home Birštone Literatūrinis-muzikinis prisiminimų vakaras Birštone

Literatūrinis-muzikinis prisiminimų vakaras Birštone

Birželio 13-osios vakarą literatūrinis-muzikinis projektas „Po žvaigždėtu vasaros dangum. Literatūriniai vakarai Birštone 2019 m.“ pakvietė prisiminti mūsų krašto šviesaus žmogaus, Birštono girininko, intelektualo, rašytojo, tremtinio dalią išgyvenusio Arvydo Vilkaičio gyvenimą ir darbus.

Pirmiausia tylos minute buvo pagerbtas tremtinių atminimas, po to nuskambėjo visų tremtinių dainuojama ir tėvynės ilgesį simbolizuojanti daina „Kad ne auksinės vasaros“, kurią dainavo dainininkė, mokslų daktarė, etnologė Daiva Šeškauskaitė.

Prisiminimų vakare dalyvavo geriausias A. Vilkaičio draugas Rimantas Putvys ir Lapteviečių draugijos pirmininkas Jonas Markauskas su žmona Gražina, A. Vilkaičio sūnus Arvydas Vilkaitis su žmona Dalia, anūkės Milda ir Elenutė bei proanūkė Sofija. Nebuvo tik anūkės Rūtos, kuri negalėjo atvykti.

Renginį vedė aktorius Petras Venslovas, kuris ir skaitė A. Vilkaičio atsiminimus apie trėmimą.

Su tėvais ir seserim ištrėmė iš Lietuvos

„1941-ųjų birželį mane su tėvais ir seserim ištrėmė iš Lietuvos. Tuomet sesuo buvo aštuonerių, aš – dvylikos. Tėvai buvo dėstytojai, be to, tėvas šešerius metus vadovavo Žemės ūkio akademijai. Abu mirė Rytų Sibire, Jakutijoje. Mudu su seserimi išlikome. Dirbom. Vėliau dar ir mokėmės.

Grįžau Lietuvon po penkiolikos metų. Tas laikotarpis iš atminties neišblunka. Ėmiau kai ką užrašinėti, tikėdamasis, gal palikuonys pasmalsaus, kaip Lietuvos žmonių gyventa ne Lietuvoje. Tai pasakojimai ir vaizdai iš tremtinių gyvenimo. Kai pradėjau rašyti, nuo įvykių buvo praėję dvidešimt ir daugiau metų. Taigi nesugebu likti apybraižiškai tikslus, todėl daugumos veikiančių asmenų pavardės ir vardai pakeisti. Juk svarbiausia, kad tai buvo“, – atsiminimuose rašo A. Vilkaitis.

Arvydas gimė Dotnuvos žemės ūkio akademijos rektoriaus Vinco Vilkaičio šeimoje. 1941 m. birželį kartu su tėvais buvo ištremtas iš Lietuvos, pateko į baisiausią vietą Jakutijoje prie Laptevų jūros – Trofimovską. 1943-aisiais mirė tėvas, o po penkerių metų – ir motina. Sunkiai dirbdamas ir rūpindamasis jaunesne sesute Audange, Arvydas stengėsi mokytis ir gauti tinkamą išsilavinimą.

Draugai prisimena kaip darbštų ir atkaklų žmogų

Apie savo pažintį su A. Vilkaičiu daugiau pasakojo R. Putvys. „Su Arvydu susipažinome Jakutsko statybose. Jis buvo labai darbštus, protingas ir atkaklus jaunuolis. Buvo baigęs Lietuvoje kelias klases, tai čia pasimokęs dar 4 metus baigė vidurinę mokyklą. Norėjo mokytis žemės ūkio technikume, tačiau ten nepriėmė. Tada pabandė į Miškų technikumą, įstojo ir sėkmingai baigė. Stipendija buvo menka, tad ateidavo padirbėti į statybas. Kadangi mokėsi labai gerai, tai gavo privilegijų įstoti į Sverdlovsko universitetą. Turėjo gabumų, bet buvo ir be galo darbštus. Po kelių kursų išsirūpino, kad būtų perkeltas į Lietuvos žemės ūkio akademiją, į Miškų fakultetą. Čia gavo padidintą stipendiją, o baigęs mokslus buvo paskirtas į Piliuonos girininkiją girininko pavaduotoju. Netrukus susipažino su mokytoja Elena, persikėlė į Birštoną, susituokė. Birštone girininku dirbo tris dešimtmečius“, – kalbėjo R. Putvys.

