užklydo į Dainų kalnelį ir kad ims dainuoti visu balsu, net paukščiai su žvėrimis išbaidyti pabėgo pas žemaičius. Tuoj sugėlė gerklę, bet kad ir kaip save tramdė – niekaip nepavyko prisiversti nutilti.

Tada kažkas jam riktelėjo:

- Gal jau užsičiaupsi? Per tavo dainas negirdžiu savo minčių, o tai šiek tiek erzina.

Pasidairė Ikas aplink ir pastebėjo sau virš galvos kabantį krepšį, tame krepšyje žmogų, o virš žmogaus didelį ir apvalų lyg saulė burbulą.

- Įstrigau. Gal padėsi? - paklausė šis.

Tik dabar Ikas pastebėjo, jog burbulas įstrigęs tarp šakų. Ir taip įstrigęs, jog negalėjo pajudėti nei pirmyn, nei atgal.

- Tuoj užlipsiu medin ir burbulą pastumsiu aštria šaka! – patenkintas savo sumanumu riktelėjo Ikas.

- Ne, ne! – išsigando žmogelis. – Tik nebadyk mano oro baliono šakomis!

- Gerai, - kiek įsižeidęs linktelėjo Ikas. – Ar šiaip, ar taip esu per daug užsiėmęs ir neturiu laiko tokioms kvailystėms. Sudie...

- Ne, tik nepabėk, - puolė maldauti žmogelis. – Geriau padėk man išsiropšti ir aš tave apdovanosiu. O paskui sugalvosim kaip nukelti ant žemės oro balioną.

Pagautas smalsumo Ikas nutarė pagelbėti. Sustatė bokštą akmenų ir pasilypėjęs ant jų ištiesė žmogeliui ranką.

- Aš vardu Ikas, - mandagiai prisistatė, nes dar nebuvo prisiminęs kodėl jį visi vadina Pikčiurna.

- O aš medžiotojas Artūras, - prisistatė žmogus, tačiau persisvėręs per krepšio kraštą triukšmingai išvirto kartu su Iku lauk nugriaudamas akmenų bokštą ir nusibrozdindamas pasmakrę. – O kad tave! Nepasisekė. Na, bent jau visi kaulai sveiki! – patenkintas tūpčiojo mėgindamas išsiaiškinti ar ko neišsinarino.

- Vis dėl to, kažkur tu man matytas, - prisimerkęs pastebėjo Ikas, bet niekaip negalėjo prisiminti kur.

- Visi taip sako, - patvirtino Artūras. – Žiūrėdamas į tvenkinio vandenį kartais ir pats sau atrodau matytas. Kur keliauji? Jei būtų kitokios aplinkybės – galėčiau paskraidinti, - apgailestaudamas pasakė.

- O kaip atlygis už išgelbėtą gyvybę? – nekantraudamas paklausė Ikas.

- Ak, taip. Visai buvau pamiršęs. Dovanosiu tau tauro skrandį. Jei gerai jį pripūsi ir pakaitinsi virš laužo liepsnos – galėsi skraidyti visai kaip aš. Tik saugokis medžių šakų. Jos balionui pavojingos. Gali pradurti.

- Keistu būdu medžioji, - pastebėjo Ikas. – Niekieno anksčiau nemačiau taip darant.

- Čia dar nieko. Nematei manęs jodinėjant ant milžiniško kalbančio grybo, - patenkintas pasakė medžiotojas Artūras.

- Negali būti! Kaip galima jodinėti raitam ant grybo? Net jei jis ir milžiniškas.

- Žinai kaip sakoma. Kuo giliau į mišką, tuo...

- Daugiau medžių? - pasitikslino Ikas.

- Ne! Tuo daugiau grybų. Ir kuo gilyn, tuo jie didesni. Vienoje proskynoje aptikau milžiniškų grybų guotą. Jie laukiniai, bet jei elgiesi su jais draugiškai ir švelniai – leidžiasi prijaukinami. Jei gerai pabalnoji, gali ir iki kaimyninės pilies į jomarką nujoti. Beje, pasakysiu tau paslaptį. Toje miško dalyje dedasi labai keisti dalykai. Greičiausiai veikia burtai ar kokie užkeikimai. O kur tu keliauji? – nelauktai paklausė.

- Nežinau. Neprisimenu kaip atsidūriau Žvėrinčiaus Ąžuole ir bandau išsiaiškinti.

- Pasakysiu tau – žmogus medyje gyventi negali. Todėl čia taip pat gali būti kalti burtai. Šioje tankmėje veisiasi keisčiausi gyviai. Tad jei reikės pagalbos, kviesk tik medžiotoją Artūrą.

- Ačiū. Bet gal šįkart kaip nors pats. Privalau prisiminti, kur mano namai ir gerai išsimiegoti. Tai aš jau eisiu, - pakilo Ikas.

Medžiotojas jo nestabdė, tik įtempęs įsivaizduojamą lanką su įsivaizduojama strėle puolė taikytis į varnas ir žvirblius.

Tačiau tai buvo tik pradžia. Netrukus keliaudamas Ikas sutiko miaukiantį šunį ir lojančią katę.

- Tokių keistenybių dar neteko matyti , - stebėjosi jis.

Ir prisiminęs Artūro žodžius pagalvojo ar tik ne teisybę jis sakė, jog čia esama burtų kaltės. Taip jis visai netyčia užklydo į gigantiškų grybų lomelę, išsirinko ten vieną, kurį nusprendė prajodinėti ir grybas netikėtai išnešė jį prie upės. Tada paaiškėjo, kad piktadarys Či išpylė bjaurius nuodus į Nemuną ir visi, kas tik paragavo upės vandens arba jame išsimaudė virto kitais padarais. Taip visi šunys tapo katinais, šie – šunimis, sraigės eikliais žirgais, o vikrūs paukščiai lėtai šliaužiančiais kirminais. Atsidūręs ant upės šlaitų Ikas suprato, jog kažkada čia jau buvęs ir staiga prisiminė, jog ne jis pikčiurna, o niekadėjas Či. Šis norėjo tyčia apjuodinti gerąjį žmogutį ir priversti visų jį nemėgti, kad pats toliau galėtų daryti savo bjaurius darbus.

Pasaką sukūrė vaikų rašytojas Virgis Šidlauskas kartu su Birštono viešosios bibliotekos projekto „Kurk. Pajausk. Atrask“ mažaisiais dalyviais.

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai. Toliau naršydami svetainėje sutinkate, kad slapukai atsirastų Jūsų įrenginyje. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti ištrindami įrašytus slapukus. Daugiau informacijos.

Slapukas yra nedidelė teksto rinkmena, kuri, apsilankius svetainėje, išsaugoma Jūsų kompiuteryje arba greitojo ryšio įrenginyje. Dėl jo interneto svetainė tam tikrą laiką gali „atsiminti“ Jūsų veiksmus ir parinktis (pvz., registracijos vardą, kalbą, šrifto dydį ir kitas rodymo parinktis), dėl to Jums nereikia kaskart jų iš naujo įvedinėti, lankantis svetainėje ar naršant įvairiuose jos puslapiuose.

Close