Birštone – klestėjimo metai

Beje, R. Putvys paminėjo, kad Birštone Arvydui buvo klestėjimo metai. Jis buvo vertinamas darbe, aktyviai dalyvavo ir visuomeninėje veikloje, yra parašęs dvi knygas „Tremtinio dalia“ ir „Gyvensim“, kurios nebuvo spėjęs užbaigti. A. Vilkaitis aktyviai dalyvavo ir Persitvarkymo sąjūdžio veikloje. Pasak draugo, jo kalbos buvo aiškios ir fundamentalios.

R. Putvys sakė, kad kalbėti apie draugą yra ir sunku, ir lengva. Sunku, nes jo jau nebėra, o lengva, nes apie jį tegali pasakyti tik gera. Liga jį per anksti palaužė. Rimantas prisiminė, kad po Arvydo mirties žmona Elena sakė, kad jis sirgdamas didelių skausmų nejautė, labai nesikankino. Matyt, Dievas tai davė už jo gerus darbus...

Kaip miškininkas A. Vilkaitis taip pat atliko didelius ir reikšmingus darbus: jo dėka įveistas maumedynas, Žvėrinčiaus taką puošia įvairių gyvūnų skulptūros. Jis jautė gamtą, jos pulsavimą ir to mokė kitus.

Aktorius P. Venslovas skaitė ir A. Vilkaičio tėvo, Vinco Vilkaičio eilėraščius „Ilgėjimasis“ ir „Dainuočiau“.

Prisimintas ir A. Vilkaičio tėvas

Lapteviečių draugijos pirmininkas, artimas Arvydo draugas Jonas Markauskas prisiminimus pradėjo nuo jo tėvo, profesoriaus Vinco Vilkaičio, kuris draugavo su jo tėvu, daug kalbėdavosi. Pasak J. Markausko, ir tremtyje profesorius stengėsi padėti kitiems dalindamasis savo žiniomis, mokydamas atskirti, kurios žolelės naudingos, o kurios nuodingos ir maistui netinka. Vėliau Trofimovske prof. V. Vilkaičiui buvo patikėta saugoti žuvų sandėlį. Ir jį saugodamas 1943 m. pradžioje mirė iš bado. Jis vaikams atiduodavo savo maisto davinį, bet nevogė. Iš pagarbos jam mirus žmonės sukalė karstą, tačiau galiausiai iš jo buvo išverstas ir atsidūrė bendroje krūvoje su visais...

J. Markauskas dalijosi prisiminimais, kaip lankydavosi su šeima Birštone, kaip bendravo, kalbėdavosi, kaip sugavo Nemune didžiausią žuvį. „Nuo 1972 metų susitikę kalbėdavomės apie tremties metus, kaip ten viskas buvo. Man teko garbė užbaigti antrąją Arvydo knygą „Gyvensim“. Tai knyga protingam skaitytojui, sugebančiam pamatyti ir pajausti, kas yra dugne“, – sakė J. Markauskas.

Visada rūpėjo, kokia bus Lietuva

Lapteviečių draugijos pirmininkas pasakojo, kad Arvydas mėgo skaityti, o perskaitytas knygas trumpai aprašydavo sąsiuvinyje. Kalbėdamas apie knygą „Gyvensim“ J. Markauskas apgailestavo, kad A. Vilkaitis savo atsiminimuose nerašė tikrųjų pavardžių, o juk tai yra istorija. Tikruosius vardus jis slėpė irgi dėl aukštų moralės standartų. Jis sakė, kad negalima žmogaus teisti ar smerkti už jo poelgius, jeigu nežinai motyvų, jei nežinai visos istorijos esmės. Dar J. Markauskas prisiminė, kad su šeima atvažiuodavo į Birštoną pas Arvydą mokytis ir pasisemti gerumo bei išminties. „A. Vilkaičiui visada rūpėjo, kokia bus Lietuva, kaip žmonės čia gyvens“, – kalbėjo J. Markauskas.

Iš tikrųjų, kas skaitė A. Vilkaičio knygas, įsitikino, kad jis puikiai moka pasakoti ir užrašyti – labai vaizdingai aprašyta Jakutijos gamta, sutikti žmonės, tarpusavio santykiai, išgyvenimai ir begalinis noras sugrįžti į Lietuvą...

Prisiminimais dalijosi ir Arvydo Vilkaičio sūnus Arvydas, šiuo metu gyvenantis Airijoje. Jis sakė, kad tėvui prisiminimų rašymas buvo pabėgimas nuo tikrovės. Tėvas suprato, kad dėl to, ką rašė, gali netekti ir laisvės, jeigu kas sužinos. „Visą knygą dar iki išleidimo žinojau pasakojimo forma, girdėdavau, kaip jis apie tai su draugais kalbėdavo. Tėvas dabar džiaugtųsi laisva Lietuva, nors ne viskas čia tobula ir gera. Jis buvo tikras lietuvis“,– sakė A. Vilkaitis.

Mokė anūkes pažinti gamtą

Jautriais prisiminimais apie senelį dalijosi ir A. Vilkaičio anūkės Milda ir Elenutė. Milda Vilkaityte-Saenz gyvena JAV, Teksaso valstijoje, dirba Teksaso universite, Ostine (Austin) ,intelektinės nuosavybės ir mokslinių tyrimu komercializacijos specialiste. Rūta Vilkaitytė gyvena Vokietijoje, dirba gydytoja.
Elena Vilkaitytė gyvena Airijoje, dirba „Google“ kompanijoje pardavimų vadybininke.

Anūkės džiaugėsi galimybe apsilankyti Birštone, pamatyti senelio puoselėtas ir kurtas vietas, permąstyti vertybes, papasakoti Sofijai, A. Vilkaičio proanūkei, šeimos istoriją. Milda pasakojo, kad senelis nuo pat mažens mokė pažinti medžius, žoles, kartu eidavo grybauti. „Senelis norėjo, kad vaikai džiaugtųsi gamta“, – sakė Milda.

Kai senelis iškeliavo Anapilin, Elenutei buvo tik ketveri metukai, tad labai daug ko ir neprisimena, tačiau sako, kad skaito senelio knygas, pasisemia išminties ir tvirtybės. „Kai sunku, visada gali atsiversti knygą ir paskaityti, pasisemti gerų ir vertingų idėjų“, – sakė Elenutė.

Tiesa, Milda sakė, jog pradeda po truputį versti į anglų kalbą senelio knygą, kad proanūkiai galėtų sužinoti mūsų istoriją, nugyventus metus ir sunkai įgytas patirtis. Ji guodėsi, kad sekasi sunkiai, nes anglų kalba nėra tokia vaizdinga ir graži kaip lietuvių.

Merė tikisi, kad visi išvykę birštoniečiai grįš

Renginyje dalyvavo ir Birštono savivaldybės merė Nijolė Dirginčienė. Ji pasakojo apie savo pažintį su Vilkaičių šeima, kaip Arvydo Vilkaičio žmona Elena, mokytoja, padėjo jai pačiai, jaunai specialistei, žengti pirmuosius žingsnius mokykloje. Merė išreiškė viltį, kad vieną dieną visi išvykę birštoniečiai, tarp jų ir Arvydo Vilkaičio anūkės, grįš į gimtąjį Birštoną, nes tai yra vienas iš miesto siekių. Jų tėvas ir senelis tikriausiai būtų laimingas, matydamas savo artimuosius dirbančius Lietuvai.

Taip gražiai besisluoksniuojant muzikai, skaitymams ir prisiminimams vakaras baigėsi. Žmonės neskubėjo skirstytis, norėjo dar pakalbėti apie šį nepaprastą žmogų, kurį turėjome laimę pažinti, prisiliesti prie jo išminties ir gerumo.

Išeinant iš renginio viena moteris su ašaromis akyse tarė: „Dieve, koks gražus ir prasmingas renginys. Dar tokio nemačiau...“. Tai puikus projekto rengėjų Birštono viešosios bibliotekos darbo įvertinimas.

Šio atminimo vakaro organizavimą rėmė Lietuvos kultūros taryba, LR kultūros ministerija ir Birštono savivaldybė.

Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai. Toliau naršydami svetainėje sutinkate, kad slapukai atsirastų Jūsų įrenginyje. Savo duotą sutikimą bet kada galėsite atšaukti ištrindami įrašytus slapukus. Daugiau informacijos.

Slapukas yra nedidelė teksto rinkmena, kuri, apsilankius svetainėje, išsaugoma Jūsų kompiuteryje arba greitojo ryšio įrenginyje. Dėl jo interneto svetainė tam tikrą laiką gali „atsiminti“ Jūsų veiksmus ir parinktis (pvz., registracijos vardą, kalbą, šrifto dydį ir kitas rodymo parinktis), dėl to Jums nereikia kaskart jų iš naujo įvedinėti, lankantis svetainėje ar naršant įvairiuose jos puslapiuose.

Close